- Audrone, nejau nepaglosto savimeilės, kad būdama jau garbaus amžiaus vis tiek esate geidžiama pašnekovė, nuolat dėmesio centre?
- Žinote, kad jau nebe. Man jau visko per daug. Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti televizijoje ir tapau atpažįstama gatvėje, dar būdavo malonu. O ir jaunesnė buvau, norėjosi to populiarumo. Vėliau į tai nebekreipdavau dėmesio. Galiausiai tas populiarumas pradėjo erzinti - ėmė visi sveikintis. Bobulytės prieina ir sako, jog už mane meldžiasi. (Juokiasi.) Kai žmonės įpranta matyti veidą televizijoje, tampi kone visiems šeimos narys ar giminė. Turime vieną blogybę - galime be jokių skrupulų vienas į kitą besti pirštu, šaukti per visą troleibusą: „Vaje vaje ką čia matau. Kaip apsirengusi, kas gi tave puošia...“
 
- Pensinio amžiaus žmonės paprastai kenčia dėl vienatvės, neturi kuo užsiimti, o štai jūs įtemptoje dienotvarkėje vis pritrūkstate laiko.
- Ne ne, šitas man tikrai negresia. Nors iš prigimties mėgstu tyliai būti kampelyje, kad manęs nejudintų, bet gi niekas neleidžia! (Juokiasi.) Net karantine negalėjau ramia pabūti. Sykį bandžiau jau nuo visko atsiriboti, buvau išėjusi iš televizijos, bet priprašė sugrįžti, sako, atsibodo visiems aiškinti, kad nenumiriau, dar gyva. Galiausiai buvo trenkta kumščiu į stalą ir pasakyta: vardan tos Lietuvos grįžk į televiziją.
Ką darysi – sugrįžau. Žmonėms patinka mano paprastas bendravimas. Esu nuolat kviečiama skaityti paskaitas įvairioms bendruomenėms – nuo darželinukų iki trečiojo amžiaus universiteto. Su visais randu bendrą kalbą. Prieina trejų metų pyplys, patraukia už skverno ir sako: „Ei, tave tai juk pažįstu, užrišk tu man batus.“ Nors pati neturiu nei vaikų, nei anūkų, mane supa vaikai.
 
- Iš televizijos naudos galima įžvelgti ne mažiau: kameros priverčia pasitempti, pasidažyti, pasipuošti, neleidžia atsidurti įvykių paraštėse...
- Na, taip, bet kai ten neini, irgi gerai: vaikštai su bridžais, basas, o ir pėdkelnės tauposi... Kas per daug, tas nesveika. Per karantiną visi tik ir taikėsi mane kieme nufotografuoti, domėjosi, ar nesusirgau. Bet, žinote, turiu stiprų imunitetą. Net gripu nesu sirgusi. Per visus keturiasdešimt penkerius darbo metus nesu nė sykio turėjusi biuletenio.
 
- Esate parašiusi knygą, apie tai, kaip orai ir klimatas veikia mūsų savijautą ir sveikatą. Tikriausiai žinote, metodų, kaip ją tausoti. Patarkite, ko imtis, kai vieną dieną dešimt laipsnių, o kitą - jau trisdešimt?
- Orai – kaip gydytojas diagnostikas, kuris parodo mūsų organizmo problemas. Kai jiems keičiantis jaučiame tam tikrus negalavimus, tai beda pirštu, kur yra problema. Pagal tai galime identifikuoti, kad turime sąnarių, kraujagyslių ar kitų ligų. Dabar dažnai gydytojui skundžiamasi, kad orai kalti, kad skauda sąnarius. Ne, orai nesusargdina. Jie tik parodo ligas.
 
- Vadinasi, ligotas esame kone kas antras?
- Temperatūra mus labai veikia. Esame vienodai priklausomi nuo orų ir nuo klimato, tik vieni meteostabilūs, kiti meteolabilūs. Pirmųjų, kurie orų svyravimų beveik nejaučia, labai nedaug, nes jie turi būti absoliučiai sveiki. Net vaikų dabar reta sveikų, visi sulindę į kompiuterius. Jei anksčiau jiems būdavo didžiausia bausmė neiti į lauką, dabar – išvaryti.
Meteolabilūs jaučia kiekvieną orų pokytį. Tai maži vaikai, kurių dar nesusiformavusi imuninė sistema ir žmonės, turintys kokių nors ligų ar negalavimų.
Gimdami kiekvienas atinešame genetinį kodą, kuriame užfiksuotos klimatinės sąlygos. Esame vidutinių platumų gyventojai - mūsų organizmas pritaikytas atitinkamai temperatūrai, drėgmei, vėjui. O keliaudami organizmą verčiame aklimatizuotis. Nuskridus lėktuvu atsigulama kryžium pliaže po alinama saule. Taip susidaro didžiulis temperatūros skirtumas tarp šalies, iš kurios atvykai ir kurioje atsidūrei. Štai vandenynuose nuo didžiulių temperatūrų skirtumų formuojasi uraganai. Įsivaizduokite, kas vyksta jūsų organizme! Prisideda dar ir laiko, maisto, sąlygų pasikeitimas. Baisiausia, kai tėvai po šalis tampo kūdikius. Tokie šuoliai vaiko organizmą siaubingai išderina. Čia minus dvidešimt, ten plius keturiasdešimt. Gamtoje esant šešiasdešimt laipsnių skirtumui formuojasi siaubingi uraganai. O Žmogaus kraujagyslėse ir visame organizme vykta didžiuliai pokyčiai. Per savaitę šiek tiek apsipratus prie pasikeitusios aplinkos, tenka vėl sugrįžti. Ir vėl viskas iš naujo. Todėl grįžęs iš atostogų dažnas jaučiasi nuvargęs.
 
- Ką gi, dabar egzotinėms kelionėms pertrauka. Sakote, niekad nesirgusi rimtomis ligomis. Vertinate labiau liaudišką ar tradicinę mediciną?
- Močiutė buvo žolelių žinovė, aš iš paskos lakstydavau. Nors esu gamtininkė, žolelių skinti mėgėjams nerekomenduočiau. Ne tą nusiskynęs gali ir apsinuodyti.
Namuose visada vaikštau basa, manęs su šlepetėmis nepamatysite. Labai sveika ir per rasotą žolę rytais pabraidyti. Taip per pėdų receptorius užgrūdini organizmą.
Kaip bebūtų, be tradicinės medicinos neapsieisi. Turiu problemų su sąnariais. Žinau, nuo ko visa tai. Nuo gulėjimo šlapiose palapinėse. Tiek ekspedicijų su studentais jaunystėje būta...
 
- Turbūt ir šiemet palapinių per Jonines neruošti? Lis kaip ir kasmet. Neabejoju, turite paaiškinimą, kodėl?
 -Per Jonines – pati ilgiausia diena, taigi oras turi daugiausia laiko įkaisti, daugiausiai ir išgaruoti. Susidaro debesys – lyja lietus.
- Pasirodo nėra jokios mistikos. (Juokiamės.)