Prevencija, o ne draudimai
Lošimų rinka sparčiai auga ir keičiasi, o Lietuva turi tik prieš ketverius metus sukurtą Probleminio lošimo prevencijos priemonių įgyvendinimo planą. J.Džiugelio teigimu, iki šiol šiai prevencijai vykdyti buvo skiriama nepakankamai lėšų (50 tūkst. per metus). Naujam planui įgyvendinti, pasak parlamentaro, turi būti skiriamas didesnis finansavimas, o apie konkretesnes prevencines priemones ekspertai diskutuos ateityje.
 
Visgi pirmininkas pabrėžia, jog viena svarbių naujo prevencinio plano dalių turėtų būti lošėjų patiriamos stigmos mažinimas. Čia svarbi edukacija. „Draudimų ir ribojimų kelias yra neperspektyvus ir menkai efektyvus, ką parodė ir lošimų reguliavimas šalyje“, – pranešime žiniasklaidai teigė jis.
 
Suprasti azarto pasaulį
Remdamasi naujausių tyrimų duomenimis SRDK svarsto, kad Lietuvoje gali būti iki 10 tūkst. probleminių ir patologinių lošėjų. J.Džiugelis sako šios (nepatvirtintos) statistikos nedramatizuojantis, tačiau pažymi, kad nėra atmestina, jog situacija Lietuvoje yra kur kas prastesnė, o gal net labai bloga.
 
Šiuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitetas vykdo tyrimą (iki rugsėjo 1 d.), kurio tikslas – įvertinti probleminio ir patologinio lošimo situaciją Lietuvoje. Pasak SRDK pirmininko, po šio tyrimo galės vykti ekspertų diskusija dėl tolesnių prevencinių priemonių diegimo ir išpildymo.   
 
Pastaraisiais metais Lietuvoje azartinių lošimų verslas neįtikėtinai išaugo. J.Džiugelis svarsto, kad itin spartų lošimų rinkos augimą lemia daug priežasčių: augantis gyventojų pragyvenimo lygis, lošimų skaitmenizacija (dėl COVID-19 įgavusi naują pagreitį), organizatorių reklaminės kampanijos ir dalies visuomenės nesuvokimas, kad lošimai nėra patikimas ir tinkamas būdas piniginei pastorinti. 
 
„Probleminio ir patologinio lošimo pasekmės beveik visada ilgainiui sukelia mažesnę ar didesnę krizę žmogaus asmeniniuose finansuose. Tokios krizių pasekmės įvairios, bet dažniausiai liūdnos: skolos, įsitraukimo į kriminalines veiklas rizika, finansinė našta ar lėšų trūkumas artimiesiems“, – teigė pirmininkas.
 
Lošimas gali padidinti esamas ar potencialias asmens psichinės sveikatos problemas, skatinti priklausomybę psichoaktyviosiomis medžiagoms. Probleminį lošėją, anot pašnekovo, išduoda keli požymiai: asmuo mano, kad azartiniai žaidimai iš pinigų – tinkamas būdas užsidirbti, probleminis lošėjas neturi kitų džiaugsmingų veiklų, skiria lošimui daugiau pinigų nei leidžia jo biudžetas, dėl lošiančio asmens ima nerimauti šeima ir artimieji. SRDK pirmininkas primena, kad patologinę būklę gali nustatyti tik gydytojas psichiatras.
 
Lošimams pažeidžiamos grupės
Socialinio projekto „Nebenoriu lošti“ psichologai įspėja, kad asmuo, kuris negali suvaldyti lošimo potraukio, linkęs galvoti, jog su problema susitvarkys pats. Pasak minėto socialinio projekto psichologo Oleg Mackevič, lošimų priklausomybės priešas – mitas, klaidingas įsivaizdavimas, kad problema dings savaime.
 
Probleminius ir patologinius lošėjus dėl negebėjimo kontroliuoti lošimo gali apimti gėda, baimė ir nerimas – emocijos, tikėtina, lydimos pačios problemos neigimo. Todėl lošėjui ir jo artimiesiems svarbu rasti patikimą pagalbą. Svarbu, kad kenčiantys asmenys suprastų, jog tokia tikrai egzistuoja.
 
Pasak O.Mackevič, prevencinėje kovoje su lošimu itin svarbus yra švietimas. Psichologui teko skaityti paskaitas įvairių (lošimams labiau pažeidžiamų) profesijų atstovams. Pavyzdžiui, Lietuvos krepšinio federacijos iniciatyva buvo surengtos dvi paskaitos jaunųjų krepšininkų treneriams bei jų auklėtiniams.
 
„Mokslininkai teigia, kad kariai taip pat kaip ir sportininkai gali dažniau įsitraukti į probleminį lošimą nei kitų profesijų atstovai. Manau, kad didesnę įtrauktį turi asmenys, dirbantys stresinį darbą (policijos pareigūnai, gaisrininkai, medikai)“ , – pasakojo O.Mackevič ir pridūrė, kad dažniausiai pagalbos kreipiasi asmenys, kurie pastaruosius 5-7 metus turėjo sunkumų lošimų srityje.
 

„Jei pastebime, kad po lošimo jaučiame slogius jausmus (nusivylimą, susierzinimą, kaltę, gėdą), dažniausiai jie ir parodo, kad lošdamas siekiu ne pramogos, o pasipelnymo arba noriu pakeisti įprastinę emocinę būseną. Neretai lošiama, kad pavyktų išvengti slogių jausmų“, – įspėjo socialinio projekto „Nebenoriu lošti“ psichologas Oleg Mackevič.

 
Lošėjų artimųjų kopriklausomybė
Dėl azartinių lošimų kenčia ne tik lošiantieji, tačiau ir jų artimieji. „Nebenoriu-lošti“ specialistai pastebi, kad dažnai lošėjų artimieji visą dėmesį sutelkia į sergančiojo būklę, pamiršdami, kad ir patiems gali reikėti pagalbos. Pastebima, kad probleminių ir patologinių lošėjų artimieji jaučia daugybę emocijų: pavyzdžiui, baimę dėl problemos dydžio ir galimo visuomenės atstūmimo, pyktį, nes lošėjo problemos kartojasi, ar bejėgiškumą, mat jų pastangos padėti nevirsta ilgalaikiais teigiamais pokyčiais. 
 
Pasak klinikinės psichologės Justinos Kymantienės, lošėjų artimieji turi atskirti kokybišką pagalbą nuo netinkamos. Jiems reikėtų vengti šių dalykų: atlikti įvairias atsakomybes už lošiantįjį, nuspėti ir tenkinti lošėjo poreikius, pildyti jo norus be jo prašymo ir sutikimo, kalbėti už lošiantįjį, stengtis ištaisyti lošėjo padarytą žalą (pvz., grąžinti skolas).
 

„Tikra pagalba – leisti priklausomam asmeniui pripažinti klaidas ir pačiam atsakyti už lošimo pasekmes, tai yra  liautis ginti, saugoti, gelbėti iš situacijų, kilusių dėl lošimo ar su tuo susijusio neatsakingo elgesio“, – „Nebenoriu-losti.lt“ „Facebook“ paskyroje edukuoja klinikinė psichologė Justina Kymantienė.

---

 
Tarp kitko
Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nurodo, kad Lietuvoje probleminių ir patologinių lošėjų skaičius gali siekti iki 65 tūkst.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!