- Pirmiausiai dar kartą sveikinu su įspūdingu pasiekimu! Taigi, ką veikia į kasdienybę grįžęs titanas?  
- Dėkui! Gruodį pradėsiu ruoštis dvidešimtgubam ultratriatlonui Meksikoje, kuris įvyks kitų metų rugsėjo 23 dieną. Ten teks įveikti dvigubai ilgesnes distancijas nei Šveicarijoje: 76 km plaukti, 3600 km važiuoti dviračiu ir 422 km bėgti. Bet dabar sau leidžiu visiškai atsipalaiduoti! Kūno masę reikia atstatyti ir ruošti kūną šaltam ir darganotam laikotarpiui. Šiuo metu sveriu 102 kilogramus, leidžiu sau suvalgyti kruasaną, pyragą ar tortą, o savaitgalį net sukirtau porciją cepelinų – buvau visai pamiršęs skonį. Sportuoju nuo vienos iki trijų valandų per dieną ir daug miegu – nuo 22 val. iki 7 ryto. Kalorijų suvartojimas poilsio režime per dieną vos siekia pusantro-du tūkstančius. Šį savaitgalį laukia gražios bėgimo varžybos Nidoje „Trail Kuršių Nerija“, ten reiks įveikti gražiausius 70 kilometrų Lietuvoje. 
 
- Hm... tikras poilsis!
- Sutinku, kitam mano poilsis gali pasirodyti tikrai darbingas sporto prasme (šypsosi). Bet iš tikrųjų tai yra tikras poilsis ir ramybė.
 
- O turi kokių silpnybių?
- Mano silpnybė ledai, jais mėgaujuosi priklausomai nuo pasiruošimo laikotarpio. Dabar galiu sau leisti 1-2 indelius per savaitę. Labai mėgstu medų, jį vartoju kasdien su košėmis, varške, makaronais, avokadais ir kt. (gryno cukraus esu atsisakęs).
 
- Sportuoji daug metų, užsiiminėjai kultūrizmu. Gan įdomu, nes tai visai kitokio pobūdžio reikalai, reikalaujantys daug jėgos, bet ne ištvermės.
- Kultūrizmas, taip, daug metų praleidau salėje – turėjau didelį kiekį raumeninės masės, svėriau 115 kg. Be kultūrizmo dar buvo boksas, OCR sportas ir vaikščiojimas – įvairūs žygiai, esu sukoręs šimtus kilometrų.
 
- O kai ruošeisi ultratriatlonui, ar teko įveikti pilnas distancijas? Plaukei 38 kilometrus, gal važiavai dviračiu 1800 km ar bėgai visus 422km?
- Ne, kur tau. Pasiruošimo metu svarbu sportuoti kiekvieną dieną, rinkti kilometrus, ir saugoti kūną nuo perkrovų ir traumų. Susidarai savaitės planą, pvz.: plaukimas 1x10km, dviratis 5x100km, bėgimas 4x30km, ir šiuos kilometrus per savaitę privalai surinkti. Per dieną gaunasi mažiausiai po dvi treniruotes. Visą kilometražą išbandai tik per pačias varžybas.


 
- Tai kaip atrodo tavo diena ruošiantis varžyboms?
- Griežtas sporto ir mitybos režimas. Planavau, kad per varžybas miegui skirsiu dvi valandas per parą, todėl palaipsniui link to pratinausi. Pasiruošimo pike miegoti eidavau 24 val., keldavausi 2 val. nakties ir pradėdavau treniruotę: mini dviratį, bėgi, grįžti namo – nusimaudai, pavalgai ir į darbą. Po darbo dar dvi treniruotės ir miegas.
 
- Įdomumo dėlei: kiek kuro reikia sportuojant tokiomis apkrovomis?
- Sportuodamas šešias – aštuonias valandas per parą suvartodavau apie 15-20 000 kalorijų. Dienos norma:  jautienos (arba žuvies) 1 kg, varškės 1 kg, 10-20 kiaušinių baltymų, daržovės, įvairios kruopos, ir taip toliau... krūva reikalų. Valgydavau iš reikalo kas dvi valandas tam, kad palaikyčiau normalų svorį. Ir tai į varžybas planavau išvažiuoti sverdamas 100kg, bet nespėjau priaugti ir startavau su 98kg. Finišavus svėriau 93kg.
 
- Kaip tavo iššūkius organizmui vertina žmona Jurgita, kuri yra veido ir žandikaulių chirurgė?
- Varžybų iššūkius sudėtingai vertina (šypsosi). Treniruotes labai ramiai, nes mato, kad pas mane viskas protingai sudėliota. Nei treniruočių, nei varžybų metu aš neperžengiu 120 pulso ribos. Plaukiant jis siekia apie 90, dviračio rungtyje apie 95 - 100, bėgime maksimaliai 120, nors temperatūra siekė iki 35 laipsnių. Kas du-tris mėnesius profilaktiškai tikrinu sveikatą. Kai po varžybų išsityriau, rezultatai buvo geresni nei prieš išvykstant. Mano daktarė ir pati sako – kosmosas. Po varžybų nelabai reikėjo laiko atsistatymui. Kitą dieną lipau į kalnus, nes po tokio krūvio sustoti nėra labai gerai.


