„Rezidentūros vietas reikėtų planuoti dar prieš šešerius metus, abiturientams stojant į vientisąsias studijas. Tuomet stojantieji turėtų realius lūkesčius ir žinotų, ar vėliau jų reikės Lietuvai“, – apie tai, ką reikėtų daryti, jog keliasdešimt medicinos studijų absolventų neliktų už rezidentūros borto, sako Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) valdybos pirmininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) skubiosios medicinos rezidentas Karolis Kilčauskas.
„Nei mes, nei Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikslių skaičių, kiek Lietuvai trūksta medikų. Sistemoje vyrauja chaosas, kuriame negalime susekti jokių duomenų, o statistika – visiškai „pasimetusi“,“ – sako Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos pirmininkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto skubiosios medicinos rezidentas Karolis Kilčauskas.
- Penkios dešimtys vientisųjų medicinos studijų absolventų šiemet liko be rezidentūros. Kur šioje situacijoje slypi problemos?
- Logiška, jog į rezidentūrą patenka geriausiai besimokę vientisųjų medicinos studijų absolventai. Kita vertus, į vientisąsias studijas juk neįstoja eiliniai abiturientai. Todėl nereiškia, kad medicinos studijas baigę, tačiau į rezidentūrą nepatekę absolventai, yra nemokytini ir neturi teisės ateityje gauti licencijų. Tiesiog jiems neliko vietų.
Didelė problema – vietų poreikio rezidentūroje planavimas. Tą reikėtų planuoti dar prieš šešerius metus, abiturientams stojant į vientisąsias medicinos studijas. Tada stojantieji galėtų turėti realių lūkesčių ir žinoti, ar vėliau jų reikės Lietuvai. Tačiau egzistuoja universitetų autonomijos faktorius. Jei valstybės finansuojamų vientisųjų medicinos studijų vietų skaičius yra ribotas, nefinansuojamų vietų universitetas gali skirti kiek nori – tiek žmonių į jas ir įstos. Todėl vėliau matome neadekvačius skaičius, kai medicinos studijas baigia pusantro šimto studentų daugiau, nei kad gauna valstybės finansavimą. Ir tas
status quo tęsiasi jau daug metų.
Prasta situacija ir su specialistų poreikio planavimu. Nei mes, nei Sveikatos apsaugos ministerija neturi tikslių skaičių, kiek Lietuvai trūksta medikų. Sistemoje vyrauja chaosas, kuriame negalime susekti jokių duomenų, o statistika – visiškai „pasimetusi“. Planuojant specialistų poreikį nėra kuo remtis.
-
Ar šiandien, neturint tinkamo specialistų planavimo, matytumėte, kaip būtų galima keisti rezidentūros finansavimo ir vietų skyrimo modelį?
- Kaip ir minėjau, sąžiningiausia būtų rezidentūros vietų planavimą pradėti dar prieš šešerius metus, vykstant priėmimui į vientisąsias medicinos studijas. Tačiau tam reikia tinkamo specialistų planavimo ir statistinių rodiklių. Jeigu jau institucijos neturi išteklių jų analizuoti, tuomet tegul jie būna prieinami nevyriausybinėms organizacijoms, aukštosioms mokykloms, nepriklausomiems tyrėjams. O pastarieji jau galėtų atlikti analizes ir rengti pasiūlymus institucijoms.
Dar Aurelijui Verygai būnant sveikatos apsaugos ministru pradėta atlikti Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) medicinos darbuotojų poreikio analizė. Tačiau problema ta pati – neturint duomenų, labiau remiamasi statistiniais modeliais nei faktais. O ir planavimas vyksta „iš oro“, neturint gydymo įstaigų tinklo vizijos – tai dar viena fundamentali problema.
- Negavusių valstybės finansavimo rezidentų studijas galėtų apmokėti regioninės gydymo įstaigos, kurioms trūksta specialistų. Žinoma, už tai kurį laiką jose reikėtų atidirbti. Ar jaunus specialistus vilioja tokia perspektyva?
- Tai labiausiai skystablauzdiška valdžios siūloma išeitis iš situacijos. Norintiems studijuoti rezidentūroje tarsi pasiunčiama žinutė: trisdešimt metų gyvename be tinklo vizijos, nėra sistemos stebėsenos, neturime aiškios statistikos, bet jūs patys pasirūpinkite savimi – kreipkitės į gydymo įstaigas, tarkitės su jomis, prašykite, kad kas nors už sumokėtų už jūsų studijas. Galiausiai, pasirašykite sutartį ir įsipareigokite atidirbti toje gydymo įstaigoje penkerius, aštuonerius ar dešimt metų. Tai lyg caro laikų rekrūtų prievolė, kai pasirašomas nuosprendis ir ateinančius metus ar dešimtmečius būsimojo gydytojo gyvenimas priklauso nuo tam tikros ligoninės vadovo ir jo nustatyto atlyginimo. Gydytojas neturi jokios derybinės pozicijos ir galimybės, negaunant tinkamo atlyginimo, išeiti į kitą gydymo įstaigą.
- Ko reikėtų, kad jaunas specialistas ar rezidentas vis dėlto sutiktų vykti į regioną?
- Konkurencija dėl jaunųjų gydytojų tarp regioninių ir universitetinių ligoninių vyksta nevienodomis sąlygomis ir pastarųjų gydymo įstaigų naudai. Rezidentūros studijų programos parengtos taip, kad gydytojas-rezidentas profesinį kelią priverstas pradėti Vilniuje arba Kaune. Rezidentūros studijų metu žmonės sukuria šeimas, susilaukia vaikų, pasiima paskolas būstui, o šaknys įleidžiamos viename didžiųjų miestų. Kaip po to specialistui pasiūlyti viską mesti ir pasikviesti jį kraustytis į regioną? Kol nebus vienodų sąlygų bent jau klasteriniams centrams konkuruoti su Vilniumi ar Kaunu, tol regionai jaunų specialistų nematys.
Siekiama, kad pacientams paslaugos būtų kuo labiau prieinamos. Vadinasi, jos turi keliauti iš Vilniaus ir Kauno į regionines ligonines, o tai galima pasiekti tik esant didesniam gydytojų rezidentų judumui. Reikia, kad gydytojas rezidentas turėtų galimybę rinktis, kur jam patraukliau atlikti rezidentūros studijas. Šiuo atveju egzistuoja didelė spraga, kurią būtina taisyti. Štai aš turiu imti nemokamų atostogų pagrindinėje rezidentūros bazėje, kad privalomam ciklui galėčiau išvykti į kitą bazę. Tai yra nesąmonė! Kaip galima norėti, kad žmogus savo noru vyktų į regioną atlikti rezidentūros, kai jis privalo dėl to imti nemokamas atostogas.
Tačiau rezidentūros studijų organizavimo pokyčiai neturėtų būti vien universitetų atsakomybė. Reikėtų sudaryti tokias sąlygas, kad savivaldybės, užuot mokėjusios po keliasdešimt tūkstančių eurų už kieno nors studijas, galbūt pasiūlytų priedą ar didesnį atlyginimą už tą patį gydytojo rezidento darbą. Tada žmonės iš tiesų išvažiuotų iš Vilniaus ar Kauno, o pamatę, kad ne tik universitetinėse ligoninėse galima įgyti gerą klinikinę praktiką ir pasiliktų regionuose.
- Jaunieji gydytojai patenkinti dialogu su valdžios institucijomis?
- Tikrai negalėčiau skųstis – dialogas su naująja valdžia vyksta. Su praėjusia valdžia viskas taip pat prasidėjo nuo pozityvaus dialogo, kuris, nors ir peraugo į mitingus, visgi davė vaisių. Kaip rodo patirtis, klausimai ir problemos kadencijos eigoje kinta. O kaip mums seksis išgirsti vieniems kitus ir susitarti su naująja valdžia, parodys laikas, kuomet teks sėsti prie konkrečių darbų įgyvendinimo. Tai planuojama daryti jau rudenį. Kokiu formatu viskas vyks – pamatysime. Kaip ir pamatysime, ar jaunieji gydytojai liks už borto, kuomet pagrindiniai klausimai bus sprendžiami tarp institucijų ir aukštųjų mokyklų, ar visgi bus įtraukti į procesą.
Dosjė
2016 m. baigti paramediko kursai Karaliaus Mindaugo profesinio rengimo centre.
2017 m. baigti Jaunesniųjų karininkų vadų kursai, įgytas leitenanto (OF-1) karinis laipsnis.
Nuo 2017 m. aktyvus Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) narys.
2019 m. baigtos medicinos studijos LSMU.
Nuo 2019 m. Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) valdybos pirmininkas.
Nuo 2019 m. skubiosios medicinos gydytojas–rezidentas LSMU.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: