- Ins­ti­tu­to va­džias į sa­vo ran­kas pe­rė­mė­te ne­ra­miu lai­ku: vyk­do­ma svei­ka­tos sis­te­mos per­tvar­ka. Ko­kia jū­sų po­zi­ci­ja šiuo klau­si­mu: ins­ti­tu­tas tu­ri iš­lik­ti sa­va­ran­kiš­kas ar, kaip pa­si­girs­ta siū­ly­mų, tap­ti San­ta­ros kli­ni­kų da­li­mi?
- Kai at­ėjau į šią po­zi­ci­ją, vie­na ma­no są­ly­gų bu­vo ta, kad tik­rai ne­at­ėjau griau­ti ins­ti­tu­to. Man bu­vo ne­pri­im­ti­na Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos vi­zi­ja pa­lik­ti tik dvi­de­šim­ties lo­vų moks­li­nio ins­ti­tu­to pa­da­li­nį. Pir­ma­sis po­kal­bis bu­vo su svei­ka­tos ap­sau­gos vi­ce­mi­nist­re Dan­guo­le Jan­kaus­kie­ne. At­sa­kiau, kad to tik­rai ne­da­ry­siu. Ma­no vi­zi­ja – kad tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai di­de­lė kli­ni­ki­nė ba­zė. Lo­vų skai­čių vis tiek tu­rė­si­me ma­žin­ti, ka­dan­gi žen­kliai dau­gė­ja am­bu­la­to­ri­nių ir die­nos sta­cio­na­ro pa­slau­gų – to­kias są­ly­gas dik­tuo­ja gy­ve­ni­mas. Bet ins­ti­tu­tas tu­ri iš­lik­ti sa­va­ran­kiš­kas, kaip vien­ti­sas or­ga­niz­mas. Tik rei­kia per­for­muo­ti kai ku­riuos mū­sų pa­da­li­nius: iš­plės­ti pri­ėmi­mo sky­rių, re­a­ni­ma­ci­jos pa­la­tas, die­nos sta­cio­na­ro pa­slau­gas, įreng­ti cen­tra­li­zuo­tą vais­tų skie­di­mo la­bo­ra­to­ri­ją.
Dėl ga­li­mo funk­ci­jų dub­lia­vi­mo mums prie­kaiš­tau­ja... Bet gi Na­cio­na­li­nio vė­žio ins­ti­tu­to už­duo­tis visada buvo ir yra gy­dy­ti on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis ser­gan­čiuo­sius, ta­čiau ne­ma­žai šių funk­ci­jų šian­dien dub­liuo­ja San­ta­ros kli­ni­kos. Ži­no­ma, mes, prie­šin­gai nei jie, ne­gy­do­me he­ma­to­lo­gi­nių li­gų, ta­čiau tei­kia­me spin­du­li­nės te­ra­pi­jos pa­slau­gas Pe­diat­ri­jos cen­tro pa­cien­tams... Esa­me pa­si­skirs­tę funk­ci­jo­mis ir, kai mums sa­ko, kad ne­tu­ri­me dia­li­zės ar kar­dio­lo­go, šias pa­slau­gas gau­na­me ka­da tik mums rei­kia su­tar­čių pa­grin­du. Juk San­ta­ros mies­te­lio gy­dy­mo įstai­gų kon­tak­tas – pui­kus.
Kai gir­džiu mo­ty­vuo­jant, kad rei­kia įstai­gas su­jung­ti, idant bū­tų ben­dri ko­ri­do­riai, ben­dras pa­cien­tų mai­ti­ni­mas – su tuo ne­su­tin­ku.
 
- Ko­kios yra stip­riau­sios ins­ti­tu­to pu­sės? Tur­būt vie­na di­džiau­sių gy­ven­to­jų bai­mių iš­girs­ti bū­tent on­ko­lo­gi­nės li­gos diag­no­zę. Ko­kios da­bar yra gy­dy­mo ga­li­my­bės jū­sų ins­ti­tu­te?
- Stip­riau­sia yra vie­ny­bė tarp moks­lo ir kli­ni­kos. Nie­ko nau­jo ne­at­ra­si­me: vi­sa­da no­rė­jo­me, kad gy­dy­mo stan­dar­tai bū­tų aukš­čiau­sio ly­gio. Si­tu­a­ci­ja on­ko­lo­gi­jo­je, pa­ly­gin­ti tai, kas buvo, kai at­ėjau į šią sri­tį 1985 me­tais ir ką tu­ri­me da­bar, kar­di­na­liai pa­si­kei­tu­si. Chi­rur­gi­ja, ra­dio­te­ra­pi­ja, che­mo­te­ra­pi­ja – trys ban­gi­niai, ant ku­rių sto­vi on­ko­lo­gi­ja. Aš, kaip ra­dio­te­ra­peu­tas, ga­liu pa­sa­ky­ti, pri­mi­ty­vūs apa­ra­tai, ko­kius tuo me­tu tu­rė­jo­me, iš tik­rų­jų pa­cien­tams su­kel­da­vo daug ša­lu­ti­nių reiš­ki­nių ir kom­pli­ka­ci­jų. Šiuo me­tu taikome ypač tiks­lias bei modernias tech­no­lo­gi­jas ir vė­žį ga­li­me su­nai­kin­ti žy­miai efek­ty­viau ir ne­pa­kenk­da­mi ap­lin­ki­niams or­ga­nams. On­ko­lo­gi­nių li­gų gy­dy­mas kei­čia­si sparčiai: į medikamentinį gydymą at­ei­na daug ino­va­ty­vių vais­tų, at­si­ran­da imu­no­te­ra­pi­ja, bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, į chi­rur­gi­ją at­ėjo ro­bo­tai... Iš­gy­ve­na­mu­mo krei­vės gal­būt ryš­kiai ne­pa­si­kei­tė tiek, kiek no­rė­tu­me, bet gy­ve­ni­mo ko­ky­bė ir anks­ty­vų li­gos sta­di­jų nu­sta­ty­mas, ka­dan­gi vei­kia pro­fi­lak­ti­nės pro­gra­mos ar­ba tiks­li anks­ty­vo­ji diag­nos­ti­ka, stip­riai pa­ge­rė­jo.
 
- Ar to­kios nau­jos sri­tys kaip imu­no­te­ra­pi­ja ne­nu­stums che­mo­te­ra­pi­jos į šo­ną?
- Ne. Ma­nau, kiek­vie­na sri­tis ran­da sa­vo vie­tą ir tik­rai ne­bus nu­stum­ta į šo­ną. Bio­lo­gi­nė te­ra­pi­ja, imu­no­te­ra­pi­ja, gal­būt at­si­ras ir ki­tų – jos tik pa­pil­do vie­na ki­tą ir pa­de­da mums ko­vo­ti su li­ga. Juo­lab kad che­mo­te­ra­peu­tai tai­ko ir imu­no­te­ra­pi­ją, ir bio­lo­gi­nę te­ra­pi­ją, ir che­mo­te­ra­pi­ją – nė­ra jo­kios ko­vos tar­pu­sa­vy­je.
Rei­kia tik di­des­nio šei­mos gy­dy­to­jų ak­ty­vu­mo, kad jie dau­giau iš­ma­ny­tų on­ko­lo­gi­ją ir siųs­tų pa­cien­tus pas mus kiek ga­li­ma anks­čiau, idant su­ge­bė­tu­me nu­sta­ty­ti li­gą ir pra­dė­ti gy­dy­mą lai­ku.
 
- Iš­gir­dus vė­žio diag­no­zę, daž­nas pa­gal­bos puo­la ieš­ko­ti už­sie­ny­je...
- Vi­sa­da sa­kau: va­žiuo­ti ga­li­te bet kur. Bet jūs gau­si­te ly­giai tą pa­tį gy­dy­mą, ži­no­ma, yra kai ku­rios iš­im­tys. Jei­gu im­tu­me pa­grin­di­nes na­vi­ko lo­ka­li­za­ci­jas, pa­grin­di­nes gy­dy­mo gai­res, tu­ri­me be­veik vi­sus ino­va­ty­vius vais­tus (kai ku­riais at­ve­jais rei­kė­tų dau­giau kom­pen­suo­ti, bet tai yra su­si­ję su vals­ty­bės ga­li­my­bė­mis), nau­jau­sią spin­du­li­nės te­ra­pi­jos apa­ra­tū­rą, ge­rai edu­kuo­tus, kva­li­fi­kuo­tus spe­cia­lis­tus.
 
- Ką ga­li­ma pa­da­ry­ti, idant žmo­nių, ser­gan­čių anks­ty­vos sta­di­jos li­go­mis, at­vyk­tų dau­giau?
- Kaip ir mi­nė­jau, šei­mos gy­dy­to­jai tu­ri bū­ti ak­ty­ves­ni, dau­giau edu­kuo­ti on­ko­lo­gi­jo­je, kad jie ži­no­tų, ka­da at­siųs­ti pa­cien­tus pas mus lai­ku. Jei at­siun­čia anks­čiau, iš­ti­ria­me, ran­da­me li­gą bei pra­de­da­me gy­dy­mą grei­čiau. Jau gy­ven­to­jai yra įpra­tę, kai me­la­no­mos ar krū­ties vė­žio ži­no­mu­mo mė­ne­siais skel­bia­me die­ną, kai be jo­kio iš­anks­ti­nio už­si­ra­šy­mo pri­ima­me gy­ven­to­jus ir juos pa­tik­ri­na­me pro­fi­lak­tiš­kai. Ar­ba, kaip šie­met, už­si­re­gist­ra­vu­sius pa­si­tik­rin­ti dėl me­la­no­mos pri­imi­nė­jo­me vi­są ge­gu­žę.  Be abe­jo­nės, dau­giau dė­me­sio ir lė­šų rei­kė­tų skir­ti pro­fi­lak­ti­nių pro­gra­mų vie­ši­ni­mui, nau­dos aiš­ki­ni­mui, kad kuo dau­giau žmo­nių jo­se da­ly­vau­tų. Man taip pat bu­vo at­lik­tas ko­lo­nos­ko­pi­jos ty­ri­mas. Kai pra­bu­dau po nar­ko­zės, ty­ri­mą at­li­ku­si gy­dy­to­ja man da­vė de­šim­ties me­tų ga­ran­ti­ją, kuo aš bu­vau pa­ten­kin­tas. Sa­kau, au­to­ser­vi­se ne­gau­si, o čia duo­da ga­ran­ti­ją. (Šyp­so­si.)
 
