- Maždaug prieš metus žiniasklaidai buvote sakiusi, kad Lietuvoje yra ir tokių įstaigų, kuriose slaugytojo atlyginimas nesiekia net tūkstančio eurų, neatskaičius mokesčių. Ar palyginti su pernai situacija bent kiek pasikeitė?
- Darbo užmokesčiai nevienodi ir netolygūs skirtingose įstaigose bei skirtinguose regionuose. Geresnė situacija didžiosiose, universitetinėse, respublikinėse, ligoninėse.
Sunkiau yra rajonų, regionų ligoninėms, kur darbo užmokestis yra mažesnis ir dažnai nesiekia šalies darbo užmokesčio vidurkio. Panaši situacija yra ir slaugos ligoninėse, kur iš tikrųjų būtent slaugytojo darbas yra itin svarbus ir sunkus, nes tenka rūpintis daug ligų turinčiais, savimi nepasirūpinančiais ar mažai tepasirūpinančiais pacientais. Tačiau darbo užmokestis už tokį sunkų darbą yra neadekvačiai mažas. 
Taip, tikrai sakiau, kad yra įstaigų, kuriose slaugytojų darbo užmokestis nesiekia tūkstančio eurų. Ir dabar sulaukiu skambučių, kad tokių atvejų vis dar pasitaiko. Dėl to nemažai slaugytojų dirba didesniu nei etato krūviu, renkasi darbą švenčių dienomis, naktinius budėjimus, kad atlyginimas užtikrintų galimybę oriau pragyventi.
Taip pat slaugytojai ypač pajuto COVID-19 pandemijos metu mokėtų priedų panaikinimą.
Kalbėjausi su mūsų organizacijos regioninių skyrių vadovais apie slaugytojų darbo užmokesčio kėlimą. Bendra situacija daugelyje miestų ir regionų panaši – darbo užmokesčiai padidinti vidutiniškai penkiais šešiais procentais. Ar tai pakankama? Tikriausiai ne – visi matome ir susiduriame su augančiomis prekių ir paslaugų kainomis. Deja, bet yra įstaigų, kuriose darbo užmokestis slaugytojams nebuvo padidintas arba padidėjo vos keliais eurais. Lėšos įstaigoje panaudojamos kitais tikslais. Aiškinamės priežastis, kreipiamės į vadovus, kodėl nedidinami darbo užmokesčiai.
 
- Balandžio mėnesį darbą atnaujino Nacionalinės slaugos politikos gairių įgyvendinimo priežiūros komitetas. Jūsų manymu, kokie esminiai sprendimai turėtų būti priimti, kad slaugytojai, o taip pat ir kiti slaugos specialistų komandos nariai – slaugytojų padėjėjai - galėtų ne tik „išgyventi“ bet ir komfortiškai, oriai dirbti ir gyventi Lietuvoje?
- Slaugos komitete nuo pirmųjų posėdžių diskutuojama apie teisės aktų, reglamentuojančių slaugytojų darbą, keitimo, pildymo būtinybes, taip pat dalijamasi įstaigų gerąja patirtimi, kaip sekasi užtikrinti slaugos paslaugų kokybę, gerinti pacientų slaugą, išvengti komplikacijų.
Buvo aptariama slaugos paslaugų plėtra – savarankiškos slaugytojo paslaugos, slauga paciento namuose, rengiami nauji palaikomojo gydymo ir slaugos aprašai ir būtini pokyčiai, buvo diskutuojama apie slaugytojų kompetencijų plėtrą, galimybes slaugytojui išrašyti vaistus.
Man norėtųsi, kad būtų svarstomi ir keičiami darbo krūvių reglamentavimai, kad teisės aktuose būtų įtrauktos ne tik rekomendacijos, bet ir privalomi sprendimai. Taip pat norisi kalbėti ne tik apie slaugytojų kompetencijų plėtrą, delegavimą slaugytojams daugiau funkcijų ir pareigų, taip, be abejonės, prisidedant prie gyventojų sveikatos gerinimo.
Mane stebina esanti spraga tarp studijų, mokslo ir praktikos realijų. Lietuvoje rengiami slaugytojai pagal naujausias programas, mokomi pažangiuose simuliacijos centruose, ruošiami slaugos magistrai, mokslų daktarai, išplėstinės praktikos slaugytojai. Tačiau jiems vis dar tenka dirbti darbą kaip ir visiems bendrosios praktikos slaugytojams. Jų gebėjimai, kompetencijos mažai panaudojamos. Ne visi įstaigų vadovai supranta, kad tai – didelė galimybė užtikrinti geresnes sveikatos paslaugas.
 
- Slaugytojų darbo krūvio nustatymo tvarkos apraše yra aiškiai apibrėžtas rekomenduotinas maksimalus pacientų skaičius vienam slaugytojui.
Kodėl nesilaikoma šių rekomendacijų? Koks, jūsų nuomone, turėtų būti slaugytojų ir slaugytojų padėjėjų darbo krūvis?
- Taip, dabar galiojančio rekomendacinio reglamentavimo daugelyje įstaigų nėra laikomasi. To priežastys įvairios. Pirmiausia, manau, – darbuotojų, pakankamo finansavimo trūkumas, taip pat ir pačių įstaigų lėšų „taupymas“.
Darbo krūvių normatyvų tinkamai laikomasi tuose skyriuose, kur yra griežtesnis teisės aktuose numatytas reglamentavimas, pavyzdžiui, reanimacijos ir intensyvios terapijos.
Koks turėtų būti darbo krūvis, vienareikšmiškai atsakyti negalima. Viskas priklauso nuo skyriaus profilio ir jame gydomų pacientų būklės sudėtingumo. Dažnai sakau, kad būtų gera pradžia, jei bent dabar esančių rekomendacinių būtų griežtai laikomasi.
Štai, šiuo metu galioja rekomendacija, kad slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje dirbantys slaugytojas ir padėjėjas turėtų prižiūrėti ne daugiau kaip dešimt pacientų. Tačiau realybė gerokai skiriasi.
Akivaizdu, kad sunkių, paliatyvios, vegetacinės būklės pacientų slaugoje turėtų dirbti slaugytojas su du trys padėjėjai. Tik taip galima užtikrinti kokybišką slaugą ir pačių darbuotojų gerą savijautą. Nes patiems slaugytojams sunku dirbti, jei negali suspėti padėti kiekvienam pacientui. Darbuotojai jaučiasi pervargę dėl nuolatinio skubėjimo, pacientų ir artimųjų priekaištų, kad laiku nesulaukia pagalbos.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!