„Mums pavydi“
Lietuvos aktyvios reabilitacijos asociacijos prezidentas Aleksandras Pacevičius šypsosi, kad neįgaliesiems bene geriausios sąlygos ilsėtis... Vilniuje. „Tapelių ežere žmonėms su judėjimo negalia įrengta žvejybai skirta teritorija. Ir ne bet kuri pakrantės atkarpa, o nuo seno žuvinga vieta, kur rinkdavosi meškeriotojai. Prie Vilniaus yra ir maudymviečių. Kiti Lietuvos neįgalieji mums pavydi“, – sako A.Pacevičius.
 
Neįgaliųjų kurorte Monciškėse prie jūros besiilsintis pašnekovas apgailestauja: Lietuvoje rekreacinės zonos neįgaliesiems nepritaikytos: „Su asociacija bandysime spręsti šią problemą. Savivaldybėse kalbėsime, kad tvenkiniai, ežerai, paupiai taptų nors minimaliai prieinami judėjimo negalią turintiems žmonėms.“
Svarbu, kad būtų aikštelė automobiliams, nuo kurios būtų galima pasiekti rekreacinę zoną: vandens telkinį, pėsčiųjų taką ir pan. Tačiau Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė teigia, kad paplūdimiuose trūksta ne tik privažiavimų, bet ir dušų, tualetų.
 
Parlamentarė sako ir pati nežinanti, prie kurio ežero reikėtų važiuoti norint savarankiškai ilsėtis judėjimo negalią turinčiam žmogui: „Poilsiui prie jūros, Monciškėse rezervacija prasideda jau balandį. Pati ten viešėjau, klausiau, kokios jų problemos, kuo būtų galima padėti. Man pajuokavo, kad būtų gerai, jog tiek daug žmonių nevažiuotų. Turbūt racionalu būtų turėti dar vieną bazę.
 
Reglamentų nepaiso
„Žmonės su negalia nori pailsėti, bet dauguma verslininkų aplaidžiai žiūri į pastatų pritaikymą neįgaliesiems. Stengiasi viešbučiai, kurie siekia turėti keturias ir daugiau žvaigždučių, nes tai yra viena jų suteikimo sąlygų, – teigia M.Ošmianskienė, tačiau ji sutinka, kad neįgaliųjų, išgalinčių atostogauti keturių žvaigždučių viešbučiuose, yra mažuma. – Apmaudu, kad nors apie dvidešimt metų turime neįgaliesiems palankų statybų reglamentavimą, praktikoje jis neįgyvendinamas. Net naujuose objektuose tenka matyti akivaizdžius pažeidimus.“
 
Ji pastebi, kad pritaikant rekreacines zonas neįgaliesiems laimi visuomenė: jose patogiau jaučiasi ir mamos su mažais vaikais vežimėliuose, ir senjorai, ir silpnos sveikatos, traumų ištikti žmonės.
 
Departamentas kontroliuoti neturi?
Anot Neįgaliųjų reikalų departamento Programų stebėsenos ir kontrolės skyriaus vedėjos Linos Gulbinės, Lietuvoje nėra sisteminio rekreacinių zonų pritaikymo neįgaliesiems. Paklausta, ar Neįgaliųjų reikalų departamentas neturėtų vykdyti kontrolės, kad būtų laikomasi statybų reglamento, ji teigia, kad departamentas to daryti neturi: „Departamento funkcijose nėra numatyta kontrolė ir priežiūra. Ar aplinka tinkamai pritaikyta neįgaliesiems, tuo turėtų rūpintis savivaldybės ir turbūt Aplinkos apsaugos ministerija.“
 
Pagalbos prašyti kuklinasi
Ar norisi maudytis? „Ką čia ir kalbėti, norisi, – numoja A.Pacevičius. – Turint negalią maudytis nėra paprasta. Kai kur yra specialūs plastmasiniai vežimėliai, kuriuos gelbėtojai įstumia į vandenį, o po to ištraukia. Pats vienas to padaryti negaliu – neis išlipti.“
Tiesa, vyriškis teigia, kad pagalbos prašyti vengia: „Nenoriu sukelti rūpesčių kitiems. Kiti vargs, kankinsis su manimi, geriau nereikia. Sakys, ratukuose sėdi ir dar maudytis prisireikė – ot užsinorėjo.“
 
Pasiteiravus, nejau teko sutikti tokių piktavalių, A.Pacevičius teigia, kad jų yra ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje: „Airijoje, Anglijoje kitoks požiūris, o pas mus – kalbu iš patirties – ne visi draugiški. Pavyzdžiui, žvejai profesionalai palaiko, skatina, padeda, o mėgėjai pamatę žmogų su meškere ratukuose reaguoja įvairiai. Ir tikrai ne visada draugiškai.“
 
Padeda belaidė kolonėlė
Anot Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) nario Andžejaus Ravano viena yra aplinkos pritaikymas, kita – fantazija: „Kalbant apie vandens telkinius, mums sudėtingiausia išlipus į krantą rasti daiktus. Krantą pasiekiame pagal žmonių skleidžiamus garsus. Kai kas pasideda įjungtą belaidę garso kolonėlę ir orientuojasi pagal ją.“
 
LASS informacinės aplinkos specialistas, silpnaregis Vytautas Gendvilas prisiminė bičiulio pokštą: jei nematai, svarbiausia mokėti gerai plaukti. „Tada gali ieškoti kranto nors ir iki Švedijos. O jei rimtai, kranto orientyrai prie jūros yra bangų mūša ir žmonių skleidžiami garsai. Kadangi šiek tiek matau, susirandu ryškų objektą, į kurį žiūrėdamas orientuojuosi, kur man išlipti. Čia tiems, kurie nenori kaip vaikai maudytis įsibridę iki kelių“, – šypsosi pašnekovas.

---

 
Komentaras
„Klaipėdos paplūdimių“ direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Siakki:

- Neįgalieji Klaipėdos paplūdimiuose su gelbėtojų pagalba gali išsimaudyti dviejose vietose – Smiltynėje ir antrajame Melnragės neįgaliųjų paplūdimyje. Ten yra ir specialiai jiems pritaikytas konteinerinis tualetas.
 
Gelbėtojai neįgalųjį su specialiu vežimu nuleidžia į vandenį ir iš jo ištraukia, bet norint ilgiau pasimėgauti maudynėmis, reikia lydinčio asmens. Darbuotojai negali daug laiko skirti vienam žmogui, nes turi stebėti pakrantę, užtikrinti visų besimaudančių žmonių saugumą.
Paslauga nemokama, svarbiausia, kad jūra būtų nebanguota – kabant raudonai vėliavai maudytis draudžiama.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!