- Deividai, ar kiekvienas gali išmokti šokti? Kokių duomenų reikia geram šokėjui? Juk it medis įbestas čia nestovėsi.
- Nors vieni yra mažiau, kiti labiau talentingi šokiui, bet daugiausia įgūdžių yra įgyjama. Talentas išryškėja, kai žmogus stipriai stengiasi ir nori tuo užsiimti. Vaiką galima pradėti ruošti jau nuo septynerių aštuonerių metų.
 
- O kaip yra jaunesniame ar vyresniame amžiuje?
- Ankstyvesniame amžiuje vaikas dar nelabai supranta, kas yra šokis, sportas, todėl keturmečio vesti dar neverta. Jei kalbėtume apie profesionalų sportą – mano minėti metai būtų pats tas. Tačiau vaikai šokti atvedami ne tik dėl paties šokio. Norima, kad jie taptų lankstesnis, plastiškesnis, būtų muzikalūs. Tokiu tikslu ne per anksti atvesti ir dešimties.
Amžius nuo dešimties tinkamas, nes tuo metu kūnas sparčiai auga, todėl tai pats tinkamiausia metas formuoti įgūdžius, stovėseną. Vėliau, brandos metu ar po jos, kūnas jau būna beveik suaugęs, tampa sunkiau pasiekti norimus rezultatus. Na, o supratimas, kas yra šokis ir jo kultūra, ateina su branda.
 
- Išmokti judesių tikiausiai dar ne viskas. Juk šokant juda ne tik kūnas, bet ir kalba veidas: keičiasi išraiškos, emocijos. Kiek šokėjams reikia turėti artistiškumo ir charizmos?
- Tai jau priklauso nuo įgimtų dalykų. Beje, kiek vaikas turės drąsos ir charizmos, lemia ir tėvų auklėjimas, aplinkinių įtaka, draugai.
Šokis gali žmogų atpalaiduoti ir išlaisvinti. Todėl, net iš pirmo žvilgsnio sustabarėję „medžiai“ gali pasikeisti ir išsijudinti, kad taps sunku ir atpažinti.
 
- Dirbant su vaikais reikia daugiau kantrybės nei su suaugusiais?
- Su vaikais reikia turėti gerokai daugiau kantrybės. Svarbu rasti būdą, kaip prie jų prieiti, kad šie būtų dėmesingi, norėtų išmokti, tobulėti. Vadovėlyje tai, deja, neparašyta - reikia patiems atrasti būdą juos sudominti. Na, o tiems, kas tikrai nori šokti, užtenka vos vienos pastabos ir pastangos jau matyti. O štai suaugusieji dažnai ateina su paklydusiomis mintimis: neskiria kur dešinė, o kur kairė (šypsosi). Kita vertus, įtampą, patirtą darbe, muzika, judėjimas, bendravimas atpalaiduoja.
 
- Kodėl Lietuvoje sunku atrasti šokančių berniukų ar vyrų? Ar mūsų šalyje jiems klijuojama nevyriškumo etiketė? Vyrams, matyt, kieta tik kamuolį spardyti.
- Nežinau kaip dabar, bet anksčiau tikrai tai buvo erzinanti etiketė – buvo tokių, kuriems sportiniai šokiai atrodė nevyriškai. Pats su tuo susidūriau, kai buvau berniukas - neretai sulaukdavau pašaipų. Tačiau nuoskaudos pasimiršdavo, kai nuvykdavau į varžybas, konkursus, festivalius – pamatydavau, kiek turiu bendraminčių ir kokia šauni komanda esame.
Šiandien berniukai dažniau renkasi gatvės šokius - jiems patraukli ir tokio šokio apranga. Ir muzika ir stilius atrodo berniukiškesnis. Gal dėl to sportiniuose šokiuose trūksta partnerių?
 
- Šokėjų poros dažnai ir asmeniniame gyvenime tampa poromis? Ar šokis užburia, užkuria, pakeri?
- Šokanti pora drauge praleidžia daug laiko: treniruotės, varžybos, konkursai, stovyklos, kelionės į užsienį. Be to, turi daug kūniško kontakto, kuris nori nenori suartina. Atsiranda ir bendrų draugų, bendrų interesų, tikslų. Pora ne retai susipažįsta ir su vienas kito tėvais ar giminaičiais – visa tai sujungia.
 
- Na na... Ar nekyla pavojus mylimajai Inetai? Ar nesulaukiate jos priekaištų, tiriančio žvilgsnio?
- Dabar užsiimu tik koncertine ir teatrine veikla. Su partnerėmis tiek daug nebesitreniruoju kaip anksčiau, todėl Inetai pavojaus tikrai nekyla. Man tai jau tapo profesija, interesų santykiams nebeturiu.
 
- O prisiminimų vardan mylimąją dar pakviečiate ant parketo?
- Kartais tikrai būna tokių akimirkų, kai norisi pašokti. Namie verdant makaronus ne, bet kokiame vakarėlyje, kodėl gi ne.
 
- Ar fizinio aktyvumo prasme šokis tolygus gerai treniruotei sporto klube?
- Šokis yra gera fizinė treniruotė, lavina ištvermę, gražina kūno linijas: liemenį, pilvą, sėdmenis. Nors šokant didelių raumenų neužsiauginsi, riebalų pertekliaus tikrai nebus.
Be to, šokis lavina koordinaciją, balansą, palaiko grakščią eiseną, tiesią nugarą. Be to formuoja muzikinį skonį ir supratimą apie ją, supažindina su muzikos kultūra, žanrais. Praplečia ir akiratį, kas yra teatras, aktorystė. Išmokstama išreikšti tragediją, dramą, agresiją, perteikti romantišką nuotaiką. Šokant nusipiešia visa emocijų drama.
 
- Šokant išsiskiria ir laimės hormonai, atsipalaiduojama. Gal tai savotiška psichoterapija?
- Dėl to suaugę žmonės dažniausiai ir šoka. Muzika iš tiesų atpalaiduoja, teigiamai nuteikia, tolyn veja blogas mintis. Atrodo pamiršti išorinį pasaulį, būni tik su savo kūnu, emocijomis ir muzika.
 
- O kaip pailsite nuo suintensyvėjusios buities neseniai gimus dukrelei?
- Džiaugiuosi, kad viskas liko po senovei. Dukrelė rami, be to, turime ir auklę. Jau matau, kad mažoji turi scenai reikalingų genų: vos išgirdusi muziką juda į ritmą, kilnoja krūtinę, rankas. Matyt, dar būdama mamos pilve girdėjo muziką. O sūnus šokti, matau, šiek tiek nedrįsta. Kiek esu klausęs, ar nori šokti, sako ne, nors esu matęs kaip hiphopina, bando atkartoti judesius, gal dėl to ir pasirinko labiau bachūrišką sporto šaką – skeitinimą.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!