Danguolė Jankauskienė: bendradarbiavimas – raudonoji linija

Sima Kazarian
2022-07-04
Su sveikatos apsaugos viceministre Danguole Jankauskiene kalbamės apie reformos aktualijas, nuotaikas ir sritis, dėl kurių į kompromisą einama nebus.
Danguolė Jankauskienė: bendradarbiavimas – raudonoji linija
„Dabar visi dirba kas sau ir kovoja dėl specialistų, vilioja pacientus. O pastarieji plūsta į didmiesčiuose esančias tretinio lygio įstaigas, kurios tiesiog „užbukintos“ ir žmogui, kuriam būtinos tretinės paslaugos, sunku ten patekti“, - sako sveikatos apsaugos viceministrė Danguolė Jankauskienė.

- Kodėl jus nustebino šeimos gydytojų kritika, esą jie nieko nežinojo apie reformos planus?
- Nes visą tą laiką, ketvirtadieniais SAM vykdavo Šeimos medicinos komiteto posėdžiai, kuriuose jie patys dalyvavo. Kalbėjome apie šeimos medicinos plėtros planus: kaip mažinti biurokratiją, sutvarkyti sistemą, kad nereikėtų rašyti nereikalingų siuntimų, kaip į nedarbingumo nustatymo ekspertizės tarnybą nesiųsti per daug popierių, kuriuos per IT sistemas dabar jau pasiima patys ekspertai. Kaip parengti šeimos medicinos vystymo planą, perduoti daugiau funkcijų slaugytojams, sutvarkyti nuotolines konsultacijas, tikslinti gerus darbo rezultatus. Labai daug dalykų su jais derinome.
 
- Bet jie vis vien jaučiasi neišgirsti...
- Matyt, žmonės supranta diskusiją kaip besąlygišką jų nuomonės priėmimą. Bet mūsų argumentai stipresni. Juolab kad ta nuomonė yra diversifikuota ir ne visų vienoda. Pasitelkiame socialinius partnerius, bet pagal įstatymą sveikatos politiką formuoja Sveikatos apsaugos ministerija.
 

- Kur nesusikalbėjimo esmė?
- Šeimos gydytojai PSO jau išreiškė nuogąstavimus, kad varžome jų autonomiją. Pokalbio su PSO atstovais metu prašiau, kad padėtų mūsų žmonėms suprasti, kodėl reikalingas įstaigų bendradarbiavimas, kad tai – paslaugų kokybės garantas. Šeimos gydytojai žino klinikinę praktiką, bet ne vadybos naujoves ir, manau, tai pati didžioji nesusikalbėjimo esmė. Privačios įstaigos turi savo interesus, nori autonomijos, kad niekas nesikištų į jų darbą. O mes matome priešingai – privačių ir valstybinių bendradarbiavimas gali būti naudingas abipusiai, o svarbiausia pacientams. Tačiau tiesa, kad jei mes neužkursime žmonių, jie nematys vertės, o tik spausim ir spausim, jie priešinsis. Nenorime kovoti.
 