 
- Kas lemia tokią puikią sveikatą nepaisant didžiulių krūvių?
- Griežtas mitybos, papildų ir poilsio planas. Susidariau ir pateikiau komandai smulkiausią grafiką, ką kada man paruošti. Plaukimo, dviračio ir bėgimo rungtyje panašiai kas dvi valandas valgiau karštą maistą. Dvi valandos praėjo – kepta lašiša su avižom, dar dvi valandos – veršienos maltinis su makaronais ir taip stabiliai... kas valandą organizmas buvo papildomas skysčiais, praturtintais angliavandeniais, maistingomis medžiagomis, elektrolitais ir kt.
 
- Ar tau, kaip likusiems mirtingiesiems, būna duobių, kai organizmas sako pasako stop?
- Būna. Lapkričio mėnesį pričiupo Covid-19. Gulėdamas Kauno Klinikose su plaučių embolija medikų ir savo gydytojos prašiau: „Mielieji, darykit, ką norit, bet turiu dalyvauti varžybose“. Jie man atsakė: „Džiaukis kad likai gyvas ir pamiršk bet kokį sportą bent tris mėnesius.“ Tačiau iš tiesų jie padarė viską, prie manęs dirbo superinė komanda. Grįžęs namo gėriau kraują skystinančius vaistus ir buvau įspėtas: jokių treniruočių iki sausio pabaigos, išskyrus vaikščiojimą ir pulsas gali būti pakeltas ne daugiau 100 susitraukimų per minutę, kad trombai nepajudėtų į gyvybiškai svarbius organus. Realybė buvo tokia, kad namie užlipus laiptais pulsas pasiekia šią ribą ir aš jau būdavau pavargęs. Kadangi leido vaikščioti, lapkritį nesukeldamas pulso lėtai nupėdinau 300, o gruodį 600 kilometrų. Aišku, medikams nesigyriau. Po dviejų mėnesių išsityriau ir gydytoja pasakė, kad rezultatai geresni nei pas sveikus žmones ir trombų kaip nebūta, tad nuo šios dienos galiu drąsiai sportuoti – tai buvo pati geriausia naujiena. Po tyrimų iškart nulėkiau į baseiną ir mėgavausi plaukimu.
Tos duobės, apie kurias klausi, gali atsirasti dėl žalingų įpročių, streso ar kitų reikalų – tokių, kaip perspaustų treniruočių intensyvumas ir t.t. Pas mane viskas labai paprastai: tolygiai, ramiai į priekį man įprastu tempu.
 
- Pabrėži, kad varžantis pirmiausia reikia „susitvarkyti su galva“.  
- Varžybų startuose daugelis dalyvių, ypač mažiau įgudę ir tie, kurie nesusitvarko su savimi, išgirdę starto signalą pasileidžia bėgti viršydami galimybes. Tai didžiausia klaida, nes realiai po 15 – 30 kilometrų tu palūžti, organizmas pasiekia ribą ir sako STOP, tada belieka mažinti tempą iki minimumo arba tiesiog eiti. Lyginant maratoną, kuriuo metu bėga tūkstančiai žmonių ir tave neša emocija, su ultratriatlonu, kuriame yra 10 – 20 dalyvių ir tavo kūnas, galva ir protas suvokia, kad esi praktiškai vienas, viską reikia daryti lengvai ir šaltu protu.
 
- Dėl trečios vietos nekovojai irgi sąmoningai.
- Tai būtų per daug kainavę. Buvo žmogeliukų kurie sakė, kad reikėjo spausti. Aš atsakiau, kad reikėjo tenai būti. Vienaip atrodo, kai sėdi namie ir žiūri skaičiukus, o visai kas kita, kai esi varžybose ir matai visą realybę. Buvo dalyvių, kurie perspaudė ir visai nebaigė varžybų. Mano tikslas buvo trečia - penkta vieta, tad ketvirtoji puikiai tenkino. Nusprendžiau nesižaloti, nes turiu tolimesnių planų. Mintyse jau gyvenau Meksika.  
Mačiau, kad likę dalyviai manęs nepagaus ir galėjau leisti sau daugiau laiko ilsėtis. Po kiekvieno įveikto maratono atgaudavau jėgas vėsiame baseine, paskui masažas, poilsis. Smagiai užbaigiau tą reikalą neišvargindamas kūno.
 
- O kaip sekasi atlaikyti ilgas rutinines distancijas?
- Man asmeniškai psichologiškai geriau nežinoti, kiek liko kilometrų vienoje ar kitoje rungtyje. Kai teisėjas plaukimo rungtyje parodė, kad nuplaukiau 30 km, likę 8 km buvo patys sunkiausi km. Iškart ėmiau skaičiuoti likusius metrus, o tai blogiausias dalykas. Nes iki tol plaukiau ir mėgavausi gamta, saule, dangumi, žvaigždėmis, saulėlydžiu, saulėtekiu, lietumi... O sužinojus, kiek liko, visa tai dingo ir liko tik buki skaičiai.  
 
- Įdomu, kad prieš keletą metų nelabai mokėjai plaukti?
- 2018 metais pirmame „Iron man“ triatlone dar plaukiau varlyte. Tik po to išmokau krauliu. Dabar treniruodamasis baseine ir varžybų metu lengvai snaudžiu.
 
- Tave treniravo lengvaatletis, ilgų nuotolių bėgikas Remigijus Kančys, patarė Vidmantas Urbonas, bet iš esmės tokioms varžyboms trenerių nėra?
- Tiesiog nėra žmonių, kurie tai būtų praėję. Urbonas tai padarė laikais, kai buvo visai kitos sąlygos, žinios ir galimybės. Bet jis man patarė dėl plaukimo. Kad nelipčiau lauk ilsėtis, o plaukčiau visą distanciją iki galo.
 
- Geras patarimas?
- Šimtas balų. Matė visi, kas darėsi baseine: dalyviai vėmė, išlipus buvo sunku įlipti, krėtė šaltis. Meksikoje gal bandyčiau lipti iš baseino, nes 35 valandas išbūti vandenyje sudėtinga. Bet sunku pasakyti, dar negalvoju apie tai. Remigijus Kančys tikrai puikiai susitvarkė su mano treniruočių planu – bėgimas buvo nuoseklus ir lengvas.
 
- O kodėl pasirinkai kitąmet dalyvauti dvigubai sunkesniame dvidešimtgubame ultratriatlone užuot bandęs po metų veržtis į pirmą trejetą šitam?
Dabar mano forma puiki, todėl noriu eiti toliau, išbandyti kažką naujo. Kol yra kažkas aukščiau ir dar neišbandyto – tai mane traukia. Tai, ką padariau Šveicarijoje, yra pasiekę virš šimto žmonių, o dvidešimtgubą ultratriatloną įveikę vienetai. Jau domiuosi galimybėmis įveikti ir trisdešimtgubą. Čia Šveicarijos atstumus reikėtų dauginti iš trijų ir to planetoje nėra padaręs nei vienas atletas.
 
- Dar norėjau paklausti, kodėl...
Kankinu save? (Juokiasi).
 
- Kažkas panašaus.
- Kuo ilgesnė distancija, tuo reikia mažiau jėgų, bet turi didinti ištvermę. Judi lengviau, bet praktiškai be sustojimo. Kankina save tie, kurie bėga trumpus atstumus, nes tam reikia daug pastangų. O ką aš darau čia  – malonumas, nes pulsas dirba komfortišku 100-120 režimu. Kai Šveicarijoje nuvažiavau dviračiu 1800 km ir išgirdau, kad baigiau, net nepatikėjau – taip fainai buvo, net nesinorėjo sustoti. Pasiekęs gerą formą, tu mėgaujiesi. Aš važiuodamas stebiu gamtą, sustojęs pafilmuoju, tiesiog – džiaugiuosi. Apskritai labai mėgstu sportą gryname ore.
 
- Visi bėdoja apie sėdimo darbo žalą, o tu sakai, kad darbas ofise palankiausias sportui.
- Ofisiniai darbai idealūs sportui. Pavyzdžiui jei būčiau daktaras, kur reikia budėti, operuoti – būtų tikrai sudėtinga sureguliuoti režimą, mitybą ir kt.
 
- Varžybų metu atsiribojai nuo visų kontaktų, bet pasivydavo mintys apie Lietuvoje likusią šeimą.
- Labai pasiilgau šeimos, bet supratau, kad neturiu leisti šiam jausmui manęs blaškyti. Tuo pačiu noriu pasakyti, kad esu labai dėkingas savo fantastiškai žmonai, dukrytei ir mamytei! Jos nerealiai mane palaiko. Ir taikstosi su tokiu vyru vaiduokliu, kurio amžinai nėra namie (šypsosi).
 
- Tai ačiū tau už pokalbį ir sėkmės ruošiantis Meksikai.
- Laukia sunkus ir nuoseklus devynių mėnesių pasiruošimo laikotarpis!!!

---

 
Trumpai
T.Grabauskas – antrasis lietuvis, įveikęs dešimtgubą ultratriatloną po Vidmanto Urbono finišo 1997 metais Monterėjuje (Meksika) V. Urbonas šį nuotolį įveikė per 195 val. 14:43 min.
Distanciją Tautvydas įveikė per daugiau nei 9 paras – 229 valandas 40 min. ir 18 sek. Jis nuplaukė 38 km per 15 val. 56:31 min. Numynė 1800 km per kiek daugiau nei 4 paras, o 422 km bėgo puspenktos paros.
Prieš varžybas svėrė 98 kg, po jų namo grįžo su 93 kg.
Iš 23 dalyvių finišą pasiekė 15. Dalyvavo 4-ios moterys, finišą kirto 2.  

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!