- Ar tikintieji dažnai jus išbudina vidury nakties?
- Telefonas suskamba dažnokai. Kartais išjungiu, nes jaučiu, kad pakėlęs nepadėsiu, o pakenksiu. Nes esu jau pervargęs, irzlus, neadekvačiai reaguoju.
Turbūt labiausiai įstrigęs atvejis (džiaugiausi, kad tą naktį nebuvau išjungęs telefono garso), kai labai anksti gimė mergytė ir medikai prognozavo, kad ji ryto nesulauks. Tėvai labai norėjo krikšto. Man turbūt tai labiausiai įstrigusi naktis ir dėl to žmogaus mažumo, nes pirmą kartą taip iš arti mačiau, ir dėl tėvų didžiulės gėlos.
 
Man tas atvejis įstrigo, nes baigėsi laimingai: coliukė išgyveno. Dabar turiu tos mažos princesės pirmąsias kojytes, į kurias net mano mažasis pirštas netelpa.
Kartais kyla nusivylimas, kai artimieji laukia iki paskutinės akimirkos, kada ligonis neteks sąmonės ir tik tada kviečia kunigą. Naktį nuleki ir klausi: o kur jūs buvote dieną ar prieš savaitę, kai dar būčiau galėjęs pasikalbėti su ligoniu. Žmonės keistai supranta kunigo apsilankymo tikslą: jei tavo kančioje jis apsilankė, tai paskui jau negražu nemirti.
 
- Galbūt artimieji delsia kviesti kunigą bijodami nuliūdinti ligos patale gulintį žmogų?
- Norisi pasakyti, kad kunigą kviečia dėl gyvenimo net ir mirties akivaizdoje. Kunigas gi atvažiuoja su ligonių sakramentu, vadinasi, tu meldi, kad Dievas duotų tam žmogui sveikatos arba jėgų iškęsti sunkumus garbingai.
Visąlaik, jei būdamas sąmoningas ligonis neprieštarauja, pakviečiu artimuosius dalyvauti ligonių patepimo apeigose ir tie, kurie jose dalyvauja, nustemba, kad tai yra jautrios, gražios maldos už žmogų, už jį slaugančiuosius. Niekur nėra žodžio „mirtis“. Viskas nukreipta į tikėjimą gyvenimu.
 
Kartais būna liūdna, kodėl atėmėte iš to žmogaus galimybę: gal jis dar norėjo ką nors svarbaus pasakyti ir su kažkokios kaltės prieskoniu iškeliavo anapus?

Esu buvęs net kuriozinėje situacijoje. Veža mane pas ligonį ir staiga sako, bet jūs neišsiduokite, kad jis serga. Sakykite, kad užėjote kalėdoti. (Vidury vasaros!) Ir tada pasiūlykite sakramentus. Suprantu, kad tai - sunkios temos, bet galima apie jas kalbėti ramiai, pagarbiai, nes žmogus ir taip su savo skausmu vienas. O jei dar aplinkiniai ignoruoja jo skausmą sakydami, kad viskas bus gerai, čia tik sloga...

 
- Ši valdžia deklaruoja itin daug dėmesio skirianti priklausomybėms, psichikos ligoms. Ar tai pastebite?
- Dirbdamas priklausomybių srityje padidėjusio dėmesio tikrai nepastebiu. Nebent padidėjusį dėmesį alkoholiui - jis demonizuojamas, bet ne sergantiems žmonėms. Matau garsų kalbėjimą ir rūpesčio ligoniais imitaciją. Lietuvoje psichoterapinis skyrius, kiek žinau, yra vienintelis su gal šešiolika aštuoniolika lovų. O visur kitur kas? Medikamentinis gydymas. Kiek žmonių gali sau leisti gerą psichoterapeutą ar patyrusį psichologą? Kiek psichikos sveikatos centrai yra pajėgūs atliepti realų poreikį? Labai užtikrintai sakau, kad gydymas tokioje siauroje priklausomybės ligų sferoje tikrai nepagėrėjo.
 
