- Šiandien jūsų pacientai – jau ir vos kelių mėnesių kūdikėliai. Įmanoma suvaldyti besiritančią alergijų epidemiją?
- Kai prieš daugiau nei dvidešimt metų pradėjau dirbti, alergijų buvo mažai – vienas kitas obstrukcinis bronchitas, astma, kurios net laiku neatpažindavom, nes tiesiog nežinojom, kas tai yra. O alergijų maistui buvo vienetai. Tiek, kiek šiandien yra alergiškų vaikų, niekada nebuvo. Jau nuo kelių mėnesių vaikeliui būna atopiniam dermatitui būdingas bėrimas, pilvo skausmai, viduriavimai. Jei kalbame apie alergijas, neabejotina tendencija, pasiekusi ir mūsų šalį, - gliuteno netoleravimas.
 
Daug kas nulemiama genetikos, tačiau svarbi vieta tenka ir epigenetiniams veiksniams. Taigi, viena, kas yra užkoduota dar nuo protėvių, kitas dalykas, ar tas genas pasireikš ir kels mūsų sveikatai pavojų. Tai jau didele dalimi priklauso nuo aplinkos – kaip gyvename, ką valgome, kuo kvėpuojame. Aišku, mūsų tėvus, senelius gal taip pat vargino panašios problemos, bet nebuvo galimybių ištirti. Jie gyvendavo jausdami diskomfortą ir tai lėmė daug ligų, su kuriomis susiduriama vėlesniame amžiuje. O jei tik moki atpažinti ir laiku nustatai lemtingą simptomą ar ligą dar vaikystėje, yra didelis šansas išvengti tolesnių susirgimų. Pavyzdžiui, gliuteno netoleravimas yra autoimuninė liga, susijusi su diabeto išsivystymu ateityje, skydliaukės patologija, žarnyno problemomis, net vėžiu. Tad ankstyvoji diagnostika ir atitinkamų produktų ribojimas – geriausia prevencija.
 
- Daugeliui susidūrus su alergine liga tenka nusivilti, jog stebuklingos tabletės ar tepalo pagyti nepakanka?
- Norint suvaldyti vaiko alergiją reikia kantraus šeimos darbo. Ir vis stebina tai, kad žmonės ateina ieškoti problemos, o kai ją randi nustebę klausia: „O ką, aš dabar turėsiu kitaip gyventi, kitaip valgyti, negalėsiu daryti vieno ar kito?“ Bet ar tai mano problema, ar jų? Aš galiu tik nukreipti tinkama linkme, patarti, pasiūlyti gydymą ir profilaktiką, bet sveikti jie turi patys. Be abejo, prireikia didelės kantrybės, visų šeimos narių požiūrių pokyčio, nes būna mama sako viena, tėtis - kita, o seneliai vėl prieštarauja.
 
Pavyzdžiui, jei vaikas, alergiškas kiaušiniams ar karvės pienui, namie negauna šių produktų, o nuvažiavus pas senelę padaroma „malonė“ – įpilama pieno, pastangos padėti nubraukiamos vienu rankos mostu. Ir ką turime – savaitę gydymo vaistais, tepalais. Gerai, jei dar neįvyksta kokia ūmi alerginė reakcija. Nustačius vaikui sunkios eigos atopinį dermatitą neretai būna sunku tėvams įrodyti, kad nieko negali pakeisti – tik laikas ir abipusė suderinta gydymo strategija gali padėti. Tad reikia glaudaus darbo su šeima. Nesu iš tų, kuri pažiūrėjo vaiką, parašė diagnozę ir išsiuntė namo. Jei atvejis sunkesnis, su tėvais nuolatos bendraujame, kokius vaistus ar tepalus naudoti, kokius maisto produktus rinktis, kokius dar tyrimus atlikti, kada atvykti pasirodyti, ką dar galima padaryti dėl ligos. Ir čia atsiranda pagrindas integratyviai, tai yra visa apimančiai medicinai. Amerikoje jau ruošiami šios srities specialistai, tenka kasmet dalyvauti renginiuose ir parvežti žinias pacientams ir kolegoms.
 
