Kitų šalių patirtis
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorės pavaduotoja Natalija Bitiukova teigė, kad institutas neturi suformulavęs vidinės pozicijos eutanazijos klausimu. Tačiau žmones reikia šviesti. Galima remtis užsienio šalių pavyzdžiais.
Štai visai neseniai Vengrijos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą dėl pacientų teisių turėti įtakos gyvenimo pabaigai. Tokiu būdu šalyje atnaujintos jau galiojančios eutanaziją ir gyvųjų valias (angl. „living will“) reglamentuojančios nuostatos. Belgijoje šių metų pradžioje priimtas įstatymas, leidžiantis mirtina liga sergantiems nepilnamečiams taikyti eutanaziją. Liuksemburgas prieš penkerius metus taip pat pritarė eutanazijai, bet – tik suaugusiems žmonėms. Šveicarijoje gydytojai gali padėti pacientui, norinčiam mirti, bet pati eutanazija yra nelegali. Galimybė nuspręsti dėl pasitraukimo iš gyvenimo mirtinos ligos atveju dar yra įteisinta Olandijoje, Australijoje, kai kuriose JAV valstijoje ir Tailande.
Akivaizdu, kad pasaulyje tokia praktika nėra taikoma labai plačiai. Lietuvoje tik pradėjus viešas diskusijas imta baimintis piktnaudžiavimo atvejų. Tačiau apskritai prieš pradedant svarstyti argumentus „už“ ar „prieš“ eutanaziją, svarbu išsiaiškinti pačią eutanazijos sąvoką.
 
Aktyvioji ir pasyvioji eutanazija
Socialdemokratės Marijos Aušrinės Povilionienės pateiktame įstatymo projekte kalbama tik apie aktyviąją eutanaziją, t.y. gyvenimo baigtį, naudojant medikamentus. Seimo narės įsitikinimu, apie pasyviąją eutanazijos formą kalbėti nėra prasmės, nes šalyje yra kitų įstatymų, reglamentuojančių teisę atsisakyti gydymo ar gaivinimo. Tad pirmas žingsnis Lietuvoje jau padarytas.
„Aš kalbu apie sąmoningo paciento norą, kai jis bus pasmerktas mirčiai, jam būtų įvykdyta eutanazija, kad nereikėtų kankintis pačiam ir kankinti artimųjų. Įstatymo projekte yra toks punktas – jei žmogus yra sužalotas ir negali pats pasirašyti, paskiriamas įgaliotinis, kuris su pacientu nėra susijęs jokiais naudos ar materialiniais interesais. Tai yra paciento valia. Jei turime teisę parašyti testamentą, dovanoti organą po mirties, kodėl negalime turėti teisės paprašyti nutraukti kančias?“ – poziciją dėstė socialdemokratė.
Lietuvos bioetikos komiteto vyriausioji specialistė Asta Čekanauskaitė tvirtino, kad negali atsakyti, kuri praktika – aktyviosios ar pasyviosios eutanazijos yra morali. „Viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio ir asmeninių vertybių. Tačiau kiek išmanau diskusiją tarp šių praktikų moralinio skirtumo, vykstančią pasaulyje, sakoma, kad nors ir atrodo, jog gydymo netaikymas yra mažesnis moralinis blogis, nes nėra įtraukiamas kitas asmuo. Iš kitos pusės, argumentuojama, kad kartais negydymas gali būti sunkesnis ir skausmingesnis, kelti daugiau kančių pacientui. Daug priklauso nuo to, kokia yra liga, kokia jos stadija. Neįmanoma jokio argumento išplėsti visoms įmanomoms situacijoms“, – aiškino specialistė.
 
Vienas „už“
Pasirodo, iš etinės pusės, kuri labai susijusi su konkrečia medicinine būkle, vienintelis galimas argumentas „už“ aktyvią savanorišką eutanaziją – žmogaus laisvas apsisprendimas. „Sergantys ir kenčiantys žmonės gali jaustis našta aplinkiniams. Dažniausiai jie turi daug emocinių ir psichologinių problemų. Jos dar pagilėja, kai yra prasta sveikatos priežiūra: nėra vaistų, tinkamos priežiūros, lėšų. Lyginant su senosios Europos ar Amerikos šalimis, sąlyginai turime skurdesnius sveikatos priežiūros resursus. Todėl kyla pavojus, kad žmonės eutanaziją rinksis ne laisvai, dėl pasaulėžiūros ir įsitikinimų, o būdami priversti materialinių ar buitinių aplinkybių. Tai nebūtų priimtina. Pirmiausia turime bandyti suteikti maksimalią priežiūrą pacientams ieškoti resursų, kaip juos gydyti ir padaryti gydymą bei slaugą prieinamą. Civilizuotoje diskusijoje dėl eutanazijos įteisinimo niekuomet apie ją nekalbama kaip alternatyvą slaugai ir gydymui, tik kaip apie paskutinę išeitį, kai išbandytos visos kitos įmanomos priemonės“, – tikino Bioetikos komiteto atstovė.
 
Viltis gyventi
Nacionalinio vėžio instituto Gailestingumo Motinos koplyčios kapeliono Algirdo Šimkaus nuomone, viešumoje eutanazijos klausimą kelia asmenys, kuriems tai nėra aktualu. Tie, kurie iš tiesų yra „finišo tiesiojoje“, apie pasirinkimą išeiti nesvarsto.
„Turbūt puikiai žinote, kad bažnyčia pasisako kategoriškai prieš eutanaziją. Tačiau iš žmogiškosios pusės, net jei nebūčiau kunigas, taip pat ko gero pasisakyčiau prieš. Jei priimame tokį įstatymą, gal nieko tokio, jei eidamas į parduotuvę kokiam praeiviui dursiu peiliu tarp šonkaulių? Juk valstybė remia žudymą įstatymais. Tiesą sakant, per pusantrų metų darbo institute nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nors ir užuominomis keltų pasitraukimo iš gyvenimo klausimą. Mano patirtis tokia – kol žmogui viskas gerai, jis gali pradėti šnekėti: „Oi, man jau užtenka, savo nugyvenau“. Tačiau tai – sveiko žmogaus pašnekėjimai. Susirgęs ir sužinojęs, kad situacija pati prasčiausia – iš karto nustoja taip kalbėti“, – patirtimi dalijosi kunigas.
Jam pritarė ir Vilkpėdės ligoninės direktorė Zina Ramanauskienė: „Apklausiau skyrių vedėjas ir slaugytojas, paaiškėjo, kad mūsų ligoninėje nebuvo nė vieno atvejo, kad žmogus norėtų išeiti iš gyvenimo savo noru. Būna, kad pacientai sako: „Geriau mane Dievulis pasiimtų“. Tuo ir baigiasi. Su tuo žmogumi toliau gražiai kalbi, aiškini, kad gyvenimas gražus ir visi spėsime ten nuvykti savu laiku. Užsienyje eutanazija mažai kur įteisinta, o mes gyvename katalikiškame krašte, mūsų socialinė moralė kitokia. Žmonės, atvykstantys su onkologinėmis problemomis, turi didžiulį norą gyventi. Reikia pamatyti tas liūdnas maldaujančias akis. Jie klausia, kaip elgtis toliau, tačiau tikėjimas yra iki paskutinės minutės“, – tikino direktorė.
 
Komentarai
Seimo narė Marija Aušrinė Povilionienė:

- Gyvename religinių fanatikų, nepripažįstančių laisvai mąstančių žmonių visuomenėje. Man nei partija, nei religija nediktuoja ir nediktuos. Ginu žmonių teises ir tikiu, kad esu tokia ne viena. Pasižiūrėkite, kiek atlikta apklausų. Žmonės pritaria eutanazijai. Vienoje iš radijo laidų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų trečiojo reanimacijos skyriaus vedėjas Mindaugas Šerpytis patvirtino, kad įstatymo nėra, todėl jie turi gaivinti pasmerktus mirštančiuosius. Tai absurdiška. Mūsų šalyje nekalbama apie tai, kad pacientas turi teisę nesigydyti, išeiti mirti į namus. Atvirkščiai, Dievas davė gyvybę ir tu turi kentėti.
 
Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė: 

- Lietuva šiandien nėra ekonominės gerovės valstybė, galinti užtikrinti tinkamą paliatyvią slaugą, Skandinavijos ar kitų turtingų valstybių lygio priežiūrą sunkiems ligoniams. Todėl negalime atmesti galimybės, kad sunkus ligonis gali priimti sprendimą dėl eutanazijos tiesiog norėdamas palengvinti artimųjų gyvenimą. Šiuo metu dar anksti kalbėti apie įteisinimą, apie kažkokių konkrečių projektų svarstymą, nes visuomenė nėra tam pasiruošusi. Kalbėjau tik apie diskusijas eutanazijos, bet ne jos įteisinimo tema“ – aiškino ministrė. Tad partietės užregistruotam įstatymo projektui teigė nepritarianti.