Atrodytų, kad šios sausos informacijos ir užtektų, jei ne pora svarbių aplinkybių, minimų, beje, toje pačioje NVSC pažymoje. Pirma, juodligės bakterijos turi savybę virsti sporomis, kurios itin atsparios (vandenyje išsilaiko 10 metų, o dirvožemyje net iki 30 metų). Antra, juodligės sukėlėjai gali būti panaudoti kaip biologinis ginklas: būtent ši aplinkybė, kaip paaiškės iš šio teksto, mums, gyvenantiems agresyvių Rytų valstybių pašonėje, turėtų kelti tam tikrą nerimą.
 
Šis tekstas – vaizdi juodligės keliamo siaubo iliustracija. Siaubo, sukelto nežinios, specifinio informacinio vakuumo, kuriame sovietinis režimas laikė pavergtą visuomenę. Praėjusio amžiaus 6 deš. pradžioje Lietuvoje juodligė apsireiškė dviejose vietovėse – Vabalninko (dabar – Biržų r.) ir Ariogalos (dabar – Raseinių r.) rajonuose. Abu pavojingos infekcijos protrūkiai sukėlė didelį vietos gyventojų nerimą, paskatino įvairiausius gandus. Šiuos bruzdėjimus nuosekliai fiksavo emgėbistai: sovietiniam saugumui buvo svarbu kontroliuoti informacinę sferą, užtikrinti, kad žinios apie juodligės židinius nepasklistų. Čekistų dokumentuose užfiksuoti juodligės pliūpsniai pokario Lietuvos kaimuose – dėmesio vertas, nežinomas istorijos puslapis.
 
Vabalninko atvejis
 
1950 m. spalį LKP CK sekretorių Antaną Sniečkų pasiekė neraminančios žinios iš LSSR MGB. Čekistai pranešė, jog Vabalninko miestelyje turimi šaltiniai (kaip galima suprasti – slaptieji bendradarbiai, informatoriai) kalba apie apylinkėse paplitusią „juodąją ligą“, kuria serga gyvuliai. Kalbėta, jog dėl keliuose ūkiuose aptiktų susirgusių gyvulių imtasi griežto karantino: ribota ne tik visuomeninė veikla (neleistos mišios, turgūs, šokių vakarai), bet ir patekimas į karantino zoną. Miestelio prieigose stovėjo sargyba, ribojusi judėjimą. Nors juodlige susirgę gyvuliai buvo deginami, prisibijota, kad užkrėsta mėsa galėjo iškeliauti už karantino zonos ribų. Tad Vabalninko gyventojai ragino kituose rajonuose gyvenančius artimuosius pagal galimybes susilaikyti nuo mėsos ir pieno produktų pirkimo turguose.
 
„Sveiki, brangieji,– rašė vienas vietinis gyventojas artimiesiems. – Vabalninke paplito juodoji liga. Liga baisi, gyvuliai serga tik 24 valandas, ji ir žmonėms pavojinga – žmonės serga viso labo 10 valandų. Nei žmonėms, nei gyvuliams jokio gydymo nėra, jei suserga kas, tai ir krenta... Bakterijos siaubingos, laikosi 40 metų. Gyvulius, kurie krenta, neužkasa į žemę, o degina. Visur uždėtas karantinas, bažnyčios uždarytos, kur pastebėjo ligą – nutrauktas susisiekimas. Kad žmonės sirgtų, dar negirdėti.“
 
Paskutinieji čekistų cituoto laiško žodžiai ironiški: nors prieš tai laiško autorius užtikrintai aprašė greitas žmonių mirtis susirgus juodlige, konkrečių žmonių susirgimo atvejų taip pat pareiškė nežinąs: ne veltui sakoma, jog baimės akys didelės. Iš čekistų pranešimų, beje, nesama žinių, jog Vabalninke 1950 m. rudenį nutikusio juodligės pliūpsnio metu būtų mirusių žmonių. Tiesa, po trejų metų Ariogaloje „juodoji liga“ pareikalavo ir žmonių gyvybių.
 
Ariogalos atvejis
 
1953 m. rugpjūtį čekistai vėl informavo A.Sniečkų apie sklandančius gandus: šįkart informacijos šaltiniu tapo sovietinių piliečių tarpusavio susirašinėjimas, kurį tikrindami saugumiečiai užtiko daug bauginamų faktų, kurie vienaip ar kitaip buvo siejami su Ariogala. Vienas laiško autorius rašė apie Lietuvoje prasidėjusią maro, nuo kurio mirštama per tris valandas, epidemiją; kitas – jog karantino zonoje deginami ištisi kaimai su mirusiųjų lavonais; trečias gąsdino, kad deginant mirusiojo nuo paslaptingos ligos kūną palaikai net šokinėja – „tokios stiprios tos bacilos“. Samprotauta ir apie mirusiųjų skaičių – vieno autoriaus užtikrinta nuomone, Ariogaloje kasdien nuo šios ligos mirdavo po 20 žmonių.
 
Pasitaikė netgi detalių pasakojimų apie epidemijos kilmę. Viena Raseinių rajono gyventoja rašė: „Pas mus paplito siaubinga liga – kažkokia juodligė. Kada žmogus nuo jos miršta, tampa visas juodas. Sako, kad kažkur už Raseinių kasė silosui duobę ir iškasė žmogaus skeletą, tai keletas žmonių iškart krito negyvi, o kiti kiek vėliau irgi numirė. Gyvuliai irgi šita liga serga. Lavonus degina, nes šita liga labai plinta. Jai vaistų nėra.“
 
Suprantama, tokie ir panašūs pasakojimai su realybe švelniai tariant prasilenkė ir, nepaisant to, gimdė naujus, išvestinius gandus. Realybė pasirodė esanti labiau proziška: paaiškėjo, kad dar birželį keliuose Ariogalos rajono kolūkiuose pastebėta keista gyvulių liga. Vietiniai veterinarai padarė išvadą, jog tai dėl netinkamo pašaro – ir leido gyvulius skersti bei jų mėsą parduoti turguose. Kiek plačiai ta skerdiena paplito – istorija nutyli. Pačiame Ariogalos rajone liepos viduryje dėl juodligės buvo hospitalizuota vienuolika, o mirė du asmenys. Kadangi daugiau čekistai aukščiausiai valdžiai apie Ariogalos juodligės pliūpsnį nebepranešė, tenka tikėti NVSC duomenimis, jog tąsyk „juodoji liga“ nusinešė tris gyvybes – tikriausiai, mirė vienas ligoninėn paguldytų asmenų.
 
Juodligė kaip ginklas
 
Neatsitiktinai šio straipsnio pradžioje minėta, jog juodligės sukėlėjai galimi panaudoti kaip biologinis ginklas. Lietuvos istorijoje, laimei, tokie atvejai nėra fiksuoti, tačiau sovietmečiu rusijoje juodligės bacilos, naudotos slaptoje laboratorijoje, paplito į Sverdlovsko (dabar – Jekaterinburgas) miestą. Pasirodo, kad vienas biologinį ginklą tobulinusios laboratorijos darbuotojas išėmė gyvybiškai svarbų oro filtrą, tačiau per aplaidumą pamiršo tai pažymėti pamainos perdavimo žurnale. Rezultatas – juodligės sporų patekimas į aplinką, pramoninius Jekaterinburgo rajonus. Slepiant tiesą, mirusiųjų nuo juodligės mirties priežastimi buvo įrašoma pneumonija. Vien remiantis oficialiais duomenimis – o šie, suprantama, gali būti sąmoningai sumažinti – juodligės protrūkis Sverdlovske 1979 m. nusinešė 64 žmonių gyvybes.
 
Šis atvejis verčia susimąstyti apie grėsmingus dalykus – visų pirma apie tai, kad sovietiniame Sverdlovske gamintas biologinis ginklas, užtaisytas juodligės sporomis, tikėtina liko rusijos ginkluotės arsenale. Antra, nors gyvename nebe informacinio vakuumo sąlygomis – kaip šiame tekste minimi pokario Lietuvos gyventojai – bet kovido epidemijų pavyzdys verčia sunerimti: o kaip į Lietuvoje vėl paplitusią juodligę sureaguotų vakarykščiai antivakcininikai? Ar neplatintų perdėtų gandų ir bukų raginimų netikėti profesionalių medikų nurodymais? Ar nedalintų patarimų, kaip juodligę išgydyti namie? Belieka tikėtis, kad juodligė liks baugiu istorijos puslapiu – ir niekada neteks sužinoti atsakymų į aukščiau keliamus retorinius klausimus.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!