- Taigi, daug kam neaišku, kokią vertę sukurs sveikatos centrai savivaldybėse?
- Mažesnės savivaldybės negali užtikrinti visų paslaugų, tai matyti iš problemų, kurios kyla pagal dabartinius reikalavimus bandant išlaikyti keturiolikos specializacijų konsultacijas. Jie teišgali turėti kokias penkias, o kiti specialistai važinėja, pavyzdžiui, du kartus per mėnesį, savivaldybės juos tampo kiekviena pas save, nes gydytojų yra kiek yra. Prisirašo daug pacientų, susidaro eilės. Sukūrę naują modelį norime įvesti šiek tiek daugiau tvarkos. Tegul bus užtikrinamos tos penkios mažose ar aštuonios vidutinio dydžio savivaldybės ribose konsultacijos, o likusieji specialistai koncentruosis didesnėse gydymo įstaigose. Sistema atrodytų taip: žmonės gauna kokybišką pirminę sveikatos priežiūrą gyvenamojoje vietoje, o prireikus antrinio lygio žino, kur savo savivaldybėje ir regione gauti reikalingas specialistų paslaugas. Gydytojams nereikia tiek daug važinėti, jie vienoje vietoje turi pilną darbo krūvį, techninę bazę, pastovų pacientų srautą. Dėl racionalaus paskirstymo ir reikalingos bendradarbiavimo sutartys savivaldybės ribose ar jungimas struktūriniu pagrindu. Nes dabar visi dirba kas sau ir kovoja dėl specialistų, vilioja pacientus. O pastarieji plūsta į didmiesčiuose esančias tretinio lygio įstaigas, kurios tiesiog „užbukintos“ ir žmogui, kuriam būtinos tretinės paslaugos, sunku ten patekti. Kas galvoja apie jo teises? Santaros klinikos prieš keletą metų ištyrė, kad į jų Konsultacinę polikliniką apie 40 procentų kardiologinių pacientų patenka neparuošti arba galėję gauti paslaugas antriniame lygyje.
 
- Kur bus tie centrai?
- Struktūriniu pagrindu susikūrę centrai būtų mažosiose savivaldybėse, tokių turime gal dešimt, o kitas būdas – tinklinis, per bendradarbiavimo sutartis. Mažos savivaldybės turi pirminės psichikos sveikatos centrus, ambulatorines paslaugas, pradeda kurti tam tikras ilgalaikės priežiūros paslaugas, viena kita turi dienos centrus, slaugos palaikomojo gydymo ligonines ir mažą terapijos skyrių. Joms sakome: galite – nebūtinai turite, nes tai yra kaip instrumentas – susijungti į vieną darinį. To bijo šeimos gydytojai matydami tariamą spaudimą daugiau guldyti žmones į ligonines. To nebijome, nes statistika rodo, kad mažosios ligoninės, kurių dabar yra dešimt, aptarnauja tik pusę procento stacionarinių pacientų. Be to, skatinant ambulatorines paslaugas sveikatos centrų atsiras daugiau, tad nebus prasmės pacientų be reikalo siųsti į stacionarą. O ir finansavimo tvarka nesudarys motyvacijos siųsti iš ambulatorinės grandies į stacionarus ir antrines konsultacijas.
Nesibaiminame ir siuntimų specialistams pagausėjimo, nors oponentai sako, kad vyr. gydytojai tai verčia daryti. Vis dėlto pernai metų VLK statistika rodo, kad vietovėse, kur sujungta pirminė priežiūra su antrine, antrinio lygio specialistų konsultacijų padaugėjo nežymiai, o išvengiamų hospitalizacijų yra nepalyginamai mažiau. To ir siekiame.
 
- Neigiate faktą, kad didžiosios poliklinikos piktnaudžiauja siuntimais?
- Tikrai neigiu faktą, kad tai yra masinis reiškinys, nes statistika to nerodo. Bet, pavyzdžiui, pripažįstu, kad apmokama kas ketvirta konsultacija nekelia motyvacijos. Tai pakeisti numatyta nuo kitų metų. VLK jau modeliuoja, kaip finansuoti ambulatorines paslaugas už tam tikras kompleksines konsultacijas su tyrimų paketu. Ne tiesiog konsultaciją dėl anamnezės ir rekomendacijų, bet su tyrimų paketu, kuri būtų brangesnė ir neskatintų konsultacijų skaičių dauginimo.

