Ukrainoje laukė kojos amputacija
 
Beveik du mėnesius Lietuvoje trunkanti kojos gelbėjimo operacija 48-erių Vadimui eina į pabaigą. Druskininkų sanatorijoje bėga paskutinės reabilitacijos dienos. Nors vyras vos per plauką išvengė amputacijos – toks scenarijus jį jaudino mažiausiai. Gydymosi tikslas Lietuvoje – atgauti jėgas ir... skubėti atgal į frontą.
Apie viską nuo pradžių. Istorijos herojus Charkovo operacijos metu automobiliu užvažiavo ant minos.
 
Sužeistos abi kojos, ranka. Nors viena koja ir ranka pagijo, dešimt mėnesių gydoma ir nuolat operuojama antra koja buvo kritinės būklės. Kelias tebuvo vienas – amputacija.
„Draugai per pažįstamus suorganizavo mane atgabenti gydyti į Lietuvą. Specialiųjų pajėgų kariai paskambino man nepažįstamam Augustui, kuris gali padėti greičiau pasiekti Lietuvą. Ne veltui sakoma neturėk šimto pinigų – turėk šimtą draugų“, – pasakoja su laiku lenktynių ėjęs Vadimas.
 
Istorija pasidalinęs kariškio gelbėtojas Augustas, padėjęs suorganizuoti sužeistojo atgabenimą, prisipažįsta tai tapus jo maža pergale.
„Gavau žinutę: padėk rasti būdą atvežti sužeistą karį. Pažadėjau padaryti viską, bet vilties daug neturėjau. Paaukojau tam daug nervų, sviro rankos, o biurokratija, regis, ims ir sumals“, – prisiminė istorijos pradžią vyras.
 
Sėkmingas sužeistojo atgabenimas, o vėliau ir sėkminga operacija, gydymas bei reabilitacija Augustui padovanojo ir stiprią draugystę.
„Nors Vadimo prieš tai nepažinojau, ligoninėje jį nuolat lankydavau, o dabar susiskambiname kone kasdien. Sunku nupasakoti šio žmogaus atsidavimą ir ryžtą ginti tėvynę. Jo istorijos apie karą gniaužia kvapą. Nesulaukiu tos dienos, kada po gydymo ir reabilitacijos galėsime drauge tai atšvęsti“, – broliškais jausmais dalinosi vyras.
 
Vyks atgal į Ukrainą
Vadimas kiek santūresnis. Nors sunkiai parenka žodžius padėkai Lietuvos medikams ir visiems, prisidėjusiems prie jo sveikatos, sveikstantis vyras telaukia vieno – greičiau sugrįžti į fronto liniją. Mat čia kariauja ir 27-erių jo sūnus.
„Jis kol kas dar sveikas“, – lakoniškai kalba Vadimas. Ukrainoje likusi ir visa jo šeima: žmona, dukra, laukiančios grįžtančio tėčio ir vyro namo.

---

 
Gydytojas: pacientas labai motyvuotas
- Jums teko operuoti ir gydyti kariškio Vadimo sužalotą koją. Kokios būklės ji buvo, kai pateko į jūsų rankas? – paklausėme Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojo ortopedo traumatologo Vytauto Vaitkaus.
 
- Kadangi kulnikaulis jau daug kartų buvo operuotas, įsivystė bakterijų sukelta infekcinė kaulo liga – osteomielitas. Kai pacientai operuojami karo lauko sąlygomis, tokiai infekcijai nesudėtinga įsimesti. Karys metus vargo su sužalota koja. Į mūsų ligoninę pateko jau mirus dviem trečdaliams kulnikaulio. Operuojant pamatėme, kad kaulas buvo visai sprogęs. Karo lauko sąlygomis medikai kaip galėjo, taip tą kaulą ir surinko. Tokius pacientus gydyti sunku, nes neturime jokio dokumento, kur nurodyta, kokiais antibiotikais buvo gydoma. Kiekvienam taikyti atitinkamus antibiotikus sudėtinga, nes tokių pacientų kaip Vadimas Ukrainoje, įsivaizduoju, yra masė. Antibiotikus, ko gero, visiems duoda „iš akies“. Mes gi užauginome bakteriją ir tiksliai žinojome, kokie antibiotikai pacientui reikalingi. Šiuo atveju tai buvo tokia bakterija, kuri vystosi nesilaikant higienos taisyklių. Karo lauko sąlygomis – nieko nuostabaus.
 
- Jei ukrainietis nebūtų laiku pakliuvęs į jūsų rankas, laukė amputacija?
 
- Neturėjome garantijos ir mes, kad to neprireiks. Tačiau koją pavyko išgelbėti. Nors du trečdalius kulnikaulio prarado – mirusius audinius pašalinome, įdėjome dirbtinį, vadinamąjį kaulinį cementą. Kitu atveju koja daug metų būtų pūliavusi. Beje, kojos amputacija, panašu, paciento nejaudino, nes jau dabar jis veržiasi atgal į karą. Bandėme stabdyti, ar tikrai jam reikia į karo lauką, bet jis nusiteikęs veržliai.
 
- Vadinasi, kojos amputacija, jo nė kiek nejaudino?
 
- Lėtinė infekcija reiškia lėtą organizmo nuodijimą. Per keletą metų išvedamas iš pusiausvyros visas organizmas, formuojasi inkstų nepakankamumas. O kojų protezai dabar yra tobuli – su blauzdos protezais kariauti laisvai galima. Sportininkai net rimtų pergalių su tokiais kojų protezais pasiekia, laisvai bėgioja. Čiurnos sąnarį praradus yra šioks toks nepatogumas, bet ir jų protezai pakankamai funkcionalūs.
 
- Kodėl jį stabdote, kad dar ne laikas grįžti į frontą, jei jau reabilitacija į pabaigą eina?
 
- Mes paprastai tokius atvejus gydome ir stebime metus laiko. Jis sako apsiaus „kerzinius“ batus ir, suprask, nieko čia tokio. Klausiu jo, ar juokauja? Gal verčiau eiti į kokį štabą „popierius nešioti“? Juk kare ne tik šaudyti reikia, yra kitų darbų. Mūsų pacientai tokiu atveju kaip jo būtų panikoje, o jis ramiai nusiteikęs, be įtampos pasakoja apie įvykius Ukrainoje, labai motyvuotas pasveikti ir kuo greičiau sugrįžti ginti savo šalį. Net ir mums klausantis jo istorijų kyla motyvacija padėti.
 
- Kaip supratu, tai ne pirmas atvejis, kai gelbėjate nukentėjusį kariškį?
 
- Mums atveža tik pavienius – sudėtingesnius atvejus su įsisenėjusiomis problemomis. Daugiau nukentėjusių kariškių, mano žiniomis, į Kauno klinikas veža gydyti. O tokių sprogdinimų su minomis Ukrainoje masė. Kojų pėdos nukenčia pirmiausia, todėl tokių pacientų kaip Vadimas turėtų būti daug. Jiems reikia skirti daug dėmesio, dažnai perrišinėti žaizdą. Visus juos ne tik sužiūrėti, bet ir „išlaižyti“ reikia. Vargu ar tai karo sąlygomis įmanoma.

 lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!