Stebi augančius autizmo skaičius

„Dirbame su mažiausiais pacientais nuo gimimo iki septynerių metų amžiaus, kurie turi įvairių raidos sutrikimų arba riziką jiems atsirasti. Stebime autizmo spektro sutrikimų didėjimo tendencijas“, – sako vaikų neurologė-komandos koordinatorė Aušra Kuliešienė.

 
„Priklausomai nuo sutrikimo sunkumo, jo pasireiškimo laipsnio, pirmuosius šio sutrikimo požymius galime pastebėti dar kūdikystėje. Pavyzdžiui, vangesnė vaiko reakcija į kalbinimus, neužmezga akių kontakto su tėvais, atlieka keistus stereotipinius kūno judesius: suka plaštakas, pėdas, plekšnoja rankomis per paviršius ir pan. Taip pat sunku keisti mitybos įpročius, įvesti papildomą maitinimą, nujunkyti nuo krūties. Vaikas dėl didesnio burnos jautrumo žiaukčioja nuo kietesnės konsistencijos maisto, nenori ragauti naujų maisto produktų. Su tokiais pacientais dirba visa mūsų specialistų komanda. Kineziterapeutai moko vaikučius savarankiško atsisėdimo, vaikščiojimo įgūdžių. Ergoterapeutas lavina pojūčius, smulkiosios motorikos, maitinimo įgūdžius.
 
Taip pat daug dirbame su tėveliais, prašome logoterapeuto paaiškinti, kaip tokį vaiką kalbinti, žaidinti, lavinti jo burnos motoriką. Psichologo pagalba svarbi konsultuojant tėvus dėl vaiko savireguliacijos įgūdžių formavimo, elgesio problemų sprendimo būdų, auklėjimo taktikos. Meno terapeutas padeda lavinant kognityvinius ir socialinius gebėjimus, gerinant vaiko saviraišką vizualinėmis priemonėmis“, – pasakoja vaikų neurologė-komandos koordinatorė Aušra Kuliešienė, pridurdama, jog jauniausias pacientas yra vos keturių mėnesių amžiaus.
 
Vienu metu užsiėmimus čia lanko apie 35-40 vaikų per dieną. Per metus susidaro maždaug 370 pacientų.
„Tokių centrų kaip mūsų itin trūksta, nes šios paslaugos poreikis gana didelis.
Centras įkurtas 1997 metais. Per tą laiką stipriai išsiplėtė ir mūsų specialistų komanda, ir patalpas turime ženkliai geresnes, ir specialistų kabinetai žymiai geriau įrengti. Turime ženkliai daugiau priemonių padėti pacientams, palyginti su tuo, kas buvo pradžių pradžioje“, – sako gydytoja.


 
Kiekvienam vaikui paslaugos skiriamos individualiai.
„Iš pradžių kalbiname, pratiname prie aplinkos, tada tik palengva prie vaiko prisiliečiame. Ne iš karto, gali praeiti ir kelios dienos, kol jį prisipratini. Vaikams iki metų padedame judėti, apsiversti, ropoti, atsisėsti, atsistoti. Man patinka dirbti su vaikais, nes matai didesnį mažesnį rezultatą“, – sako kineziterapeutės padėjėja Valė Petrauskienė.
 

Kineziterapeutė Agata Timofejeva pasakoja, jog pagrindas siekiant gero rezultato – tėvų indėlis. Jeigu šie tik atves vaikučius į užsiėmimus ir daugiau su jais neužsiims namuose, rezultato nebus. „Aišku, būna ir sudėtingesnių atvejų, kai pažangos žingsniai būna itin maži, bet tu džiaugiesi ir jais“, – pabrėžia kineziterapeutė.

 
Sensorikos kambarys
„Čia, Centro poliklinikoje, mūsų tarnybos Terapijos salėje įkurtas Sensorikos kambarys. Vilniuje tokių yra vos keletas. Be mūsų, tokius kambarius turi Raidos centras ir dar kelios privačios įstaigos. Tad džiaugiamės šiuo kambariu, nes iš mažųjų pacientų bei jų tėvelių sulaukiame išties daug gerų atsiliepimų“, – pasakoja ergoterapeutė Justina Meškauskaitė.
 
Pasak jos, ergoterapeutas pirmiausia įvertina paciento smulkiąją motoriką, savarankiškumo lygį pagal amžių ir pojūčius. Tada išsiaiškina, kokie bus pagrindiniai tikslai ir uždaviniai, kurių sieks dirbdami kartu su visa komanda.
 
„Užsiėmimai vyksta žaidimo forma, stengiantis mažąjį pacientą kuo labiau sudominti. Pavyzdžiui, užsiėmimo metu lavinant smulkiąją motoriką dažniausiai spėjame atlikti nuo trijų iki septynių veiklų. Vėrimas, kalimas, piešimo įgūdžių lavinimas, taisyklingas pieštuko laikymas, pagalbinių priemonių parinkimas – dažnai ergoterapeutai patys prigalvoja įvairių smagių užsiėmimų.
 
Brangiausios priemonės yra skirtos sensorinės sistemos pojūčių lavinimui. Tai – burbulų bokštai, švieselių pluoštai, įvairios interaktyvios projekcijos. Šios priemonės tikrai daug kainuoja, jų atsiranda vis naujesnių ir tobulesnių“, – pasakoja ergoterapeutė.
 

Mažieji itin noriai lanko dailės terapijos užsiėmimus, kuriuos veda menininkė Justė Kuliešaitė: „Pirmiausiai dailės terapija, ką visada pabrėžiu, nėra dailės pamoka. Mano tikslas nėra išmokyti vaikų dailės įgūdžių. Užsiėmimo metu per kūrybinį procesą žaidybine forma stengiuosi lavinti vaikų fantaziją, vaizduotę. Nes kartu su vaizduote lavėja ir vaikučių kognityviniai gebėjimai. Jeigu tai yra autistiški vaikai, kurie turi sunkumų bendraujant, dailės terapijos užsiėmimų metu lavinami ir jo socialiniai įgūdžiai.“

 
Vaikas vis dar nekalba?
Dažnai mamos lenktyniauja, kurios gi vaikas pradės pirmiau kalbėti. O jeigu šis vis dar netaria žodžių, pradeda nerimauti.
 

„Manyčiau, kad jau nuo vienerių metų turi pasigirsti pirmieji vaiko žodžiai. Dviskiemeniai, vienodų skiemenų: mama, tete, baba ir kt. Sunerimti reikėtų tada, kai matyti, jog stringa vaiko pažintiniai gebėjimai. Kitaip tariant, jis galbūt nelabai supranta, ko jo klausiama ir paprašytas negali tiksliai parodyti, kur yra karvė, šuo ar kitas gyvūnas. Jei vaiko suvokimas yra žemo lygio, tuomet jau reikėtų pasikonsultuoti su specialistais“, – pataria logoterapeutė Ingrida Danielienė.

 
Specialistė pastebi vaikų sulėtėjusios kalbos tendencijas. Dėl ko? „Informacinės technologijos užima didesnę dalį negu gyvas kontaktas. Tėvai galbūt vėliau pradeda į maisto racioną įvedinėti įvairesnės konsistencijos maistą. Kuo anksčiau prasideda maisto gabaliukais kramtymas, tuo irgi, sakoma, kalba „pasiduoda“ greičiau. Tam įtakos gali turėti ir genetinės faktorius, jei vaiko tėvai taip pat pradėjo kalbėti vėlai.
 
Iki pusantrų metų vaikas turi ištarti apie dešimt įvairesnės struktūros žodžių, suprantamų aplinkiniams. O dviejų metų jau turi sudėti dviejų žodžių frazę. Tačiau kartais pusantrų metų vaikas gali padeklamuoti ir nedidelį eilėraštuką“, – palygina I.Danielienė.


 
Vaikas krenta ir daužo galvą?
Socialiniuose forumuose mamos dažnai skundžiasi, jog supykęs vaikas pradeda daužyti galvą į kietus paviršius ir jos neišmano, kaip tokiose situacijose elgtis.
„Tai rodo, kad vaikui kyla emocijos ir jis nežino, ką su jomis daryti. Vienas būdų – būtent galvelės trankymas į kietą paviršių. Tokiu atveju, ką tėvai galėtų padaryti, tai padėti vaikui su tomis emocijomis susitvarkyti kitais būdais, kurie būtų saugesni.
 
