„Ateidamas į šią poziciją pasakiau: „Dvi dienos per savaitę nuo aštuonių iki vienuoliktos valandos yra mano. Netrukdykite!“ Tuo metu einu alikti intervencines procedūras gydant pacientus. Klinikinis darbas man yra prie širdies“, – sako nuo kovo mėnesio Nacionalinio vėžio instituto (NVI) laikinojo direktoriaus pareigas einantis gydytojas onkologas radioterapeutas dr. Ernestas Janulionis.
„Kai girdžiu motyvuojant, kad reikia įstaigas sujungti, idant būtų bendri koridoriai, bendras pacientų maitinimas – su tuo nesutinku. Šiuo metu daugiau akcentuojame Vilniaus universiteto kaip dalininko atėjimą. Bet kaip kalbame ir su rektoriumi, išsaugojus kliniką ir mokslinį padalinį – universiteto įsitraukimas gali būti mūsų planuose“, - sako Nacionalinio vėžio instituto laikinojo direktoriaus pareigas einantis gydytojas onkologas radioterapeutas dr. Ernestas Janulionis.
- Instituto vadžias į savo rankas perėmėte neramiu laiku: vykdoma sveikatos sistemos pertvarka. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu: institutas turi išlikti savarankiškas ar, kaip pasigirsta siūlymų, tapti Santaros klinikų dalimi?
- Kai atėjau į šią poziciją, viena mano sąlygų buvo ta, kad tikrai neatėjau griauti instituto. Man buvo nepriimtina Sveikatos apsaugos ministerijos vizija palikti tik dvidešimties lovų mokslinio instituto padalinį. Pirmasis pokalbis buvo su sveikatos apsaugos viceministre Danguole Jankauskiene. Atsakiau, kad to tikrai nedarysiu. Mano vizija – kad turi būti pakankamai didelė klinikinė bazė. Lovų skaičių vis tiek turėsime mažinti, kadangi ženkliai daugėja ambulatorinių ir dienos stacionaro paslaugų – tokias sąlygas diktuoja gyvenimas. Bet institutas turi išlikti savarankiškas, kaip vientisas organizmas. Tik reikia performuoti kai kuriuos mūsų padalinius: išplėsti priėmimo skyrių, reanimacijos palatas, dienos stacionaro paslaugas, įrengti centralizuotą vaistų skiedimo laboratoriją.
Dėl galimo funkcijų dubliavimo mums priekaištauja... Bet gi Nacionalinio vėžio instituto užduotis visada buvo ir yra gydyti onkologinėmis ligomis sergančiuosius, tačiau nemažai šių funkcijų šiandien dubliuoja Santaros klinikos. Žinoma, mes, priešingai nei jie, negydome hematologinių ligų, tačiau teikiame spindulinės terapijos paslaugas Pediatrijos centro pacientams... Esame pasiskirstę funkcijomis ir, kai mums sako, kad neturime dializės ar kardiologo, šias paslaugas gauname kada tik mums reikia sutarčių pagrindu. Juk Santaros miestelio gydymo įstaigų kontaktas – puikus.
Kai girdžiu motyvuojant, kad reikia įstaigas sujungti, idant būtų bendri koridoriai, bendras pacientų maitinimas – su tuo nesutinku.
- Kokios yra stipriausios instituto pusės? Turbūt viena didžiausių gyventojų baimių išgirsti būtent onkologinės ligos diagnozę. Kokios dabar yra gydymo galimybės jūsų institute?
- Stipriausia yra vienybė tarp mokslo ir klinikos. Nieko naujo neatrasime: visada norėjome, kad gydymo standartai būtų aukščiausio lygio. Situacija onkologijoje, palyginti tai, kas buvo, kai atėjau į šią sritį 1985 metais ir ką turime dabar, kardinaliai pasikeitusi. Chirurgija, radioterapija, chemoterapija – trys banginiai, ant kurių stovi onkologija. Aš, kaip radioterapeutas, galiu pasakyti, primityvūs aparatai, kokius tuo metu turėjome, iš tikrųjų pacientams sukeldavo daug šalutinių reiškinių ir komplikacijų. Šiuo metu taikome ypač tikslias bei modernias technologijas ir vėžį galime sunaikinti žymiai efektyviau ir nepakenkdami aplinkiniams organams. Onkologinių ligų gydymas keičiasi sparčiai: į medikamentinį gydymą ateina daug inovatyvių vaistų, atsiranda imunoterapija, biologinė terapija, į chirurgiją atėjo robotai... Išgyvenamumo kreivės galbūt ryškiai nepasikeitė tiek, kiek norėtume, bet gyvenimo kokybė ir ankstyvų ligos stadijų nustatymas, kadangi veikia profilaktinės programos arba tiksli ankstyvoji diagnostika, stipriai pagerėjo.
- Ar tokios naujos sritys kaip imunoterapija nenustums chemoterapijos į šoną?
