- Ką turite omenyje? - Baltarusija yra problema, jau pasirodė žinutė, kad bendrovė atleis tris šimtus darbuotojų. Situacija pakankamai sudėtinga. - Į šiuo metu vykstančias pertvarkas žiūrite skeptiškai. - Mane stebina pertvarkos, kurios dabar vyksta sveikatos apsaugos sistemoje. Tarsi norima kuo daugiau lėšų perkelti į privatų sektorių neinvestuojant į esamą. Žlungant valstybinei sveikatos apsaugai privati medicina atrodytų kaip gelbėtoja. Tačiau valstybės tikslas turi būti investuoti į viešąjį sektorių, socialinę gerovę, pritraukiant geriausius specialistus į regionus. Bet štai, pasirodė žinutė apie mažinamą rezidentų skaičių. Ir po viso to Vyriausybė aiškina, kad pandemijos metu neatlaiko sveikatos apsaugos sistema, o už tai esą atsakingi žmonės, kurie nesilaiko saugumo priemonių, nesiskiepija. Tačiau priežastis, dėl ko sistema neatlaiko yra ta, kad į ją buvo nepakankamai investuojama, kad ją jau prieš tai nustekenome. - Jei jau kalbame apie sisteminius pokyčius, gerovės planas yra centralizavimas. Tik neaišku, kaip jis siejasi su regionine politika. - Žinote, man kelia juoką per kiekvienus rinkimus girdimi politikų siekiai stiprinti regioninę politiką. Taip ir norisi jų paklausti: ką padarėte vardan regioninės politikos iki šiol? Ją atgaivinti galima tik vienu būdu – sudarant aplinką žmonėms įsikurti ir gyventi regionuose. Turėjome įdomią diskusiją su skandinavais, kuri vyko jau senokai, gal prieš septynerius aštuonerius metus. Bet jie jau tuo metu buvo supratę, į ką mes taip karštligiškai skubame. Jie papasakojo, kad kadaise taip pat ėjo centralizavimo keliu. Tačiau vėliau pradėjo mąstyti apie priešingą kryptį – viešojo sektoriaus decentralizavimą. Mat pastebėjo neigiamą centralizacijos efektą: ji nuvedė gyventojus į miestus. Tai yra akivaizdu – juk norint, kad nedideliame miestelyje gyventų šeima, jai reikia ir darželio, ir mokyklos, ir medicininių paslaugų. Pas mus sako medikams: duosim dešimt tūkstančių, atvažiuok ir dirbk. O ką čia veiks šeima? Apmaudu, kad pas mus neieškoma kitų sprendimų, bet pasirenkama centralizacija ir optimizacija. Kam įstaigai buhalterė? Neapsimoka! Buhalterija tegul bus tvarkoma centralizuotai. Tačiau ar kas nors pagalvoja, kokią naudą regionui ši darbo vieta suteikia? Juk toji buhalterė čia dirba ir gyvena, neišvyksta į miestą, užsienį. Augina vaikus Lietuvoje, moka mokesčius, naudojasi sveikatos priežiūros paslaugomis... Sveikatos apsaugos sistemos pertvarka ne vienintelė tokia, kuri nukreipta į radikalias tinklo pertvarkas, po jų eis daug kitų. Kartais gaila, kad žmonės neskaito vyriausybės programos, ten parašyta daug dalykų, kuriuos paskaičius pasidaro liūdna. - Nėra pakankamo gyventojų skaičiaus, nereikia paslaugų, nereikia paslaugų – naikinamos ir darbo vietos. Naikinamos darbo vietos – nėra gyventojų. Kuriame taške reikėtų pradėti šį uždarą ratą stabdyti ir sukti atgal? - Ne politikai turi ateiti ir vis daryti pertvarkas. Pirmiausiai turi būti nuosekli regioninės politikos strategija. Deja, apie pastarąją patrauklu kalbėti, bet ne veikti. Dėstoma apie žmonių pritraukimą gyventi regionuose, tačiau centralizuoja, atleidžia, taupo kaštus. Dabar jau reikia daug laiko tam ratukui atsukti atgal. O pirmasis žingsnis būtų decentralizuoti viešąjį sektorių. - Ar pastebite, kad žmonių mentalitetas palengva keičiasi? Džiugu matyti „Achemos“ darbuotojų protestą – jis liudija savimonę. - Pokyčiai iš tiesų vyksta. Pirmasis pozityvus potyris man buvo matyti prasidėjusią Darbo ginčų komisijos veiklą. Kai atsirado žmonių, kurie į ją kreipėsi, pateikė nagrinėti prašymus siekdami apginti savo teises. Komisijai prašymus gali atnešti paprasti žmonės, nereikia samdyti teisininkų, advokatų. Tai leido pamatyti apgaulių ir schemų mastą, kuriomis naudojasi darbdaviai, neteisėtai išnaudodami savo darbuotojus. Žinoma, norėtųsi greitesnio postūmio, aktyvesnio įsitraukimo į profsąjungų veiklą, tačiau judesys vyksta. - O kas jus pačią atvedė į šią veiklą ir paskatino atstovauti darbuotojų interesus? - O... tai čia jau reikia kalbėti apie visą profsąjunginę dinastiją (Šypsosi). Mano mama ilgametė profsąjungos pirmininkė, šeimoje nuolat buvo diskutuojama šios srities aktualijomis, su tuo užaugau. Kadangi sukausi tarp visų šių niuansų, nekilo klausimų, kodėl viso to reikia. Turėjau daug darboviečių, pradėjusi dalyvauti profsąjungos veikloje nesitikėjau, kad atkeliausiu iki konfederacijos. Na, o nusivylimai ir pozityvūs išgyvenimai šiame darbe lydi nuolat – tai banguojanti sritis, tačiau žinojimas, kad padėjau nors vienam žmogui, suteikia nepaprastą pasitenkinimą šia veikla.Kartais gaila, kad žmonės neskaito vyriausybės programos, ten parašyta daug dalykų, kuriuos paskaičius pasidaro liūdna.
.jpg)
Komentuoti: