„Manau, kad reikia padaryti viską, idant rajoninės ligoninės išliktų ir paslaugas gyventojai gautų kuo arčiau namų. Tikrai nereikia belstis šimto ir daugiau kilometrų į didesnį miestą, kur prie gydytojo kabineto prasėdėsi mažiausiai porą valandų“, - sako Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys Algirdas Sysas (65 m.).
„Nors visa gerkle skalambijama apie galimas Astravo katastrofos pasekmes ir kaip tam pasirengti, Radiacinės saugos centrą vis tiek jungiame į bendrą visuomenės sveikatos krūvą. Tai man atrodo labai keistai“, - sako Seimo narys Algirdas Sysas.
- Kaip galvojate, ar ministras tikrai nurims dėl gydymo įstaigų pertvarkos: lyg ir atsitraukia sakydamas, kad jos įgyvendinimui nebelieka laiko?
- Šis ministras negali nurimti. Ne jo natūrai. Reikia žiūrėti, ar bus priimtas koks nors atsitraukimo įstatymas. Kol kas tokių žingsnių nematau. Priešingai, esama siūlymų dėl įstaigų centralizacijos. Manau, kad reikia padaryti viską, jog rajoninės ligoninės išliktų ir paslaugas teiktų kuo arčiau žmonių. Ypač kuomet girdime akivaizdžius nusiskundimus, kad didžiųjų ligoninių priėmimo skyriuose reikia laukti keturias penkias valandas. Jeigu visa respublika suvažiuoja į dvi didžiąsias ligonines, be abejo, susidaro eilės ir kyla visokios problemos.
- Tvirtinate, kad vis dar išlieka grėsmė mažosioms įstaigoms?
- Manau, kad išlieka. Kol nebus pakeisti reikalavimai, kurie keliami šioms ligoninėms, tol grėsmė išliks. Neturiu galvoje paslaugų kokybės – pastaroji privalo būti itin aukšta, bet nebūtinai ten turi būti išlaikyti penki skyriai (yra siūlymas, kad būtų pasirinktinai trys) ir atliktos tam tikros darbų apimtys. Tegul pačios ligoninės nusprendžia, kas būtų labiau priimtina tiek pacientams, tiek dirbančiam personalui. Nėra taip, kad visas rajonines įstaigas reikia „užkalti“ ar uždaryti. Tuomet paslaugos nutoltų nuo paslaugos gavėjo, pailgėtų patekimo pas gydytoją terminai ir netgi smuktų paslaugų kokybė.
- Betgi skalambijama, kad dalis rajono ligoninių vos galą su galu suduria...
- Jei iš ministro lūpų gyventojai girdi, kad šias ligonines uždarysime, pacientas, kuris galbūt norėjo kreiptis į rajoninę ligoninę, nusprendžia geriau vykti į Kauną, Vilnių ar Klaipėdą. Nes rajono ligoninei, kaip supranta iš ministro kalbų, vis tiek ateina galas. Juk politiką Lietuvoje formuoja Sveikatos apsaugos ministerija ir pirmiausia – ministras. Pastarasis kadencijos pradžioje visko tiek prišnekėjo, kad dabar ir turime tokį rezultatą. Tad nieko keisto, kad dalis ligoninių ir atsiduria ant bankroto ribos, nes, kaip sakiau, dalis pacientų, galinčių gauti paslaugą rajoninėje įstaigoje, vyksta į miestą. Be to, ne visi vadovai gali vadovauti. Pakeiskite vadovą, ir įstaigos reikalai galbūt susitvarkys.
- Ministras norėjo „raukti“ ne tik rajonines ligonines, bet ir ministerijai pavaldžias įstaigas. Pavyzdžiui, neaišku, kuo užkliuvo Radiacinės saugos centras.
- Manau, kad grįžtama prie sanitarinių epidemijos stočių, kurios buvo tarybiniais laikais. Tai yra šimtaprocentinis
sanepidemijos stoties variantas, kai viskas buvo sukoncentruota vienoje vietoje. Nors visa gerkle skalambijama apie galimas Astravo katastrofos pasekmes ir kaip tam pasirengti, Radiacinės saugos centrą vis tiek jungiame į bendrą visuomenės sveikatos krūvą. Tai man atrodo labai keistai.
- Ministras paprašė medikų dar pakentėti ir belaukiant didesnių atlyginimų.
- Suprantu, kad ministras kantrybės paprašė iki jų (valdančiųjų – red.) kadencijos pabaigos. Ši vyriausybė netęsi pažadų ne tik medikams, bet ir švietimo darbuotojams, ugniagesiams, mokslininkams. Aišku, neištesėtas pagrindinis pažadas – tai yra bazinio paslaugų dydžio sugrąžinimas į prieškrizinį lygį, ant ko valstiečiai-žalieji „išvažiavo“ Seimo rinkimuose sakydami, kad padarys du dalykus: sugrąžins bazinį dydį į prieškrizinį laikotarpį ir pataisys Darbo kodeksą. Pastarąjį „papudravo“. O bazinio dydžio taip ir liko skolingi septynis eurus kiekvienam.
- Vis dėlto medikai sulauks didesnių atlyginimų ar ne?
- Esu optimistas, tik negaliu pasakyti, kada. (
Nusijuokia.)
Nors, kai į PSDF rezervą įdedame didesnę atsargą negu socialinio draudimo sistemoje, kai socialinio draudimo biudžetas yra mažiausiai tris kartus didesnis už privalomąjį sveikatos draudimą, man šiek tiek nesuprantama. Buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis ir numatyta, kokie turi būti ir gydytojų, ir slaugytojų atlyginimai. Gaila, kad sutartyje buvo apleisti tie žmonės, kurie nepriskiriami šiems dviems punktams ir jų atlyginimai liko „įšaldyti“ arba padidėjo labai mažai. Kolektyvinės sutarties nevykdymą sąlygojo dvi priežastys. Viena, kad trūko pacientų ir pritrūko lėšų, kurias galėjo uždirbti ligoninės. O antroji - vadybinė. Kai kurių įstaigų vadovai gaudavo tuos pinigus darbo užmokesčiui, o panaudodavo visiškai kitiems dalykams. