„Ieškoti kaltų, mano galva nereikėtų. Juk visos tarnybos stengiasi dirbti, kad būtų užtikrinta vaikų teisių apsauga. Jei mes, kaip tėvai, nesugebame užtikrinti vaikų saugumo, tuomet jau darbo imasi vaiko teisių apsaugos specialistai. Jeigu taip suvoktumėm tarnybų veiklą, su jomis visai kitaip būtų bendradarbiaujama“, – tvirtino socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis, bendraudamas su „Lietuvos sveikata“.
„Kai paklausiu, kuo Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistema panaši į norvegų sistemą, man niekas atsakyti negali“, - sako socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
-
Užimate ypač karštą postą?
- Tą karštumą sustiprino dar tai, kad visą vaiko teisių apsaugos struktūrą centralizavome. Ir tai akivaizdžiai atvėrė senas žaizdas. Tokių sprendimų reikėjo imtis prieš dešimtmetį.
- Tačiau ir jūsų oponentai, ir specialistai, išmanantys vaikų teisių apsaugos sritį, tvirtina, kad, vykdant centralizavimą, iš naujai sukurtos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pasitraukė nemažai patyrusių specialistų. O juk juos prarasti tokioje problemiškoje srityje šiuo metu yra tikrai nuostolinga.
- Į naują tarnybą iš buvusių šešiasdešimties padalinių perėjo dirbti 87 procentai darbuotojų. Taigi, tas nubyrėjimas nėra didelis. Į laisvas darbo vietas atėjo nemažai kompetentingų darbuotojų, kurie vaiko teisių apsaugą tik sustiprino. Nors regionuose sunkumų iš tikrųjų yra, stengiamės rasti naujų žmonių. Atlyginimai – pakankamai geri, viršijantys vidutinį šalies darbo užmokestį. Neatskaičiavus mokesčių, vaiko teisių apsaugos srityje dirbantys asmenys nuo praėjusių metų liepos pirmosios uždirba daugiau nei tūkstantį eurų.
- Sakote, kad centralizavus vaiko teisių apsaugos sritį, išryškėjo daug problemų. Kokios jos?
- Įsigaliojus naujam įstatymui, praėjusių metų liepą ir rugpjūtį ženkliai išaugo tų atvejų identifikavimas, kai jau nebegalima buvo vaikų nepaimti iš šeimų. Tai įrodė, kad kai kuriose savivaldybėse buvo laikomasi taktikos mažiau vaikų paimti iš namų, rizikuojant jų saugumu ir sveikata.
- Kaip tuomet paaiškintumėte jaunos šeimos iš Kretingos istoriją, kai jau – akivaizdu, kad vaikai iš jos net septyniems mėnesiams buvo paimti be jokio pagrindo ir dabar tėvai valstybei pateikė šimtatūkstantinį ieškinį?
- Ši istorija prasidėjo, kai dar neveikė naujas įstatymas. Savivaldybės socialiniams darbuotojams pritrūko kompetencijos nustatyti, kad tai – ne smurtinis atvejis, o problema, susijusi su specialiais vaikų poreikiais.
Mokymai vaikų teisių specialistams vyksta reguliariai. Kita vertus, manau, kad galimoms klaidoms kelią galėtų užkirsti Seimui pateiktos įstatymo pataisos, kuriose numatyta, kad tik kraštutiniu atveju reikėtų paimti vaikus mėnesiui, o, taip atsitikus, pirmiausia, jiems prieglobsčio ieškoti pas artimuosius ar giminaičius. Per tą laiką tėvams derėtų teikti būtiną psichologų, teisininkų ar medikų pagalbą. Jei būtų nustatyta, kad dėl tam tikrų elgesio sutrikimų pagalbos reikia ir vaikams, tuomet specialistai galėtų ją suteikti visai šeimai.
- Akivaizdu, kad socialinių darbuotojų nekompetencija lėmė ir virtinę nesusipratimų, paimant vaikus ir kauniečių Kručinskų.
- Šiuo atveju turėtumėm pripažinti, kad nesusipratimai kilo dėl per ilgai užtrukusių procedūrų ir didžiulių darbuotojų darbo krūvių. Tai lėmė, kad nei tėvams, nei vaikams nebuvo suteikta rimta pagalba, kad jie kuo greičiau sugrįžtų į šeimą.
- Kas turėtų prisiimti atsakomybę už šeimų patirtus išgyvenimus, kai vaikai vis dėlto buvo atimti iš jų nepagrįstai?
– Ieškoti kaltų, mano galva, nereikėtų. Juk visos tarnybos stengiasi dirbti, kad būtų užtikrinta vaiko teisių apsauga. Jei mes, kaip tėvai, nesugebame užtikrinti vaikų saugumo, tuomet jau darbo imasi vaiko teisių apsaugos specialistai, pirmiausia, paisydami vaikų interesų. Jeigu taip suvoktumėm tarnybų veiklą, su jomis visai kitaip būtų bendradarbiaujama.
- Tačiau juk vaiko teisių apsaugos tarnybomis nepasitikima.
- Iš tikrųjų per pastaruosius mėnesius labai daug padaryta, kad tomis tarnybomis būtų nepasitikima.
-
Prie to akivaizdžiai prisidėjo ir tai, kad bet kokia proga akcentuojama, esą, jei kas tik ne taip, reikia vaikus paimti iš šeimos. Tačiau vaikų paėmimai iš šeimų savaime problemų neišsprendžia.
- Per keturis praėjusių metų mėnesius buvo apie penki tūkstančiai vadybos atvejų. Kitaip tariant, tiek kartų, sutelkus savivaldybėse visus būtinus specialistus, buvo teikiama pagalba šeimoms. Anksčiau gi pagalbą šeimoms plikomis rankomis teikdavo tik socialiniai darbuotojai, nes nebuvo būdų, kaip įtraukti kitus specialistus.
- Nepaisant jūsų minimų pastangų stiprinti vaiko teisių apsaugą visuomenės aistras kursto planai devynmetę mergaitę atiduoti įvaikinti šeimai iš Naujosios Zelandijos. Jei du berniukus iš Lietuvos ši šeima jau įsivaikino ir jokių skandalų tai nesukėlė, kodėl dabar dėl mergaitės kilo toks triukšmas?
– Pastaroji istorija smarkiai politizuota. Ja politiniams tikslams įgyvendinti naudojasi Seimo nariai Naglis Puteikis ir Mindaugas Puidokas.
Negana to, kuriamos įvairios teorijos apie vaikų pardavimus, grobimus, verslus. Kas absoliučiai prasilenkia su realybe. Jei būtų priešingai, šie Seimo nariai galėtų kreiptis į teisėsaugą, kuri privalėtų narplioti tariamus vaikų prekybos tinklus. Tačiau jų nėra.
– Ir politikai, ir visuomenininkai vis garsiau kalba, kad Lietuvos vaikų teisių apsauga – Norvegijos apsišaukėlių, kurie neva rūpinasi vaikų gerove, įkaitė. Be to, ne kartą kalbėta, kad jūsų vadovaujamoje ministerijoje dirba su norvegais bendradarbiaujanti specialistė.
- Kai paklausiu, kuo Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistema panaši į norvegų sistemą, man niekas atsakyti negali. O Kristina Stepanova, buvusi norvego įkurto fondo „Žiburys“ vadovė Lietuvoje, iš tikrųjų dirba ministerijoje.
Tačiau nėra jokių įrodymų, kad Lietuvos piliečiai ar mūsų šalyje veikiantis fondas „Žiburys“ kaip nors susiję su norvegų fondo įkūrėjui inkriminuojama veika. Bandymai ir čia kelti įvairias insinuacijas vertinčiau kaip politikavimą. Ir šia politine korta kai kurie politikai žaidžia puikiai.
Globėjų šeimų tinklas mūsų šalyje turi būti plečiamas, o „Žiburio“ fondas kaip tik ir prisidėjo, kad jis būtų pradėtas kurti, kad vaikai patektų pas globėjus, bet ne – į institucinius globos namus ar būtų įvaikinti užsieniečių.
Jūs pats turite gausią šeimyną. Kada spėjate pabūti su savo vaikais?
- Iš tikrųjų man šiuo požiūriu – didžiulis iššūkis. Stengiuosi išnaudoti visus savaitgalius. Šiokiadieniai pilni darbo rūpesčių, bet, nepaisant to, namo grįžtu švaria galva. O vaikų poreikiai mane tuoj pat grąžina į šeimą – darau su jais pamokas, žaidžiu.
Dosjė
1997 m. baigė Vilniaus tiksliųjų, gamtos ir technikos mokslų licėjų. 2001 m. Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete baigė socialinio darbo bakalauro studijas, 2003 m. – magistro studijas.
1997–2000 m. VšĮ „Vilniaus SOS vaikų kaimas“ dirbo socialiniu pedagogu. 2000–2005 m. – Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijos socialinis darbuotojas, socialinio centro projektų koordinatorius, įstaigos vadovas.
2003–2007 m. ir 2010–2016 m. Vilniaus universitete ėjo socialinio darbo lektoriaus pareigas.
2005–2016 m. vadovavo Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ centrui.
2016 m. gruodžio 13 d. paskirtas socialinės apsaugos ir darbo ministru Sauliaus Skvernelio vadovaujamoje Vyriausybėje.
Su žmona Rima augina keturis sūnus ir dukrą.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: