Esame labai turtinga šalis

Pasaulyje šviežiai šaldyta plazma naudojama dviem tikslams – perpylimui ligoninėse ir perdirbti (frakcionuoti) į vaistus - krešėjimo faktorius, imunoglobuliną, albuminą ir kitus plazmos preparatus. Tiesa, į preparatus perdirbama tik ta plazma, kuri lieka nepanaudota klinikiniams tikslams. Lietuvoje perdirbant donorų kraują per metus gali būti paruošiama iki 10 tonų plazmos. Ligoninėse sunaudojami visi iš kraujo pagaminti eritrocitai ir tik apie 30 proc. iš kraujo likusios plazmos. Kita dalis kaupiasi, o pasibaigus galiojimo terminui nurašoma. Pasak Nacionalinio kraujo centro vadovės Joanos Bikulčienės (nuotr.), vien už elektrą, tiksliau, kad tokio kiekio plazmos šaldiklyje būtų nuolat palaikoma minusinė 30 laipsnių temperatūra, kasmet reikia atseikėti apie 150 tūkst. litų. Kraujo plazmos galiojimo laikas – treji metai. Paskaičiuokim, broliai kurmiai. Iki kraujo plazmos išmetimo į šiukšliadėžę per trejus metus vėjais paleidžiame 450 tūkst. Akivaizdu, kad esame be galio turtinga šalis, kad taip lengva ranka išmetame beveik pusę milijono.
Kaimynai latviai likutinės kraujo plazmos atsargų klausimą išsprendė leisdami platinti tik iš Latvijoje surinktos plazmos pagamintus preparatus – tokią tvarką reglamentuoja Latvijos Vyriausybės nutarimas. Lenkai ir estai likutinę kraujo plazmą parduoda arba maino į pagamintus vaistinius preparatus. Milijoninio verslo nepasidaro, bet bent jau padengia plazmos laikymo kaštus. Tuo tarpu Lietuvoje likutinę plazmą sandėliuojam, o pasibaigus jos galiojimo laikui – utilizuojam. Reiktų nepamiršti, kad utilizavimui irgi reikia pinigų ir ne lito, o vieno kito tūkstantėlio. Vertinant visą situaciją atrodo šiek tiek keista, kai nuolat girdimos kalbos, jog sveikatos apsaugos biudžetas skylėtas, pinigų trūksta visiems ir visada, o čia, še tau, kad nori - šešiaženkles sumas paleidžiam vėjais.
 