 
- Reabilitacijos įstaigos taip pat jaučiasi nuskriaustos.
- Norime suteikti galimybę gauti kokybišką ambulatorinę reabilitaciją arti namų, o sunkiomis ligomis sergantys pacientai eitų žaliu koridoriumi ir nebūtų jokių kvotų. Tam ir reikalinga reforma. Su reabilitacija yra kelios problemos. Žmonės neskiria medicininės reabilitacijos nuo rekreacijos ir sanatorinio kurortinio gydymo. Pastarasis reikalingas kiekvienam mūsų sveikatai atgauti, o medicininė reabilitacija turi pastatyti ligonį ant kojų. Tai – kompleksinė pagalbos žmogui sistema, susidedanti iš kineziterapijos, ergoterapijos, fizioterapijos. Deja, ambulatorine reabilitacija nepasitikima. Esą geriau kvėpuoti jūros oru, vaikščioti pušynu, bet neiti į įstaigas, kurios turi reabilitacijos metodikas, įrangą, specialistų komandą. Sanatorinis ir kurortinis gydymas turi savo nišą su kurortų įstatymu. Pandeminiu laikotarpiu ši sritis susitraukė, nebuvo užsienio turistų. Todėl dabar padidėjo sanatorijų ir kurortinių gydymo įstaigų baimė bei aktyvumas, nes jiems trūksta įplaukų ir pajamos iš PSDF itin svarbios. Nesakome, kad jų nereikia, bet mūsų prioritetas – medicininė ir ambulatorinė reabilitacija.
 
- Ateityje sveikatos įstaigos turės daugiau bendradarbiauti. Kaip tai vyks?
- Siekiama užtikrinti, kad sveikatos sistemoje nuolatinis bendradarbiavimas, keitimasis informacija vyktų trijuose lygiuose. Nacionaliniu, regioniniu ir sveikatos centruose. Tinklo bendradarbiavimui nacionaliniu mastu bus naudojama jau esanti ir puikiai pasiteisinusi COVID-19 platforma, kurioje kiekvieną savaitę, kai reikėjo, tardavomės, priimdavome direktyvas. Regioniniame lygmenyje prašysime teritorinių ligonių kasų pagalbos, formatas primins dabartinių regioninių posėdžių. Jų metu kai kurios direktyvos bus nuleidžiamos iš viršaus, kai kas problemas kels iš apačios, kai ką reikės susitarti. Ir trečioji platforma yra kuriama per sveikatos centrus, ypač bendradarbiavimo pagrindu. Investicinis finansavimas priklausys tik nuo to, kas juos turi. Kas neturi, finansavimo iš Europos struktūrinių fondų negaus.

 
- Tačiau gydymo įstaigų vadovai teigia, kad jie gali puikiausiai bendradarbiauti ir be sveikatos centrų.
- Tik to nedaro. Pernykščiai sveikatos priežiūros įstaigų kokybės rodikliai rodo, kad, pavyzdžiui, vienoje savivaldybėje mirštamumas nuo insulto keturiskart didesnis nei kitoje (nekalbant apie tai, kad jis Lietuvoje didžiulis). Klausiame, kodėl? Atsakymas: žmonės atvyksta per vėlai, kai trombo negalima pašalinti nei medikamentiniu, nei mechaniniu būdu. Vėl klausiame: o kodėl atvyksta per vėlai? Kodėl žmonės sveikatos prasme neraštingi, nežino ką daryti? Ką daro visuomenės sveikatos centrai? Kodėl pacientai nedalyvauja profilaktinėse programose? Kodėl greitoji pagalba neatvyksta per 25 minutes? Kad atsakytų į šiuos klausimus ir problema pajudėtų iš mirties taško, visos tos įstaigos turi sėdėti kartu ir tartis, kaip gerinti darbą. Ministro įsakymai yra, viskas surašyta, ką kas turi daryti, bet kodėl neveikia? Stringa įgyvendinimas. Štai kodėl reikia centrų, štai kodėl reikia bendradarbiavimo. Ir privačios įstaigos taip pat turi bendradarbiauti. Tą puikiai žinau, kaip vadybos specialistė. Žinote, bendradarbiavimas yra raudona linija. Kol čia būsiu, juodai už tai eisiu.
 
- Vyriausybė praėjusią savaitę pritarė rezidentų algų didinimui. Kokia jūsų nuomonė apie privalomą atidirbimą po rezidentūros?
- Jau praėjo tie laikai. Žmonės juda laisvai. Mes galime sukurti instrumentus ir sąlygas, bet negalime atvesti specialisto už rankos ir sakyti: sėsk ir dirbk, pavyzdžiui, Pakruojyje. Turi būti sutarimas.

 
Dosjė trumpai
D.Jankauskienė LSMU yra įgijusi biomedicinos mokslų daktarės laipsnį, Mykolo Romerio universitete praėjusi ir socialinių mokslų srities habilitacijos procedūrą bei nuo 2014 m. iki 2021 šiame universitete ėjo Sveikatos tyrimų laboratorijos vadovės pareigas, buvo Viešojo valdymo fakulteto prodekanė, Politikos mokslų instituto profesorė.
D.Jankauskienė turi darbo patirties ir tarptautinėse organizacijose – 1994-1997 m. ji dirbo Jungtinių Tautų vystymosi programos Sveikatos apsaugos reformų biure, 1999-2000 m. buvo PSO EUROHEALTH programos vertintoja. 
Dirbo  Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose,  buvo direktorė medicinai ir slaugai.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai! 
 

Komentuoti:

Vardas:
Komentaras:

    Gydytojas ir pacientas


    Nekrozuojantis fascitas: mėsą ėdanti bakterija

    Nekrozuojantis fascitas: mėsą ėdanti bakterija

    Monika (50 m.) gyveno saugų gyvenimą, kol vieną dieną nesusirgo mirtina liga, kurios per stebuklą ir juodą gydytojų darbą pavyko a...
    Iš pirmų lūpų: ką reiškia būti pacientu ir gydytoju Švedijoje

    Iš pirmų lūpų: ką reiškia būti pacientu ir gydytoju Švedijoje

    „Kartais atrodo, kad čia daug kas palikta natūraliai atrankai. Kita vertus, kai būklė rimta, reaguojama greitai“, &nda...

    Budinti vaistinė


    Kurortinėse vaistinėse gausu vaistus pamiršusių klientų

    Kurortinėse vaistinėse gausu vaistus pamiršusių klientų

    Vasaros laikas neatskiriamas nuo išvykų ir atostogų. Visai nesvarbu ar renkamės ilgesnę kelionę, ar savaitgalio poilsį pajū...
    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Ministerija skatins rinktis tik pigiausius vaistus

    Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo keisti kompensuojamųjų vaistų kainodarą, kuria skatintų pacientus rinktis tik vaistus s...

    Sveika šeima


    Aktyvių pramogų priešas – mėšlungis

    Karštos vasaros dienos, aktyvus sportas ar mėgavimasis vandens telkinių teikiamais malonumais gali pasižymėti ne tik smagiomis akimirkomis, bet taip pat ir veriančiu raumenų skausmu – mėšlungiu. Jis gali surakinti šlaunis, blauzdas, pėdas, kaklą, rankas, plaštakas, pilvą ir net raumenis ties šonkauliais. BENU vaistinės ekspert...

    Pakalbėkim apie tai


    Svetur


    Narkotikai karo lauke: visi kaltina visus

    Dar gegužės mėnesį Ukrainos saugumo tarnyba paskelbė perėmusi intriguojantį rusų kario skambutį namo, kuriame jis prašė atsiųsti narkotikų. Tiesa, visomis įmanomomis nuodėmėmis priešus kaltina abiejų kovojančių šalių propagandos.

    Redakcijos skiltis


    Komentarai


    Diena, nepanaši į kitas
    Henrikas Vaitiekūnas Diena, nepanaši į kitas
    Egzistencija, pagrindžianti realybę
    Henrikas Vaitiekūnas Egzistencija, pagrindžianti realybę

    Naujas numeris