- Ne. Manau, kiekviena sritis randa savo vietą ir tikrai nebus nustumta į šoną. Biologinė terapija, imunoterapija, galbūt atsiras ir kitų – jos tik papildo viena kitą ir padeda mums kovoti su liga. Juolab kad chemoterapeutai taiko ir imunoterapiją, ir biologinę terapiją, ir chemoterapiją – nėra jokios kovos tarpusavyje.
Reikia tik didesnio šeimos gydytojų aktyvumo, kad jie daugiau išmanytų onkologiją ir siųstų pacientus pas mus kiek galima anksčiau, idant sugebėtume nustatyti ligą ir pradėti gydymą laiku.
- Išgirdus vėžio diagnozę, dažnas pagalbos puola ieškoti užsienyje...
- Visada sakau: važiuoti galite bet kur. Bet jūs gausite lygiai tą patį gydymą, žinoma, yra kai kurios išimtys. Jeigu imtume pagrindines naviko lokalizacijas, pagrindines gydymo gaires, turime beveik visus inovatyvius vaistus (kai kuriais atvejais reikėtų daugiau kompensuoti, bet tai yra susiję su valstybės galimybėmis), naujausią spindulinės terapijos aparatūrą, gerai edukuotus, kvalifikuotus specialistus.
- Ką galima padaryti, idant žmonių, sergančių ankstyvos stadijos ligomis, atvyktų daugiau?
- Kaip ir minėjau, šeimos gydytojai turi būti aktyvesni, daugiau edukuoti onkologijoje, kad jie žinotų, kada atsiųsti pacientus pas mus laiku. Jei atsiunčia anksčiau, ištiriame, randame ligą bei pradedame gydymą greičiau. Jau gyventojai yra įpratę, kai melanomos ar krūties vėžio žinomumo mėnesiais skelbiame dieną, kai be jokio išankstinio užsirašymo priimame gyventojus ir juos patikriname profilaktiškai. Arba, kaip šiemet, užsiregistravusius pasitikrinti dėl melanomos priiminėjome visą gegužę. Be abejonės, daugiau dėmesio ir lėšų reikėtų skirti profilaktinių programų viešinimui, naudos aiškinimui, kad kuo daugiau žmonių jose dalyvautų. Man taip pat buvo atliktas kolonoskopijos tyrimas. Kai prabudau po narkozės, tyrimą atlikusi gydytoja man davė dešimties metų garantiją, kuo aš buvau patenkintas. Sakau, autoservise negausi, o čia duoda garantiją. (Šypsosi.)
- Jums pačiam įdomiau dirbti gydomąjį darbą ar vadovauti institutui?
- Gydomąjį! Ateidamas į šią poziciją pasakiau: dvi dienos per savaitę nuo aštuonių iki vienuoliktos valandos yra mano. Netrukdykite! Nes tuo metu aš, kaip vadinu, einu dirbti.
Ko labiausiai norėčiau – kad pacientai daugiau bendrautų su gydytojais. Pastebėjau, kad žmonės, išgirdę šios ligos diagnozę, kaip sakau, į ausis įsideda kamščius ir nebegirdi, ką sakai.
- Jūsų neslegia darbas su sunkiai sergančiais pacientais? Kaip sugebate atsiriboti nuo darbo?
- Kaimas, kaimas, kaimas... Laiku įsigijau sodybą Varėnos rajone, kur kiekvieną savaitgalį važiuoju atsipalaiduoti. Žmogus turi pailsėti, nes dirbant, kaip sakoma, dvidešimt keturias valandas per parą, nualinsi save ir niekam nebūsi reikalingas. Tarp kitko, Vilniaus universiteto fakulteto dekanas profesorius Algirdas Utkus per rezidentų inauguraciją pasakė įsimintinus žodžius: jūs pacientui aukokitės, atiduokite visą save, bet nepamirškite ir pailsėti, nes jūs taip pat reikalingi sveiki ir gyvi. Aš irgi vadovaujuosi tokia filosofija.
Kai girdžiu motyvuojant, kad reikia įstaigas sujungti, idant būtų bendri koridoriai, bendras pacientų maitinimas – su tuo nesutinku. Šiuo metu daugiau akcentuojame Vilniaus universiteto kaip dalininko atėjimą. Bet kaip kalbame ir su rektoriumi, išsaugojus kliniką ir mokslinį padalinį – universiteto įsitraukimas gali būti mūsų planuose.
Dosjė turmpai
Nuo 2008 m. rugpjūčio gydytojas onkologas radioterapeutas dr. Ernestas Janulionis ėjo NVI mokslinio sekretoriaus pareigas, o nuo 2014 m. birželio - ir NVI Brachiterapijos skyriaus vedėjo pareigas. Jis taip pat vadovavo NVI akreditacijos ir reakreditacijos procedūrai, gaunat Europos onkologijos institutų organizacijos klinikinio vėžio centro sertifikatą.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: