„Nesinori, kad mokytojai būtų priversti tapti teisininkais, ekonomistais gilindamiesi į apmokėjimo už darbą sistemas, jas kurti mokyklose ir nuolat derėtis. Visgi sąlygos turėtų būti konkrečios, kad jie galėtų atsiduoti tiesioginiam darbui – vaikų ugdymui“, - sako Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas (41 m.).
„Dažnai prieš mokytojus naudojamas psichologinis smurtas siekiant įtikinti ar įbauginti, kad nedrįstų netgi klausti, kas jiems apskritai priklauso ir ką turėtų gauti. Nurodoma, kad tu tik dirbk, o mes ir be tavęs viską nuspręsime“, - sako Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas.
- Kokiomis nuotaikomis dabar gyvena mokytojai – ar į ateitį žvelgia pozityviau?
- Mokytojai privalo į ateitį žiūrėti pozityviai ir įkvėpti mokinius. Tačiau iš tikrųjų padėtis mokyklose nėra ženkliai pagerėjusi. Po mūsų prašymų ir reikalavimų įdiegta nauja apmokėjimo už darbą sistema turi daug trūkumų. Daugelyje mokyklų apstu netvarkos, mokytojai dirba nežinodami, kokios yra apmokėjimo už darbą sąlygos, atlyginimai mokami ne pagal darbo sutartis. Dažnai prieš mokytojus naudojamas psichologinis smurtas siekiant įtikinti ar įbauginti, kad nedrįstų netgi klausti, kas jiems apskritai priklauso ir ką turėtų gauti. Nurodoma, kad tu tik dirbk, o mes ir be tavęs viską nuspręsime. Kaip bebūtų liūdna, tokių atvejų Lietuvoje daug. Stinga pagarbos. Ministras prižadėjo, kad važiuos aiškintis į mokyklas, bet, kaip matome, tai daugiau imituojama: važiuoja į tas įstaigas, iš kur negaunami mokytojų skundai. Iš kur gaunami – tos mokyklos aplenkiamos.
- Mokytojams, įvedus etatinę darbo apmokėjimo tvarką, atlyginimai realiai padidėjo ar ne?
- Atlyginimai ir negalėjo padidėti, nes nebuvo didinamas valandinis įkainis, vadinamasis pamokos įkainis. Iš esmės padaugėjo tik tiems, jei kas nors išėjo iš darbo, ir dėlto kolegos turi didesnį krūvį. Kadangi dėl chaosą daug mokytojų išėjo iš darbo, natūralu, kad jų krūvis perkeltas kitiems, tad vidutinis darbo užmokestis, kaip kalbama, didėja. Bet iš tikrųjų didėja, nes mažėja dirbančiųjų - netgi sostinėje jau pastebimas didelis mokytojų trūkumas.
- Mokykloms nerandama ir direktorių. Ar tai reiškia, kad jie bijo tapti atpirkimo ožiais, kitaip tariant, atsidurti tarp dviejų ugnių – įpykusių mokytojų ir valdininkų?
- Taip, vadovui irgi tenka didžiulė atsakomybė. Atlyginimas nėra didelis. Tad imtis įgyvendinti neaiškias reformas nelabai kas nori.
- Bet, kiek girdėjau, estai jums juodai pavydi tokios atlyginimų skaičiavimo tvarkos ir nori ją įdiegti pas save?
- (
Juokiasi.) Tą frazę girdėjome iš ministro. Tad pasiūliau ministeriją perkelti į Estiją. Jeigu pavydi, tegul ją turi. Iš tikrųjų tai daugiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viešieji ryšiai, parodyti, kad viskas vyksta sklandžiai. Bet man skambino Specialiųjų tyrimų tarnyba. Jie darys vertinimą ir tyrimą, nes sistema pasidarė neskaidri, neaiški... Mokytojui pridedama įvairių darbų, bet jis dažnai realiai negauna atlygio už atliktą darbą arba, priešingai, pasitaiko piktnaudžiavimų, kai mokytojai nedirba, bet jiems verifikuojamos tos valandos.
Jeigu mokytojai nebijotų ir patys uždavinėtų klausimus, tie dalykai turbūt būtų sprendžiami. Bet, žinote, visi bijo prarasti darbą, o ir mokytojų karta yra vyresnė, atėjusi iš tų laikų, kai drąsos ko nors klausti ir aiškintis nebūdavo daug.
- Gal buvo atlikti tyrimai, kokia yra mokytojų sveikata, kokios profesinės ligos juos kamuoja?