Nepatrauklūs perdirbėjams
Reikia paminėti, kad prieš gerą dešimtmetį kraujo plazma buvo perdirbama ir vaistiniai preparatai gaminti Lietuvoje, tuometiniame Vilniaus kraujo centre. Deja, pati gamykla, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, buvo uždaryta, nes neatitiko geros gamybos praktikos standartų. Reikėjo kelių dešimčių milijonų litų investicijų jai atnaujinti, tačiau specialistai apskaičiavo, kad tokiai šaliai kaip Lietuva turėti gamyklą, gaminančią sąlyginai nedidelį kiekį preparatų, nuostolinga. Net tokioms šalims, kaip Kanada, Norvegija, Suomija ar net Švedija ekonomiškiau plazmą perdirbti kitose šalyse. Panašaus į Lietuvą ekonominio išsivystymo valstybės - Lenkija, Estija, Latvija, Slovėnija - plazmos perdirbimo gamyklų savo šalyse taip pat neturi. Ne dėl nesugebėjimo, o dėl nedidelio perdirbamo plazmos kiekio.
Tačiau, pasak J.Bikulčienės, kraujo plazmos perdirbimo įmonėms mes nesame labai įdomūs. Kodėl? Ar tik todėl, kad esame mažiukai ir kraujo plazmos kiekiai jų masteliu nėra dideli?
Ir negi nėra jokios išeities?
„Visada yra išeitis. Iki 2008 metų plazma buvo vežama frakcionuoti į preparatus į Vokietiją, vėliau Valstybės kontrolė nustatė, kad frakcionuoti neapsimoka, geriau parduoti. Taigi, nors preparatų gamyba sustojo, buvo vilties plazmą realizuoti. Kai prasidėjo skandalai šioje srityje, partneriai nusisuko nuo Lietuvos. Pradėjusi vadovauti Nacionaliniam kraujo centrui pernai gruodį paveldėjau nekokį palikimą – pilną šaldiklį susikaupusios plazmos, visuomenės ir frakcionuotojų nepasitikėjimą. Radau parengtą pasirašyti plazmos pardavimo sutartį su viena ES įmone, ją ir pasirašiau, nes ji buvo naudinga tiek įstaigai, tiek valstybei. Beje, sutartį derinome su SAM. Tačiau pagal šią sutartį pirkėjas neįsipareigojo nupirkti konkrečių plazmos kiekių, todėl ir neskuba jos pirkti. Sutartis be įsipareigojimo parduoti konkretų kiekį yra labai naudinga pardavėjui. Jeigu plazmos kaina rinkoje kyla, bet kada gali sudaryti sutartį su kitu pirkėju, pasiūliusiu nors litu daugiau.
Bet kur tie pirkėjai? Deja, nors stengiamės jų privilioti, kažkaip nesirikiuoja į eilę. Pavyzdžiui, Rusija, Turkija plazmą nurašinėja ir nesuka sau galvos, bet ar į tokias valstybes mes lygiuojamės? Todėl pateikėme pasiūlymų ir ministerijai, ir Seimo Sveikatos reikalų komitetui, kaip išspręsti likutinės plazmos klausimą, bet mūsų pasiūlymams nebuvo pritarta. Siūlėme leisti platinti tik iš Lietuvoje surinktos plazmos pagamintus preparatus, taip kaip problemą išsprendė kaimynai latviai. Tuomet plazmos perdirbėjams mūsų šalies likutinė plazma taptų patraukli. Esant didesniam preparatų poreikiui trūkstamą plazmos kiekį galima surinkti plazmoferezės būdu arba tą dalį pirkti iš kitur surinktos žaliavos. Beje, plazmoferezę galėtų vykdyti ir privačios bendrovės. Valstybė skelbtų konkursą frakcionavimo konkurso laimėtojui nustatyti ir šis, pagaminęs preparatus, juos grąžintų į Lietuvą. Tokį pasiūlymą pateikėme pirmiausia dėl etinių priežasčių – kodėl turime sunaikinti gerą produktą. Gavome atgal tik atsiliepimų, kodėl taip netinka daryti, bet iš esmės klausimas nebuvo sprendžiamas. Mano nuomone, tam tiesiog nėra politinės valios. Kitas siūlymas, kurį dar tik deriname - galimybė įkurti valstybinę įmonę, atskirtą nuo kraujo donorystės centrų, kuri perimtų iš jų likutinės kraujo plazmos komercinius aspektus. Tokį pasiūlymą teikiame ne iš tingėjimo dirbti, o dėl to, kad visiems viskas būtų aišku, skaidru ir niekam nekiltų abejonių, ar tik kraujo centrų vadovai neteisėtai nelobsta iš gyventojų kraujo. Tai galėtų būti Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi valstybės įmonė ar panaši, kurios uždavinys būtų ieškoti arba plazmos perdirbėjų, arba pirkėjų, ar dar kitaip spręsti šiuos klausimus. Po paskutinio Seimo Sveikatos reikalų komiteto posėdžio komiteto pirmininkė D.Mikutienė suteikė viltį - pažadėjo dar kartą išnagrinėti mūsų siūlymus, tikiuosi, kad ledai pajudės. Nesam suinteresuoti komercija - kraujo centro, pelno nesiekiančios įstaigos, statusas labai apsunkina komercinių partnerių paiešką. Be to, kai tik bandome rasti pirkėją ir išspręsti klausimą, tuoj pat prasideda puolimas. Ieškai plazmos pirkėjo – blogai, galbūt turi interesą, neieškai – blogai, darai nuostolį, ieškai frakcionuotojo – blogai ieškai, ir taip toliau ir panašiai... Jeigu teisėsaugos struktūros susidomės – tikrai pasidalinsime informacija, kas tie „puolėjai“ ir kam jie atstovauja. Likutinės plazmos pardavinėjimas nėra kraujo centrui būdinga veikla - mes rūpinamės kraujo komponentais ligoninėms ir bet kokie skandalai nubaido geros valios žmonės nuo donorystės. Todėl turiu nuvilti sąmokslo teorijų kūrėjus ir platintojus - mes visai netrokštame pardavinėti plazmos, mums būtų žymiai patogiau, jeigu nereikėtų rūpintis jos realizacija. Juolab kad prie sėkmingų partnerių paieškų neprisideda ir praeities skandalai – nors deramės su Austrijos, Vokietijos, Ispanijos, Slovakijos, net Ukrainos plazmos perdirbėjais – deja, nenori jie mūsų plazmos, kol kas girdžiu tik mandagius „galbūt“. Oficialiai - dėl nepatrauklios epidemiologinės situacijos, kadangi šalyje paplitę hepatitai, tačiau mes žinome, kad kitos šalys su panašia epidemiologine statistika plazmą realizuoja. Juolab kad Lietuvoje atliekami moderniausi pasaulyje nukleino rūgščių kraujo tyrimai ir užkrėstas kraujas nepatenka vartotojams. Taigi, jeigu kai kuriems politikams vis dar vaidenasi plazmos „biznis“ – siūlau tokiems ateiti ir jį daryti, jei tik žino kaip. Tegul tik nuperka iš mūsų plazmą, kraujo gamybos kaštai ligoninėms sumažėtų. Deja, tokie tik kalbėti gudrūs, nes ne specialistų klauso, o su praeities šmėklom bendrauja. Geriau jau rūpintųsi palankių valstybiniams kraujo centrams įstatymų išleidimu ir taip padėtų sutaupyti PSDF lėšų. O juk mes esame ir vieni didžiausių plazmos preparato albumino platintojų Lietuvoje, galėtume ne tik frakcionuoti, galime ir mainyti žaliavą į gatavą produkciją, valstybė iš to tik išloštų“, - sako J.Bikulčienė.
 
Užteks nesąmonių
Ir tikrai - tarp politikų jau buvo tapę gero tono ženklu apie kraujo centrus pasakyti ką nors blogo. Prisimena senas istorijas, skandalus, centrų vadovus, kurių jau ir postuose nebėra, ir net kai kurie kraujo centrai neegzistuoja. Tik kalbai pasisukus apie kraują, centrai drabstomi purvais. Neva, šioje vietoje galima padaryti labai didelį „biznį“. Pasak Nacionalinio kraujo centro vadovės, turbūt retas politikas domisi, kiek kainuoja paruošti saugius kraujo komponentus gydymo įstaigoms, kiek kainuoja prisikviesti žmones aukoti kraujo, ypač po visokių viešai paskleistų sąmokslo teorijų. „Nacionalinio kraujo centro kolektyvas per šiuos metus pasiaukojamai, neskaičiuodamas valandų dirbo, kad ligoninės nepritrūktų kraujo, o neatlygintinos donorystės rodikliai pakiltų dešimtimi procentų. Žmonės mumis pradėjo pasitikėti, mes dedame daug jėgų, kad paneigtume kai kurių veikėjų neatsakingai paskleistus gandus. Todėl užtikrinu - tikrai neleisiu, kad kas nors dėl sužlugdytų verslo ambicijų ar politinės reklamos nubrauktų visus mūsų laimėjimus. Tikrai nebus taip - už savo žodžius ar poelgius visi turime atsakyti. Kas tik turi noro – nuo donoro iki Seimo nario – gali gauti visą dominančią informaciją apie Nacionalinio kraujo centro veiklą, mes esame atviri. Nepavyks lengvabūdiškai niekinti tiek kraujo donorų indėlio, tiek mūsų darbuotojų darbo. Turėkite sąžinės ir neskleiskite nepagrįstų gandų. Užteks nesąmonių, pradėkime dirbti konstruktyviai“, - sakė J.Bikulčienė.
Taigi, kol lietuviai bėga nuo klausimo, kaip panaudoti likutinę kraujo plazmą, civilizuotos šalys kuria strategijas tokioms problemoms spręsti - kaip gerą žaliavą paversti naudingu produktu visuomenei. Ar esam tam pasiruošę mes?

---

Vienas klausimas
L.S. pasiteiravo Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių, kokie būdai būtų tinkamiausi sprendžiant kaupiamos kraujo plazmos problemą Nacionaliniame kraujo centre. Parduoti, perdirbti į vaistinius preparatus ar ir toliau laikytis utilizavimo strategijos?

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Antanas Matulas, Tėvynės sąjungą krikščionys demokratai:

- Kalbant apie kraujo plazmą, kaip žinia, Lietuvoje skrido ne vieno ministro galva. Kaip suprantu, nemažai kraujo centrų vadovų masino noras pasidaryti „bizniuką“ iš kraujo plazmos. Vieni išvežė, kažkam pardavė, nieko negrąžino šaliai. Dabar gi ir vėl, kiek man žinoma yra bandymų parduoti kraujo plazmą Ukrainai už du ar net tris kartus mažesnę nei rinkos kaina. O kraujo plazma tikrai yra labai populiarus produktas, pastaruoju metu išpopuliarėjusi dėl kosmetikos pramonės. Aišku, ji vertinga ir vaistiniams preparatams gaminti. Sutinku, kad Lietuvai šiuo metu būtų vertingiausia sukauptą kraujo plazmą parduoti. Juk mūsų visuomenė yra pakankamai sveika, nėra daug nei užsikrėtusių ŽIV ir manau, kad išties sulauktumėme pirkėjų. Bet dabar sukauptas didelis kiekis ir manau, kad specialios tarnybos turi pasidomėti, kaip visa tai bus padaryta. Ir Sveikatos reikalų komitete pasisakiau, kad teko girdėti, jog pavieniai asmenys kartu su Sveikatos apsaugos ministerijos ir kraujo centro vadovais važinėja ir ieško patys rinkų, ieško kelių į Ukraina. Centro vadovė informacijos, kad buvo Ukrainoje nepaneigė.
Kalbant apie vaistų gamybą iš plazmos, kiek žinau, technologijos tokios brangios, kad mums tai neapsimoka. Poreikis mūsų mažas, o į pasaulio rinką vargu ar su tokiais kiekiais įšoksim. Skaldyti ir kurti atskiras įmones tikrai nereikia.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys Kęstas Komskis, Tvarkos ir teisingumo partija:

- Mano nuomone, kadangi buvau ir Antikorupcijos komisijos narys, ir nemažai domėjausi šiuo klausimu, tiek kalbant apie kraujo plazmą, tiek ir apskritai apie neatlygintiną kraujo donorystę, šiuo metu vienintelis variantas sukauptą kraujo plazmą parduoti. Kol, kaip sakant, ji dar nepagedo ar neatsirado kitokių dalykų. Kiek pamenu, tiek kiek esame dabar tos kraujo plazmos prikaupę, mums jos tiek tikrai nereikia, o jos laikymas brangus. Todėl manau, kad pats geriausias ir skaidriausias dalykas būtų ją parduoti. Žinoma, šioje vietoje susiduriama ir su kitais nepatogiais niuansais. Visi žino mūsų problemas, kad plazma ir tie kraujai mūsų užkrėsti. Todėl nesame potencialiems pirkėjams patrauklūs, nes jie mumis nepasitiki. Visų pirma reikėtų išspręsti šias problemas. Visi kiti variantai perdirbti, mainyti ar kažkas panašaus, man kelia įtarimą. Įstatymiškai juk kraujo plazmą galime parduoti, tačiau kodėl taip nėra daroma, reikėtų klausti Sveikatos apsaugos ministerijos ir Nacionalinio kraujo centro vadovės. Kiek pamenu, prieš tai buvęs direktorius prieš išeidamas iš darbo kažko bijodamas sustabdė visus pardavimus, nors ir gyrėsi, kad turi pirkėjus. Šioje vietoje, mano nuomone, naujas vadovas turėjo tiesiog pratęsti pradėtus darbus, parduoti tą plazmą.
 
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Vilija Filipovičienė, Darbo partija: 

- Kiek žinau, dabar Nacionalinis kraujo centras ieško pirkėjų. Manau, kad jei jiems pavyktų juos rasti, tai būtų pats geriausias sprendimas. Visi žinome, kad kraujo plazmos sandėliavimas ir vėliau sekantis utilizavimas brangiai kainuoja. Todėl reikia ieškoti būdų, kaip ją paversti ne nuostoliu, o nauda. Juk netikslinga ją saugoti. Kalbant apie pardavimo skaidrumą yra atitinkamos tarnybos, kurios šį procesą galėtų sukontroliuoti. Pritariu, kad turi būti prevencija prieš galbūt galimą korupciją. Bet jei atvirai nematau, kad ten būtų vykdomi kokie neteisėti veiksmai. Pasitikiu tiek Nacionalinio centro vadove, tiek ir ten dirbančių specialistų kompetencija. Manau, kad visi turime tiesiog tinkamai atlikti savo darbą ir viskas bus gerai. Maža to, yra parengtos ir farmacijos įstatymo pataisos, kurios tikrai garantuos visų procesų, susijusių su kraujo donoryste, tiek ir visų klausimų, susijusių su kraujo plazma, skaidrumą.
 
Komentaras
Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė:

- Pasaulinė praktika tokia, kad tik 30 procentų nuo kraujo likusios plazmos yra panaudojama pacientų gydymui ligoninėse, likusi gali būti naudojama vaistams (plazmos preparatams) gaminti. Pasaulinė sveikatos organizacija siekia, kad ne tik kraujo komponentai būtų gaminami iš neatlygintinų donorų kraujo, bet ir plazmos preparatai, būtų pagaminti iš neatlygintinų kraujo donorų likutinės plazmos arba neatlygintinų plazmos donorų.
Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos Plazmos panaudojimo 2011-2015 metais strateginės kryptys. Šiame įsakyme nustatyta, kad gydymui nepanaudota šviežiai šaldyta plazma, pagaminta pagal geros gamybos praktikos reikalavimus gali būti:
- parduodama pagal sutartį, kuria nustatoma, kad už plazmą atsiskaitoma piniginėmis lėšomis ar kraujo vaistiniais preparatais, kuriems suteikta rinkodaros teisė, nereikalaujant, kad įsigyjami preparatai būtų pagaminti iš Lietuvos donorų plazmos;
- išvežama į kitas EEE valstybes perdirbti į kraujo vaistinius preparatus pagal gamybos sutartį ir į Lietuvos Respubliką įvežami kraujo vaistiniai preparatai, kuriems suteikta rinkodaros teisė. Sutartyje kraujo vaistinių preparatų nomenklatūra nustatoma atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ASPĮ poreikį ir tarptautinių gydytojų profesinių draugijų rekomendacijas.
Sutarčių sudarymu turi rūpintis pati kraujo donorystės įstaiga.
Tarptautinė praktika šioje srityje  yra trejopa: - didžiosios valstybės (Italija, Ispanija, Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija) turi gamyklas, kurios perdirba šalyje (ir ne tik) surinktą plazmą į kraujo vaistinius preparatus; kai kurios šalys išveža perteklinę plazmą į kitas EEE valstybes perdirbti į kraujo vaistinius preparatus pagal gamybos sutartį ir į šalį įveža kraujo vaistinius preparatus, kurie būna pagaminti nebūtinai iš tos šalies donorų plazmos; - kitos šalys perteklinę plazmą parduoda pagal sutartį, kuria nustatoma, kad už plazmą atsiskaitoma piniginėmis lėšomis  ir perka kraujo vaistinius preparatus atviroje rinkoje.
Siekiant parengti Plazmos panaudojimo 2011–2015 metais strateginių krypčių pakeitimą/papildymą atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, tarptautinės hemofilijos federacijos rekomendacijas, kitų Europos Sąjungos šalių gerąją patirtį, sudaryta darbo grupė.
Tikiu, kad kartu su kraujo donorystės įstaigomis, specialistų draugijomis ir Valstybine ligonių kasa priimsime geriausiai Lietuvos pacientų poreikius atitinkančius sprendimus.