- Tiesa, kad daugybė ligų – tėvų ir vaikų santykio atspindys?
- Vienąkart matai, kad yra absoliutus sutarimas tarp mamos, tėvo ir vaiko. O kitais atvejais visi – vaikas, mama, tėtis – sako savo. Taip, visų ligų pradžios reikia ieškoti šeimos santykiuose. Kai nesutariama, nėra vieningo požiūrio, vaikai sunkiau serga, ilgiau sveiksta. Turėjau paauglį, kuriam vis kartojosi tonzilių uždegimai. Užteko atskirai pakalbėti su vaiku ir mama, pasirodo, jis nenorėjo lankyti muzikos pamokų. Jų atsisakius liga atsitraukė. Lygiai tas pats yra su skrandžio negalavimais, miego sutrikimais. Juo labiau atopiniu dermatitu sergantys vaikai yra itin jautrūs, nervingi. Tokiais atvejais pasigendu psichologinės pagalbos šeimoms.
 
- Kaip būdama plaučių ligų ir alergijų gydytoja atsidūrėte ekstremaliosios medicinos katedroje?
- Matyt, toks likimas, nes kažkada norėjau dirbti vaikų reanimacijos skyriuje. Tam itin įkvėpė didelis autoritetas – profesorius Rimantas Kėvalas. Tačiau šeima tam nebuvo linkusi pritarti, juk specialybė sudėtinga, ypač moteriai. O kur dar namai, šeima. Bet taip susiklostė, kad vis tiek grįžau į šią sritį. Juk daug ūminių būklių yra susiję su vaikų sveikata, alergijomis, bėriminėmis ligomis ir tai aprėpia visą ikistacionarinę pagalbą bei gyvybei pavojingas būkles. Taigi iš esmės kalbant apie vaikų ligas išmanau gana platų spektrą – pradedant nuo skubios pagalbos, ambulatorinės diagnostikos ir baigiant reabilitacija. Būtų ir neįmanoma apsiriboti, nes vien pagalvojus apie alergijas – tai multidisciplininė specialybė. Nėra vieno sergančio organo, o visas organizmas.
 
- Gydytoja, išduokite paslaptį, kaip pavyksta „neperdegti“? 
- Darbo išties pakanka, kelių valandų paroje trūksta (juokiasi). Esu įpratusi, kad mano telefonas visada budi: pacientams, studentams, rezidentams leidžiu iki pirmos valandos rašyti, klausti, taip pat – ir savaitgaliais. Juk būtent tuomet nutinka daugiausiai netikėtų dalykų ir reikia skubaus gydytojo patarimo. Be to, iki pirmos antros nakties tenka bendrauti su kitomis šalimis – atsiunčia ir tyrimus pasižiūrėti, teiraujasi, ką toliau daryti. Toks ritmas yra nusistovėjęs ir išmoksti viską suderinti. Jei pavargsti, užtenka nueiti į mišką, pasidaryti žaliąjį kokteilį, susitikti su draugais ir iškart atsigauni (juokiasi). Tarp kitko, jei kolektyve yra gera atmosfera, gali atsidėti darbui, jį atlikti produktyviai, sėkmingai ir gerai. Tada nėra vietos ir „perdegimams“ bei kitiems nesklandumams.

---

 
Dosjė
1997–2007 m. asistentė, KMU Biomedicininių tyrimų institute, pulmonologijos, socialinės pediatrijos laboratorijoje.
Nuo 2007 m. – mokslo darbuotoja, KMU Biomedicininių tyrimų institute (šiuo metu – LSMU MA VSF Sveikatos tyrimų institutas).
Nuo 1999 m. konsultuoja alergiškus ir sergančius plaučių ligomis vaikus Vaikų reabilitacijos skyriuje „Žibutė“, kuris priklauso VŠĮ Respublikinės Kauno ligoninės Vaikų ligų klinikai.
Nuo 2005 m. – vaikų ligų, alergijų ir plaučių ligų gydytoja UAB Dr. A.Kildos klinikoje ir UAB „InMedica“ Šilainiai klinikoje.
2006 m. apginta disertacija biomedicines mokslosrityje.
2007–2010 m. LSMU MA MF lektorė, 2010–2017 m. – docentė. Nuo 2017 m. –LSMU MA MF profesorė.
Aktyviai dalyvauja mokymo bei jaunųjų kolegų ugdymo procese, vadovauja studentų, magistrantų, rezidentų ir doktorantų mokslo darbams. Taip pat aktyviai dalyvauja visuomenės švietimo veikloje.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!