- Kunige, dėl karantino susijaukė ne tik pasauliniai verslai, bet ir kasdienės bažnytinės, dvasinės apeigos. Su kokiais iššūkiais susiduriate? Kaip laikote mišias?
- Pamaldos sąžiningai vyksta. Meldžiamasi nuotoliniu būdu, o jei yra poreikis, galima tą daryti online. Jei mišios aukojamos už mirusiuosius, sudedame visų vardus ir numatytu metu kunigas aukoja mišias. Antraip būtų sunki nuodėmė. Dvasininkai budime pakaitomis. Plauname liturgines taures, kad nesidalintume viena. Turime kiekvienas savo. O štai laidotuvės tapo tikru iššūkiu. Turime ieškoti naujų kūrybingų evangelizacijos būdų, kaip būti su žmonėmis arti jų neliečiant ir nesudarant pavojaus plisti virusui.
 
- Kaip dabar atrodo laidojimo apeigos?
- Laidojimo apeigas rekomenduojama atlikti lauke po šventų mišių. Iš šarvojimo salės išlydint velionį važiuojame kartu į kapines. Pats neturiu mašinos, todėl prašau, kad šarvojimo salėje būtų prieš man ateinant bet penkiolika minučių atidarytas langas, pravėdinta. Palaiminu velionį, karstą. Stengiuosi neiti prie žmonių bet trijų metrų atstumu. Rizikuoti sėsti į kažkieno automobilį ir vykti kartu į kapines – per rizikinga. Ši vieta jau savaime yra šventa. Be to, vėliau kapinėse būna šventinamas paminklas, todėl mirusiojo kapas palaiminamas individualiai. Stengiamės suktis kūrybiškai. Tai kaip koks džiazas. Svarbiausia malda ir mirusiojo palaiminimas, o sakramentas veikia ir nepaliečiant.
 
- Kaip atrodo ligonio patepimas ligoninėse? Ar tebelankote žmones prieš mirtį?
- Esmė – nuodėmių atleidimas. Pastaruoju metu atidėjome ligonių vizitacijas palatose, jei pacientai nėra ant mirties slenksčio. Jei žmogus yra prie mirties, mes, kunigai, esame pasiryžę vykti į ligonines ir suteikti nuodėmių atleidimą per atstumą, sieną. Svarbiausia ligoniui sužadinti vidinį gailestį, o nuodėmių atleidimą galima suteikti ir iš kelių metrų atstumo. Viskas įmanoma.
 
-Ar pastebėjote negandų akivaizdoje išaugusį žmonių poreikį ieškoti atramos į Dievą?
- Taip, pastaruoju metu padaugėjo besikreipiančiųjų. Sulaukiu daug žinučių, laiškų. Žmonės bijo. Tačiau mus visus baugina ir atima vidinę ramybę ne pats karantinas, o dėl to, kad nieko nežinome, kas bus rytoj ar po kelių mėnesių. Pamėginkite nebeskaičiuoti ir negalvoti, kiek dar liko laiko taip gyventi, kaip dabar gyvename. Gyvenkime šiandien, kaip galime geriausiai. Taip nepavogsime iš savęs vidinės laisvės ir nesukelsime sau įtampos. Nerimą kelia planavimas ir baimė, ar suspėsime tai įgyvendinti iki numatyto laiko. Nebeturėkime ateities vizijos. Pats save prigaunu planuodamas ir skaičiuodamas. Vartykite nuotraukas ir džiaukitės dėl tų, su kuriais gyvenate.
 
- Kaip pats leidžiate laiką karantino metu?
- Turiu aštuoniasdešimtmetę tetą, su kuria artimai bendraujame. Labai noriu ją aplankyti, bet dabar tenka susilaikyti, kad apsaugočiau nuo galimos ligos. Nuperku maisto ir palieku už durų. 
Karantinas man kaip ir visiems - labai didelis iššūkis. Nors atsirado daugiau laiko skaityti, nebėgti, sustoti, teko atsisakyti didelės aistros – plaukimo. Mėgstu aktyviai sportuoti, o plaukimas – man didelė dovana nuo emocinės įtampos. Tai labai atpalaiduodavo. Už tai dabar namuose stengiuosi daryti lentos pratimą. Taip dirba visas kūno korpusas, sudeginama daug kalorijų. Pasportuoji vos dvidešimt minučių ir imi net drebėti. Kaitalioju rankas, kojas, šonus, krūtinę. Po šito pratimo būnu visas šlapias, kaip po kokių dešimt kilometrų bėgimo.
Panašiai gyvenau, kai buvau susilaužęs koją. Išgyvenau šešių mėnesių įkalinimą namuose. Pasveikęs dėkojau už paprasčiausią galimybę susitikti su draugais, kartu išeiti pavakarieniauti, nueiti į parduotuvę. Tai tapo ne savaime įprasta. Tai - privilegija. Mes visi po šios krizės į daugelį dalykų žiūrėsime kitaip. Mėgausime pusryčiais su artimaisiais. Atrasime naujų galimybių.
Tai ir nauja galimybė patirti gavėnią. Dabar visi turėsime daugiau laiko vienas kitam. Po šio iššūkio, daug dalykų galėsime suprasti naujai, perkainoti vertybes, pakeisti elgesį. Tapsime kitokie. Mažiau egocentrikai net tada, kai imsime maišelį ryžių. Suvoksime, kad nebūtina jų imti iškart dešimt. Visiems turi pakakti. Žmogiškumo įgūdžiai auga ne prie televizoriaus sėdint, bet pradedant žvilgsnį nukreipti į kitus.
 
- Daugeliui širdyje dabar ramybės maža. Kaip išlikti ir neprarasti vidinės pusiausvyros sudėtingu metu? Iš kur semtis stiprybės?
- Remiuosi Evangelijos žodžiais Marijai. Jai buvo pasakyta - kai pagimdysi sūnų, nieko nežinosi, niekas nebus aišku, bet Dievas tau padės. Niekas nesakė, kad Marija pagimdžiusi sūnų atsidurs penkių žvaigždučių viešbutyje ir jai viskas bus visada gerai kaip per sviestą, gyvens be iššūkių. Suvokiu, kad Dievas yra visada arti. Nesakau, kad kloja pagalves, idant nenukrisčiau, bet leidžia save atpažinti, kai yra sunku. Esi stiprus žmogus ne tada, kada viskas faina, gera, bet tada, kada gali imtis atsakomybės.
 
- Ištikus nelaimei sakoma esą tai Dievo rykštė už mūsų nuodėmes.
- Tie, kas mato Dievo veidą kaip baudėją, patys kažkada buvo baudžiami, negali atleisti už kažkieno suteiktą skriaudą. Tai mūsų visų veiksmai, kurie sukelia atoveiksmį. Žmogus mesdamas akmenį į dangų užsimeta sau ant galvos. Ne Dievas jį užmeta.
Šiandien labai daug dalykų darome dėl pinigų. Sportas tampa verslas, politika – verslas... Apleidome gamtą, sumaišėme ekosistemas. Tai mūsų darbų rezultatas, ne dėl to, kad baudžia Dievas. Gyvenimiškos situacijos mus pamoko, kad pakeistume ydingu tapusį gyvenimą.
 
 
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!