„Atvykau pirmiausiai pareikšti pasididžiavimo tais žmonėmis, kurie prieš 25 metus buvo itin drąsūs ir Klaipėdos kraštui „atnešė“ paslaugas, kurios sukėlė labai daug diskusijų“, - sako Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Morgana Danielė.

 
Žalos mažinimo pradininkai
Žalos mažinimo kabineto ištakos siekia dar 1996 metus, kuomet Klaipėdoje buvo užregistruotas pirmas ŽIV infekuotas švirkščiamųjų narkotikų vartotojas, užsikrėtęs per panaudotą švirkštą. Dar tais pačiais metais tuometinio Klaipėdos priklausomybės ligų centro (KPLC) vadovo A.Slatvickio iniciatyva miesto savivaldybėje įvyko pasitarimas, kurio metu buvo sprendžiamos problemos, susijusios su priklausomybėmis alkoholiui ir narkotinėms medžiagoms. Buvo iškelta drąsi idėja – švirkščiamųjų narkotikų vartotojams steigti švirkštų ir adatų keitimo punktą.
 

„Šis jubiliejus priminė praėjusius metus ir savivaldybėje nuveiktus darbus. Viskas prasidėjo nuo Aleksandro Slatvickio – išklausęs jo idėją iš karto supratau, koks svarbus ir reikalingas žalos mažinimo kabinetas. Pagal profesiją esu medikas, tad su priklausomybių turinčiais žmonėmis teko susidurti dirbant reanimacijoje. Mačiau, kokia tai nelaimė ne tik vartojančiam narkotikus, bet ir jo artimiesiems, visuomenei“, – sakė konferencijoje dalyvavęs tuometis Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Anužis.

 
Anot jo, kai suburi komandą ir visi dirba viena kryptimi, idėją įgyvendinti nesunku. Sudėtingiausia, sako jis, įtikinti politikus, kurie buvo iš anksto nusistatę prieš priklausomybių turinčius asmenis.
„Psichoanalitikas Vilhelmas Reichas išankstines nuostatas yra pavadinęs emociniu maru. Dažniausiai tai liečia politikus, skirtingo amžiaus, skirtingų profesijų. Tad juos patraukti į savo pusę buvo išties sudėtinga. Įsivaizduojate, reikėjo įtikinti, kad miesto centre, kur dabar yra Klaipėdos muzikinis centras, turi būti įsteigtas žalos mažinimo kabinetas. Idėjos nepalaikantys politikai siūlė: gal kurkime už miesto, miške... Bet ši vieta Šaulių gatvėje buvo pasirinkta neatsitiktinai – anksčiau ten buvo surandamas didžiausias kiekis panaudotų švirkštų. Galiausiai subūrėme komandą ir pradėjome įgyvendinti idėją“, – nueitą kelią prisiminė V.Anužis.
 
Anoniminis konsultacinis kabinetas su švirkštų bei adatų keitimu (iš pradžių taip vadinosi ) veiklą pradėjo skaičiuoti nuo 1997 metų gegužės 7 dienos. 2001-aisiais kitame uostamiesčio gale buvo įkurtas dar vienas tokio pobūdžio kabinetas, kadangi Klaipėda – didelis miestas, o narkotikų vartotojai dažnai neturėdavo nei noro, nei galimybių iš vienos miesto pusės keliauti į kitą. Žalos mažinimo arba žemo slenksčio paslaugų kabinete (anksčiau – Anoniminis konsultacinis kabinetas su švirkštų bei adatų keitimu) vykdoma „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalos mažinimo programa“, skirta Klaipėdos miesto gyventojams, kurie vartoja švirkščiamąsias narkotines ir psichotropines medžiagas, bei jų artimiesiems.

„Mielai prisiimčiau idėjos autorystę, tačiau būtų nesąžininga iš mano pusės. 1996 metų rudenį Klaipėdoje diagnozuojami pirmieji injekcinių narkotikų vartotojai, kuriems nustatytas teigiamas ŽIV testas. Tad iš Vilniaus man paskambina kolega Emilis Subata ir sako: Aleksandrai, ar supranti, kad tau reikia pradėti keisti švirkštus narkotikų vartotojams. Sakau, gerai, bet iš kur jų gausiu. Kaip ir kiekviena biudžetinė įstaiga, atsiskaitinėdavome už kiekvieną centą. Tuomet Emilis man siūlo: turiu keletą šimtų švirkštų iš labdaros, galiu tau atiduoti“, – pradžių pradžią prisiminė dabar Klaipėdos psichikos centro vyriausiasis gydytojas A.Slatvickis.

„Galvojant apie tai, kad jau ketvirtį amžiaus žalos mažinimo programas turime čia, Klaipėdoje, pirmiausiai norisi pasakyti „ačiū“. Tiek daug įdirbio ir rezultatų gali pasiekti tik tie, kurie iš tikrųjų myli žmones. Šis darbas atneša itin didelę naudą ir prasmę“, - sako sveikatos apsaugos ministro patarėja Simona Bieliūnė.

 
Pirmąją švirkštų partiją, atsivežtą iš sostinės, buvo mėginta dalinti per KPLC procedūrinio kabineto darbuotojus, tačiau nesėkmingai – 3-4 mėnesių bėgyje buvo išdalinta tik keliasdešimt. Šie metadono programoje dalyvaujančius asmenis ragino likimo draugus, kurie atsisako gydytis dėl priklausomybių, atsiųsti bent jau saugiai pasikeisti švirkštų. Galiausiai A.Slatvickiui šovė mintis įkurti atskirą adatų ir švirkštų keitimo punktą, kuris, kaip jau minėta, buvo iškilmingai atidarytas 1997 metų gegužės 7 dieną. Vyr. gydytojas šypsosi, kad tų pačių metų rugsėjį jo kabinete atsiranda ir pirmasis kompiuteris, taigi interneto pagalba užmezgamas ryšys su pasauliu, leidęs pasisemti ne tik kitų šalių patirties, bet ir skleisti gerąją žinią apie Klaipėdoje veikiantį žalos mažinimo kabinetą. Klaipėdiečių indėlis sprendžiant neigiamos pasekmės, susijusios su narkotikų vartojimu buvo aprašytas ir užsienio spaudoje.
 
Kaip renginio dieną pasakojo A.Slatvickis, 2007-aisiais įvyko krizė ir vieno kabineto, deja, nebeliko. Užtat, vadovaujantis tuometinio Vilniaus priklausomybės ligų centro pavyzdžiu, buvo priimtas sprendimas įkurti mobilų žalos mažinimo kabinetą, kuomet socialiniai darbuotojai į atitinkamus taškus vyksta mėlynos spalvos mikroautobusiuku.
 

„Po žodžiais „žalos mažinimas“ slepiasi plati ir nepaprastai svarbi veikla. Dažnai įsivaizduojama, kad tokiame kabinete išduodami sterilūs švirkštai ir viskas. Be abejonės, adatų ir švirkštų keitimas – itin svarbi darbo dalis. Mūsų klientams, kurie nori saugiai susileisti narkotines medžiagas, tai yra kaip masalas. Jie sako, man nereikia jūsų paskaitų ir pamokslavinimų, kurių, tarp kitko, ir nebūna. Dėl to pirmiausiai išduodame sterilius švirkštus, surenkame panaudotus ir juos utilizuojame. Tada teikiame informaciją apie sveikatos išsaugojimą ir pavojus, kurie tyko, jeigu žmogus naudoja nesterilius savo ir tuo labiau svetimus švirkštus. Norinčiuosius testuojame dėl ŽIV ir hepatito B. Tarpininkaujame sprendžiant įvairius socialinius klausimus“, – dalį kabineto funkcijų išvardija Klaipėdos psichikos centro vyriausiasis gydytojas A.Slatvickis.

 
Darbo pobūdis jaunos specialistės neišgąsdino
„Atėjau 2000-aisiais kaip socialinė darbuotoja iš Klaipėdos miesto aukštesniosios medicinos mokyklos pirmosios laidos. Vyr. gydytojas A.Slatvickis buvo kreipęsis į mūsų ugdymo įstaigą prašydamas atsiųsti dirbti norinčių studentų. Atsimenu, į darbo pokalbį nuėjome kelios merginos, paskui likau tik aš. Pajutau, kad noriu ir galiu padėti priklausomybių turintiems asmenims“, – darbo pradžią prisiminė Klaipėdos psichikos sveikatos centro Žemo slenksčio kabineto socialinė darbuotoja-konsultantė Snieguolė Dapšienė.
 
Ilgametė darbuotoja prasitarė, kad iš pradžių vyr.gydytojas ją dar bandė atkalbėti nuo sunkaus darbo, stebėdamasis, kaip tokia jauna ir smulkaus sudėjimo mergina susitvarkys su priklausomybių kamuojamais asmenimis, kurie, ne paslaptis, gali būti nusiteikę agresyviai. Priešingai, darbo pobūdis jaunos specialistės nė kiek neišgąsdino. Sako, žinojusi, kad dirbs ne su gėlytėmis, o į kabinetą gali įžengti ir asmenys, ką tik sugrįžę iš laisvės atėmimo vietų, lygtinai nuteisti ar besislapstantys nuo teisėsaugos.
 

„Kiekvienas žmogus, kuris pas mus ateina, yra klientas. Jeigu žvelgsi į jį kaip į žmogų, nekils jokių problemų, su kiekvienu galėsi susitarti. Būna, kad žmogus ateina piktas, pavargęs, kamuojamas abstinencijos, spaudžiamas įvairių problemų, skausmų, neturi ko pavalgyti, kur pernakvoti. Ir dar jį visi atstumia, niekas iš artimųjų nenori bendrauti. Tad jie ateina pas mus ieškodami pagalbos ir norėdami gauti paslaugų“, – sako Žemo slenksčio kabineto socialinė darbuotoja-konsultantė Snieguolė Dapšienė.

 
Dabar, kai turi daug žinių ir įgūdžių, vien užmetusi akį jau gali suprasti, ko iš žmogaus gali laukti, kaip su juo bendrauti. Tiesa, dabar socialiniams darbuotojams talkina ir saugos tarnyba, tačiau jų pagalbos prireikia tik kraštutiniais atvejais.
 
„Kas galbūt mane ir laiko šiame darbe, kad turiu unikalią dovaną prisiliesti prie kiekvieno žmogaus, turinčio priklausomybių, likimo. Tu gali jam ištiesti pagalbos ranką. Žinoma, kiekvieno jų reikalas, ar užsikabins, galbūt pagalbos kreipsis po metų dvejų. Atsimenu, su vienu klientu dirbome penkerius metus pagal visus žalos mažinimo programos principus, bet jis kaip vartojo, taip vartojo narkotines medžiagas. Mums buvo didelis laimėjimas, kuomet jis išmoko panaudoto švirkšto neatiduoti kitam ir pats neimti svetimų, o ateiti pas mus ir pasikeisti. Galiausiai išvažiavo gydytis į reabilitacijos centrą ir jo gyvenimas pasikeitė kardinaliai“, – vieną gerųjų pavyzdžių pateikė S.Dapšienė.
 

L.S. skaičius
40-50 –

tiek tūkst. panaudotų švirkštų per metus yra surenkama Klaipėdoje.

 
Surenka kalnus panaudotų švirkštų
Priklausomybių turintiems asmenims pagalbos ranką tiesia ir sutuoktinių pora, kuri susipažino dar studijuodami ir į šią sritį atėjo tiesiai iš kolegijos suolo. Kaip prisimena, tuomet klientai juos, du jaunus žmones, vadindavo vaikais.
„Dar studijų metais dirbau nakvynės namuose, kur paskambino vienas Psichikos sveikatos centro darbuotojų ir pasiteiravo, gal kas norėtų padirbėti papildomai. Iš pradžių nesupratau, ką reikės daryti. Tepasakė: vežioti švirkštus. Nuėjau į pokalbį pas A.Slatvickį, kuris man ir išaiškino, koks yra darbo pobūdis. Ir aš tikau, ir man tiko darbo sąlygos. Kadangi buvo laisvos dvi darbo vietos, pasiteiravau, galbūt gali ateiti ir mano draugė. Vyr. gydytojas apsidžiaugė, sako, nebereikės ieškoti antro darbuotojo“, – prisiminimais dalijasi Mindaugas Klumbis.
 
Mobilaus žemo slenksčio kabineto socialinis darbuotojas šypsosi, iš pradžių darbas jam pasirodė nuobodokas, kadangi pirmus kelis mėnesius tebuvo vos keli klientai. Sėdi, lauki, o niekas neateina. Bet po truputį darbai įsivažiavo. Dabar gi būna taip, kad atvykstant mėlynos spalvos mirkroautobusiukui, kur teikiamos mobilios pagalbos paslaugos, aplinkui jau būriuojasi priklausomybių turintys asmenys.
 

„Švirkštų ir adatų keitimas – bazinės paslaugos, kurios padeda sumažinti rizikingą elgseną, idant švirkščiamųjų narkotikų vartotojai nesidalintų panaudotais švirkštais ir jų nemėtytų gatvėse, o saugiai atneštų priduoti mums“, – pasakoja mobilaus žemo slenksčio kabineto socialinė darbuotoja Eglė Klumbė.

 
Mobiliojo žemo slenksčio kabineto dėka kasmet surenkama dvidešimt trisdešimt tūkstančių panaudotų švirkštų, o kartu su stacionariu kabinetu – apie 50-60 tūkst. per metus. Sąmoningesni klientai patys atneša ir draugų panaudotus ar kur nors gatvėje rastus besimėtančius švirkštus.
 