Žinoma, daug kas priklauso nuo situacijos, bet iš esmės pirmiausiai vaikui turime konkrečiai įvardinti „tu pyksti“ arba „tu dabar esi liūdnas“. Tokiu būdu vaiko neigiamas emocijas iškeliame į dienos šviesą. Ir nors vaikas galbūt nesupranta tos sąvokos, bet kada mama į tai, kas vyksta, reaguoja ramiai, vaikui irgi tampa daug ramiau. Tada seka tolesni veiksmai. Mes vaiką tiesiog raminame. Jeigu yra įmanoma, jį pasiimame ant rankų. Jeigu pykčio išliejimas nebevaldomas, tada reikėtų kartu su vaiku išlaukti. Ir jeigu netinkamas elgesys – galvelė daužymas į kietą paviršių – tęsiasi toliau, jau tuomet reikia specialistų pagalbos“, – pataria medicinos psichologė Akvilė Mockutė.
 
Dar viena, parduotuvėje dažnai matoma, situacija, kuomet tėvams atsisakius nupirkti norimą žaislą, vaiką tiesiog ištinka isterijos priepuolis...
„Svarbu įvertinti, kada kyla toks vaiko elgesys, kiek kartų jis kartojasi. Jeigu pirmą kartą neatkreipsime dėmesio, vaikas pastebi, kad nieko tame, ką jis daro, nėra išskirtinio. Jis gali daryti tą patį, bet mama nekreips dėmesio, tad tikėtina, kad toks elgesys daugiau nepasikartos.
 
Vaiką reikia tiesiog išmokyti kitų būdų, kaip paprašyti to, ko jis šiuo metu nori. Nes dažniausiai vaiko pyktis ir kritimas ant grindų parduotuvėje reiškia, kad jis kada nors jau bandė tokį būdą arba matė, kad kas nors kitas taip darė, ir gavo ko norėjęs. Tad jeigu išpildysime vaiko norą, vadinasi, paskatinsime jo netinkamą elgesį.
Alternatyva tokia, kad mes jam tos mašinytės ar lėlytės nenuperkame paaiškindami: „Man liūdna, kad aš tau jos negaliu nupirkti. Bet tu krenti ant žemės, spardaisi ir rėki. Jeigu nori mašinytės, paprašyk.“ Socialinių įgūdžio, gero elgesio vaikus mes turime mokyti“, – sako medicinos psichologė.
 
Ji atkreipia dėmesį, jog dažnai vaikų girdimasis dėmesys būna silpnesnis, bet užtat stipresnis regimasis. Tuomet į pagalbą pasitelkiamos vaizdinės priemonės – korteles su vaiko dienotvarkės užduotimis.
„Kai vaikams, kurių girdimasis dėmesys nėra stiprus, viską išdėstome per paveikslėlius, su juo daug lengviau susitarti. Kai konsultuojame elgesio problemų turinčius vaikus, visą laiką yra įtraukiami ir tėvai, nes iš esmės tas darbas, kurį aš nudirbu savo kabinete, neduos rezultatų, jeigu to vėliau nedarys ir tėvai namuose“, – įspėja A.Mockutė.
 
Vaikų neurologė A.Kuliešienė džiaugiasi, kai iš tėvų sulaukia gerų atsiliepimų, kada vaikai į užsiėmimus ateina noriai ir net aplanko pasibaigus gydymui.
„Iš pradžių tėvai sako, mes nelankysime užsiėmimų, kadangi vaikas bijo medikų, bijo baltų chalatų. Ir tie mūsų bailiukai, palankę užsiėmimus, pamato, kad čia niekas jų neskriaus, neatliks kokių nors medicininių intervencijų, kad užsiėmimai daugiau vyksta žaidimo būdu, per mėgstamą veiklą ir baimė pamažu yra nugalima“, – šypsosi A.Kuliešienė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!