- Jūs pats buvote atsidūręs priklausomybių gniaužtuose. Kaip elgiasi kunigas abstinentas per šventųjų mišių aukojimą, kur, kaip dažnai mėgstama prikišti, keliama ir taurė su vynu?
- Važiuoji pas vietos vyskupą, kalbiesi apie savo problemas ir ieškai sprendimų. Pirma noris aiškiai pasakyti, kad vyno per mišias niekas negeria. Vyną atnašauja, aukoja, bet jo negeria. O po aukojimo tikintieji jau geria ne vyną, o priima Kristaus kraują. Ir tikrai simboliniais lašais skaičiuojama, o ne kibirais.
Kitas dalykas, kunigas ar diakonas turi teisę priimti Komuniją vienu pavidalu – tai duonos pavidalu. O vyno pavidalu prašyti priimti bet kurį kitą asmenį. Tai irgi neuždrausta, leidžiama.
 
- Ar apeigose naudojamam vynui yra taikomi kokie nors reikalavimai, taisyklės? 
- Tai turi būti nespirituotas, būtinai natūralus vynuogių vynas. Labiau derėtų raudonas, bet, aišku, leistinas ir baltas. Dažnai pastarąjį renkamasi praktiškumo sumetimais.
 
- Kaip vertinate draudimų politiką – irgi šios valdžios skiriamąjį bruožą?
- Mane iš viso juokina draudimai. Aš visiems šitiems teisuoliams sakau: kirvis – gėris ar blogis? Žiūrint, ką su tuo darai. Jei kapoji malkas ir kūreni namuose židinį, viena, ir visai kas kita, jei stovi su juo tarpuvartėje... Alkoholis nėra blogis ar velnio lašai. Nebent tu jį naudoji ne pagal paskirtį.
Apskritai dabar labai mėgstama kištis ir tai manęs nedžiugina. Manau, tai žmones dėlto šiek tiek ir varo arba iš Lietuvos, arba iš gyvenimo kartais, kad visi yra labai dideli ekspertai, viską tau aiškina ir draudžia, žmogus raginamas atsisakyti laisvės gyventi, spręsti, klysti, taisytis, keistis. Nemanau, kad tuo prisidedama prie visuomenės sveikatinimo.
 
- Ar dažnai per išpažintį žmogus užsimena apie suicidines mintis?
- Išpažinties medžiaga neaptarinėjama. Būna, žmogus pasako, kad turėjo suicidinių minčių, bet apie tai labiau visgi yra linkęs kalbėti dvasinio pokalbio metu. Neretai pasitaiko, kad bendras nuovargis ir beviltiškumas apima žmogų ir jis arba pasyviai laukia mirties kaip išeities arba, deja, imasi tokių beprotiškų veiksmų.
Pirmais tarnystės metais aš jautriau į tai reaguodavau.
 
- Jei žmogus išpažino ketinimą prieš save pakelti ranką, turbūt artimųjų negalite įspėti?
- Išpažinties paslaptis vis tiek įpareigoja ir galioja. Jei netgi žmogus pasakytų: šį vakarą jus nužudysiu, kunigas neturi teisės nieko su ta informacija daryti.
Dėl to, ką žmogus pasakė per išpažintį, jis gali būti saugus. Kunigas, kuris išduotų išpažinties paslaptį, iškart atleidžiamas iš tarnystės be jokių diskusijų. Gali drąsinti žmogų prisiimti atsakomybę, bet palieki jam visiškai laisvę. Išpažintis yra visai kas kita nei dvasinis pokalbis.

---

 
Dosjė 
„Aš esu“ bendruomenės vadovas.
Baigė mokymo krypties studijas Erfurto universiteto Katalikų teologijos fakultete.
Priklausomybės ligų srityje dirba nuo 2009 m., kuomet įkūrė priklausomų asmenų bendruomenę „Aš Esu“. Bernardinų socialinių paslaugų centro vykdytame priklausomų asmenų integracijos projekte dirbo vyr. socialiniu darbuotoju (2009-2012 m.).
Nuo 2012 m. savanoriauja Vilniaus priklausomybės ligų centro „Minesotos“ programoje. Yra priklausomybės ligų problematiką analizuojančių knygų sudarytojas bei tekstų autorius. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo parapijos kunigas.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!