- Anksčiau daryti tyrimai parodė, kad mokytojai sirgdavo įvairiomis nervų ir psichinėmis ligomis. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai viešumoje mokytojai arba pratrūksta, arba pakelia balsą ant mokinių. Suprantama, jeigu yra didelės klasės, dideli krūviai, ne visi atlaiko įtampą. Tada kenčia tie, kas yra šalia, – paprastai šeima arba mokiniai.
- Ar mokytojams sunku vytis šiuolaikinius mokinius, kurie yra smalsūs, ištisai įkišę nosį į telefoną ar kompiuterį?
- Jaunesnės kartos mokytojams turbūt lengviau prisitaikyti. Vyresniosios atstovai galbūt nenori technologijų ir galbūt nežada jų vytis. Ne visada tai esminiai dalykai - juk mokykla ir mokytojai formuoja vaikų vertybinį pamatą. Tai galbūt net svarbiau negu naujų technologijų įsisavinimas.
- Viešumoje kilo skandalas, kai moteris, vėliau paaiškėjo, kad tai – lietuvių kalbos mokytoja, raudonais dažais apipylė Lukiškių aikštėje pastatytą monumento „Laisvės kalva“ fragmentą. Moteris aiškino, kad tai – performansas... Kaip vertinate tokį poelgį?
- Tai yra personalinis veiksmas, tad nenorėčiau to vertinti. Gal reikėtų kitaip išreikšti savo nuomonę – išeiti ir pasakyti, galima teikti pasiūlymus.
- Kodėl jūs pats pasirinkote mokytojo kelią?
- Mano mama mokytoja, tad darbas su vaikais man imponavo. O socialinių, ekonominių dalykų jaunas žmogus dažnai ir nevertini, jie svarbūs tampa vėliau.
Vaikams vedu geografijos ir kūno kultūros pamokas. Nesigailiu, kad pasirinkau šį kelią. Juk po penkerių metų mokytojo profesija, kaip žadama, taps prestižinė. Jos svarbą mato ir politikai, ir kadenciją baigusi prezidentė. Dabartinis šalies vadovas irgi buvo pasisakęs apie mokytojo profesijos svarbą, bet iš jo pusės kokių nors veiksmų ar iniciatyvų kaip su pensininkais nematome. Visgi valstybė, kuri nevertina ar žemina mokytojus, manau, neturi ateities. Nesinori, kad mokytojai būtų priversti tapti teisininkais, ekonomistais gilindamiesi į apmokėjimo už darbą sistemas, jas kurti mokyklose ir nuolat derėtis. Sąlygos turėtų būti aiškios, konkrečios, kad jie galėtų atsiduoti tiesioginiam darbui – vaikų ugdymui. Juk mokytojai ateina į mokyklas vedini pašaukimo, o ne noro kurti ar atlikti kokius nors apmokėjimo sistemų modelius. Geriausia dovana mokytojui, aš manau, geri santykiai su mokiniais, kurie atperka visus negatyvius dalykus ir skatina toliau dirbti mokytoju.
Dosjė
Andrius Navickas (g. 1977 m. gruodžio 13 d. Suvieko k.,Zarasų raj.) – Lietuvos pedagogas, švietimo profesinių sąjungų veikėjas, vienas diskgolfo sporto pradininkų Lietuvoje.
Baigęs Zarasų „Ąžuolo“ gimnaziją pasirinko geografijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. 1999 m. baigė bakalauro studijas. Dar studijuodamas, apie 1997-uosius, A. Navickas pradėjo dirbti Zarasuose, „Ąžuolo“ gimnazijoje.
2003 m. gavo magistro diplomą įgijęs ir antrą specializaciją – kūno kultūros mokytojo. Kelerius metus gimnazijoje jis dėstė geografiją, palankęs papildomus kursus porą metų mokė ekonomikos, o pastaruoju metu yra kūno kultūros mokytojas.
2003 m. savo sodyboje Nedožinkos kaime (Imbrado sen., Zarasų raj.) įkūrė pirmą stacionarų diskgolfo parką Lietuvoje. 18 krepšių parke vyksta Baltic Sea Tour, Lietuvos diskgolfo čempionato varžybos, kiti turnyrai.
Dalyvavo 2011 m. vasario 27 d. savivaldybių tarybų rinkimuose.
2012 m. gruodžio 15 d. išrinktas Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) pirmininku. Iki išrinkimo organizacijos vadovu buvo LŠDPS pirmininko pavaduotojas, prezidiumo narys, LŠDPS Zarasų rajono susivienijimo vadovas.
2018 m. gruodžio mėn. pagarsėjo įkvėpęs mokytojų streiką Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: