- Europos Parlamente istoriją iškeitėte į sveikatos reikalus?
- Turbūt galėčiau sakyti, kad buvo atvirkščiai. Niekada neturėjau ir neturiu istoriko diplomo. Mano pagrindinė specialybė yra organinė chemija. Jos disertaciją esu apsigynęs. Tik vėliau, prieš maždaug trisdešimt metų, pasikeitė mano, pavadinkim, profesinė orientacija. Perėjau prie politologijos. O nuo jos jau - ir istorija arti. Ta, su kuria dažniausiai ir esu tapatinamas. Vedu, kiek įmanoma, progines paskaitas studentams, gimnazistams. Vis dar neduoda man ramybės dėl to Vasario šešioliktosios akto. (Juokiasi).
O čia, Europos Parlamente, renkantis komitetą, tiesiog buvo galimybė grįžti prie pirminės profesijos. Anksčiau dirbau biologiškai aktyvių medžiagų, vaistų paieškos srityje. Taip ir sumaniau, kad Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetas – mano siekiamybė. Kad būčiau paskirtas jo nariu, reikėjo pasistengti.
 
- Šiemet Europos Parlamente atsirado naujas Kovos su vėžiu komitetas. Kol pasaulis priešinasi pandemijai, jūs – vėžiui?
- Mane delegavusi didžiausia frakcija Europos Parlamente – Europos liaudies partija – jau nebe pirmą kadenciją ilgai kovojo, kad prioritetas būtų skiriamas būtent vėžiui, jo tyrimams, profilaktikai ir gydymui. Pagaliau šioje kadencijoje tą pavyko iškovoti. Atsirado jūsų paminėtas specializuotas komitetas, vadinamasis BECA, kuriame esu pavaduojančiu nariu.
Tačiau COVID-19 tikrai nepamiršome. Turbūt dar nebuvo posėdžio, kad to neaptartumėme. Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitetui posėdžiaujant nuo pandemijos prasideda visi svarstymai. Tikimasi, kad virusas bus vienaip ar kitaip įveiktas. O lėtinės ligos – širdies ir kraujagyslių, onkologinės – jos ne tik, kad niekur nedings, bet, deja, tikriausiai teks pripažinti, kad sveikatos sistemos mobilizavimasis dėl COVID-19 įveikimo bus palikęs neatitaisomų pasekmių jas gydant. Tiesą sakant, tai jau ir šiomis dienomis ryškiai matoma.
 
- Komitetas dirba palyginti neseniai. Ką jau spėjote nuveikti?
- Dabar vyksta pasirengimo etapas. Kovos su vėžiu planas bus parengtas po naujųjų – sausio mėnesį. Kur reikėtų vienyti pastangas? Tai pradedant prevencija, kontrole tokių medžiagų kaip tabakas. Toliau – ankstyvoji diagnostika, moksliniai tyrimai, teisės aktų sistema, kuri reglamentuoja vaistus ir gydymo priemones, bendri registrai. Dėmesio sulaukti turėtų ir palaikomoji slauga. Ji skirtingose valstybėse yra prieinama visiškai nevienodai.
Pavyzdžiui, mane labai nustebino, kad valstybėse didelė atskirtis, kai kalbama apie vaistus, gydymo kainų skaidrumą. Vaistų trūksta ne tik tokiose valstybėse kaip Lietuva ar kitose vidurio Europos šalyse, bet ir klestinčiose vakarų valstybėse. Ten taip pat yra atskirties. Mes, esantys komitete, dabar suvokiame, kokia yra padėtis dvidešimt septyniose valstybėse. Kuriame planus, ką jose būtų galima pakeisti.  

- Sakote suvokę padėtį visose ES šalyse. Gal galite pasakyti, kaip bendrame kontekste atrodo Lietuva?
- Skaičiai yra visiškai ne mūsų kraštų naudai. Europos teritorijoje, kuriai mes priklausome, susirgimų onkologinėmis ligomis atvejų yra mažiau, tačiau mirtingumas nuo jų yra ryškiai didesnis būtent vidurio ir rytų Europoje.
Slaugos sistemos vakarų pasaulyje yra kur kas labiau ištobulintos nei pas mus. Priešingai nei ten, vidurio ir rytų Europos valstybių pacientas po operacijos ar kito gydymo daugeliu atveju yra paliekamas šeimos narių ar kitų artimųjų globai.
Kaip mokslininkas, kaip buvęs Kardiologijos instituto darbuotojas turiu pastebėti, kad itin svarbu, jog būtų įsteigti kompleksiniai vėžio centrai. Kad viename moksliniame ir kartu praktiniame centre būtų sukoncentruota visa tai, ką išvardijau, pradedant nuo profilaktikos ir baigiant slauga. Taip jau yra, kad ten, kur sutelki „žinių koncentratą“, ten ir veikia visa ši kovos su vėžiu grandinė – nuo diagnostikos iki grįžimo į normalų gyvenimą. Toje teritorijoje sumažėja ir mirtingumas. Kai kompetencijos išbarstomos tarp ministerijų, ligoninių ar dar ko nors, kompleksinio rezultato pasiekti neįmanoma. O veikti reikia būtent kompleksiškai. Tai nenuginčijama. Todėl ir mūsų rekomendacijose iš karto teigiama, kad tokie centrai Europoje turi atsirasti. Jeigu tam tikroje teritorijoje gyvena penki milijonai žmonių, ten toks centras jau turi būti. Kaip valstybei – vienas.
 
- Su kokiomis mintimis ir palinkėjimais sau bei kitiems užbaigiate šiuos pandeminius metus? 
- Šiemet standartinio palinkėjimo „būkime sveiki“ neužtenka. Ir sau, ir visiems kitiems noriu palinkėti sugrįžimo prie normalaus bendravimo ir veiklos. Nesu didelis optimistas, tačiau nusiteikimą taiso mintis, kad skiepai jau čia pat. Manau, kad po kitų metų atostogų, kai grįšime rugsėjį, jau nebebus tokių grėsmių, kurios mus staiga aplankė šį rudenį. Tokį, rodos, realistinį scenarijų matau. Tokio ir linkėčiau.  

---

 
Dosjė
1997 m. baigtos organinės chemijos studijos Vilniaus universitete.
1997-1990 m. dirbo Kardiologijos institute.
1990-1993 m. vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas dienraštyje „Kauno laikas“.
1997-2019 m. dėstytojavo Vytauto Didžiojo universitete (VDU). 2008-aisiais tapo VDU profesoriumi. 
2017 m. kovo 29 d., sulaukė didelio žinomumo visuomenėje, kai Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatiniame archyve rado 1918 m. Vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto lietuviškąjį ir vokiškąjį originalus.
2019 m. išrinktas į Europos Parlamentą. Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos narys.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!