- Jums pa­čiam įdo­miau dirb­ti gy­do­mą­jį dar­bą ar va­do­vau­ti ins­ti­tu­tui?
- Gy­do­mą­jį! At­ei­da­mas į šią po­zi­ci­ją pa­sa­kiau: dvi die­nos per sa­vai­tę nuo aš­tuo­nių iki vie­nuo­lik­tos va­lan­dos yra ma­no. Ne­truk­dy­ki­te! Nes tuo me­tu aš, kaip va­di­nu, ei­nu dirb­ti.
Ko la­biau­siai no­rė­čiau – kad pa­cien­tai dau­giau ben­drau­tų su gy­dy­to­jais. Pa­ste­bė­jau, kad žmo­nės, iš­gir­dę šios li­gos diag­no­zę, kaip sa­kau, į au­sis įsi­de­da kamš­čius ir ne­be­gir­di, ką sa­kai.
- Jū­sų ne­sle­gia dar­bas su sun­kiai ser­gan­čiais pa­cien­tais? Kaip su­ge­ba­te at­si­ri­bo­ti nuo dar­bo?
- Kai­mas, kai­mas, kai­mas... Lai­ku įsi­gi­jau so­dy­bą Va­rė­nos ra­jo­ne, kur kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį va­žiuo­ju at­si­pa­lai­duo­ti. Žmo­gus tu­ri pail­sė­ti, nes dir­bant, kaip sa­ko­ma, dvi­de­šimt ke­tu­rias va­lan­das per pa­rą, nu­a­lin­si sa­ve ir nie­kam ne­bū­si rei­ka­lin­gas. Tarp kit­ko, Vil­niaus uni­ver­si­te­to fa­kul­te­to de­ka­nas pro­fe­so­rius Al­gir­das Ut­kus per re­zi­den­tų inau­gu­ra­ci­ją pa­sa­kė įsi­min­ti­nus žo­džius: jūs pa­cien­tui au­ko­ki­tės, ati­duo­ki­te vi­są sa­ve, bet ne­pa­mirš­ki­te ir pail­sė­ti, nes jūs taip pat rei­ka­lin­gi svei­ki ir gy­vi. Aš ir­gi va­do­vau­juo­si to­kia fi­lo­so­fi­ja. 
Kai gir­džiu mo­ty­vuo­jant, kad rei­kia įstai­gas su­jung­ti, idant bū­tų ben­dri ko­ri­do­riai, ben­dras pa­cien­tų mai­ti­ni­mas – su tuo ne­su­tin­ku. Šiuo me­tu dau­giau ak­cen­tuo­ja­me Vil­niaus uni­ver­si­te­to kaip da­li­nin­ko at­ėji­mą. Bet kaip kal­ba­me ir su rek­to­riu­mi, iš­sau­go­jus kli­ni­ką ir moks­li­nį pa­da­li­nį – uni­ver­si­te­to įsi­trau­ki­mas ga­li bū­ti mū­sų pla­nuo­se.

---

 
Dosjė turmpai
Nuo 2008 m. rug­pjū­čio gy­dy­to­jas on­ko­lo­gas ra­dio­te­ra­peu­tas dr. Er­nes­tas Ja­nu­lio­nis ėjo NVI moks­li­nio sek­re­to­riaus pa­rei­gas, o nuo 2014 m. bir­že­lio -  ir NVI Bra­chi­te­ra­pi­jos sky­riaus ve­dė­jo pa­rei­gas. Jis taip pat va­do­va­vo NVI ak­re­di­ta­ci­jos ir re­ak­re­di­ta­ci­jos pro­ce­dū­rai, gau­nat Eu­ro­pos on­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­tų or­ga­ni­za­ci­jos kli­ni­ki­nio vė­žio cen­tro ser­ti­fi­ka­tą. 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!