„Tarp švirkščiamųjų narkotikų vartotojų yra tokių, kurie nejučia dirba žalos mažinimo labui. Kiti tiesiog paprašo daugiau švirkštų, tarkime, dvidešimties. Nors jam tereikia penkių. Kitus išdalija likimo draugams, bijantiems ar nedrįstantiems pas mus ateiti“, – pasakoja Mindaugas Klumbis.

 
Socialiniai darbuotojai nežino nei klientų vardų, nei pavardžių. Anonimiškumas užtikrinamas kiekvienam jų priskiriant autentišką kodą. Nebent šie tapatybę atskleidžia savanoriškai.
Paklausti, ar šiame darbe jaučia atgalinį ryšį, socialiniai darbuotojai pasakoja, jog daug klientų išsako padėkos žodžius. „Sako: ačiū, kad užsiimate tokia veikla ir mums padedate, kad su mumis gražiai bendraujate. Jie tiesiai šviesiai sako „mūsų niekas nemėgsta“. Patys supranta, kad ne iš gero gyvenimo prikrečia nesąmonių ir po to jų pradeda šalintis artimieji. Bet jie taip pat yra priklausomybių įkaitai“, – klientų nesmerkia M.Klumbis.

---

 
Tarp kitko
Seniai įsteigto žalos mažinimo kabineto veikla, šią perėmus iš  Klaipėdos priklausomybės ligų centro, toliau buvo tęsiama po Klaipėdos psichikos sveikatos centro sparnu.
2014 m. sausio 8 d. viešosios įstaigos Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas A.Slatvickis, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 2012 rugpjūčio 23 d. įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 5 d. įsakymo „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų žalos mažinimo programų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo ir pakeitimo“, atsižvelgdamas į 2013 m. gruodžio 17 d. Stebėtojų tarybos pritarimą bei rekomendaciją ir į 2014 m. sausio 7 d. Klaipėdos miesto savivaldybės turto panaudos sutartį įsteigė Žemo slenksčio paslaugų kabinetą.

---

 
Komentaras
Klaipėdos miesto savivaldybės meras Vytautas Grubliauskas:

- Galima drąsiai teigti, kad Klaipėda buvo pirmose gretose prieš ketvirtį amžiaus suvokdama narkotikų vartojimo problemą ir ieškanti mūsuose tuo metu dar nepriimtinų, bet Europoje jau pakankamai aktyviai taikomų spendimo būdų. Reikėtų pasidžiaugti tuometinių Klaipėdos politikų drąsa ir realybės suvokimu. Būdami pirmieji šioje srityje visus tuos metus nesnaudėme ant laurų: tai buvo kasdienė veikla, darbai, telkiant žmones, kurie gali tokį darbą atlikti, kurie gerai išmano tokio darbo specifiką ir niuansus.

Nemanau, kad Klaipėda šiandien išsiskiria kaip miestas, kuriame narkotikų vartotojų daugiausiai. Bet turint omenyje, kad gyvename uoste, dinamiškame, aktyviame mieste, ir kad neišsiskiriame narkotikų vartojimo kontekste, turbūt yra didelis tų žmonių, kurie šiandien mini žemo slenksčio arba žalos mažinimo kabineto jubiliejų, indėlis. Puikiai suvokiame, kad peržengus žemą slenkstį yra galimybė neįkristi į gilią duobę, iš kurios ne visada ir visi gali išlipti be medikų pagalbos.
Narkotikų vartojimas yra aktuali problema, nuo kurios nepabėgsime, turbūt ir neverta bėgti. O dar didesnė problema – užmerkti akis ir stengtis to nematyti. Be jokios abejonės, žalos mažinimas nėra, kaip galbūt kai kas įsivaizduoja, policinė priemonė, kai yra gydoma per prievartą ar įkalinama. Daugeliui žemo slenksčio peržengimas jau yra didžiulis žygdarbis. Ir šiuo atveju kompetentingų profesionalių medikų, specialistų pagalba – neįkainojama.

Bandau suprasti, kaip tiems priklausomybių turintiems žmonėms yra nelengva. Mes ir dabar susiduriame su visuomenės priešiškumu, ypatingai kada kalbama apie norą atidaryti įstaigas žmonėms, turintiems vienokių ar kitokių priklausomybių. Tad empatijos, suvokimo, kad rizikos mažinimas yra, ko gero, realiausiai prevencija, dar visuomenei, deja, trūksta.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!