- Ši kadencija, kaip sakėte, jums – paskutinė, nes daugiau nesiruošiate dalyvauti Seimo rinkimuose. Nepersigalvojote?
- Tai buvo ne spontaniškas, bet iš anksto gerai apgalvotas sprendimas. Apie tai svarsčiau jau praėjusios kadencijos pabaigoje. Galvoju, kad atėjo laikas pokyčiams. Kai sulaukiau pensinio amžiaus, vaikai pradėjo klausinėti: kiek dar galiu dirbti? Manau, šeima nusipelnė, kad jai skirčiau daugiau laiko. Jau dvidešimt ketverius metus esu politikoje. Prieš tai dirbau sunkų darbą ligoninėje. Tad visas gyvenimas atiduotas kitiems. Man atrodo, kad jau nusipelniau pagyventi dėl savęs ir šeimos labui.
 
- Į politiką atėjote iš gydytojo kėdės. Skaudina, kuomet medikams sunku: maži atlyginimai, didžiuliai krūviai, sunkios darbo sąlygos?
- Medikams visada buvo sunku. Neatsimenu dar tokio periodo, kad už savo darbą ir pastangas jie būtų gavę adekvatų ir orų atlyginimą.
Komitete diskutavome apie tai, kaip sumažinti gydymo įstaigose eiles. Ministerijos atstovų klausėme: kiek šeimos gydytojui reglamentuota laiko pacientui priimti? Kiek iš to laiko jis turi skirti paciento apžiūrai, diagnostikai? Kiek turi sėdėti prie kompiuterio ir viską atspausdinti? Europoje šiuos spausdinimo darbų atlieka ne gydytojas, o vidurinysis personalas arba slaugytojos.

O dabar šeimos gydytojai užsikrovę darbais, nespėja pacientui skirti pakankamai dėmesio, nes už nugaros laukia didžiausia eilė. Baisiausia, kad įstatyme, kuris įsigaliotų nuo sausio pirmosios, parašyta: jei tavo eilė netelpa į įstatymų nustatytus rėmus, už suteiktas paslaugas iš ligonių kasų negausi šimtaprocentinio finansavimo, tik trisdešimt procentų. Vadinasi, dirva neišpurenta, sąlygos neįvykdytos ir galutinai norime dar ir gydymo įstaigas sužlugdyti su neadekvačiu finansavimu. Nuo to eilė bus dar didesnė!
Bet kokios reformos sveikatos apsaugoje tikslas – kad pacientui būtų laiku suteiktos kvalifikuotos paslaugos, o jas teikiantis personalas gautų adekvatų atlyginimą, turėtų normalias darbo sąlygas ir galimybę siekti vis aukštesnės kvalifikacijos.
 
- Kaip komitetui sekasi rasti bendrą kalbą su Sveikatos apsaugos ministerija, kuri inicijuoja vieną reformą po kitos?
- Kai ateina į komitetą ministerijos žmonės, matau gilią jų nekompetenciją. Tad kaip galima priimti pozityvius, sveikatos apsaugos tolesniam vystymuisi reikalingus, sprendimus? Nekalbu apie ministrą, viceministrus, daugiau apie valstybės tarnautojus, kurie prisistato vienokio ar kitokio skyriaus viršininku ar vyriausiuoju specialistu. Man susidaro įspūdis, kad jie tik vykdytojai, idėjų, ko gero, visiškai negeneruojantys. Kai specialistas, kuris yra ekspertas, nesugeba atsakyti į užduodamus klausimus, tenka stebėtis. Vien kokie teisės aktai atnešami ir kaip jie pristatomi, - tai gali velnias koją nusilaužti. Nei logikos, nei minties negali pagauti. Aiškina, aiškina, patys pasimeta savo aiškinimuose. Bet tokį teisės aktą, jeigu šis bus Seime priimtas (aišku, bus, nes viskas eina buldozeriu), kažkam reikės įgyvendinti.
 
- Rajono ligoninės vis gąsdinamos „juoduoju“ sąrašu...
- Kol nesutvarkysime vadinamos greitosios pagalbos, tol apie jokį rajoninių ligoninių uždarymą negali būti nė kalbos. Suprantama: Lietuva nėra tokia turtinga, kad galėtų vos ne kiekviename kaime pasistatyti ligoninę ar ambulatoriją, bet vis tiek reikia racionaliai viską daryti, diskutuoti. Rajonų savivalda irgi turi žinoti, nes jie atsakingi, koks bus prieinamumas, kaip greit pacientas gaus vienokią ar kitokią paslaugą. Reikia kalbėtis, o ne po kilimu kažkokius darbus daryti.
Dabar net mūsų komitete opozicijoje viso labo tik keturi žmogiukai. Mes gi blogo nenorime, bet jie tavo pasisakymą ar kritiką priima kaip įžeidimą: kaip tu drįsti prieštarauti ministerijos pateiktam projektui, kaip tu drįsti paklausti ministerijos ar ministro – jis iš viso yra šventasis. Sveikatos apsaugos ministrai keitėsi kaip pirštinės. Bet vis ateina kitas žmogus su naujomis „fiks“ idėjoms, o baziniai dalykai nesprendžiami.
 
Pavasario sesijoje kritikavome sveikatos priežiūros įstaigų įstatymą. Ministrui ir valdančios daugumos atstovams sakėme: ką jūs darote?! Galų gale kreipiamės į prezidentę – vetavo. Kur šiandien tas įstatymas? Juk žmonėms reikia dirbti, o jie yra laikomi nežinioje: uždarys ligoninę, neuždarys? Kiek skyrių paliks? Jauniems žmonėms verta į Kupiškį ar Joniškį važiuoti, ar ne?
Aš mėgstu argumentų kalbą, kodėl turi būti taip, o ne kitaip, ir ieškoti sprendimo būdų. Tokio geranoriškumo bendro tikslo vardan pasigendu.
 
- Esate sukaupusi didžiulę politinę patirtį. Spėkite, kokia bus dabartinio ministro politinė ateitis?
- Negaliu burti iš kavos tirščių, bet po kiekvienų rinkimų pasikeičia apie šešiasdešimt procentų (kartais keturiasdešimt) politikų. Nežinau, ar jis dar bus renkamas žmonių. Pagal šiandienius reitingus, neturėtų. Bet reitingai kartais ne viską pasako. Visiems naujokams esu sakiusi: negalvokite, kad jūs čia atėjote visiems laikams.

---

 
Dosjė
1974 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Medicinos fakultetą ir įgijo gydytojos specialybę.
1974–1976 m. Alytaus medvilnės kombinato gydytoja terapeutė. 1976–1994 m. Vilniaus universitetinės „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės gydytoja anesteziologė-reanimatologė, Gastroenterologijos skyriaus vedėja, vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, vyriausioji gydytoja. 1994–1996 m. LR sveikatos apsaugos ministerijos sekretorė.
1996–2000 m. VII Seimo narė, išrinkta pagal Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) sąrašą, dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete.
1996–2000 m. LR socialinės apsaugos ir darbo ministrė aštuntojoje, devintojoje ir dešimtojoje Vyriausybėse.
1999 m. gegužės–birželio ir spalio–lapkričio mėn., atsistatydinus aštuntajai ir devintajai Vyriausybėms laikinai ėjo Ministrės Pirmininkės pareigas.
2000–2004 m. VIII Seimo narė, dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete pirmininko pavaduotoja.
2008-2012 m. kadencijos Seimo narė, Seimo Pirmininko pirmoji pavaduotoja, nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. LR Seimo Pirmininkė (nuo 2009 m. rugsėjo 15 iki 2009 m.rugsėjo 17 d. – l. e.p.).
Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!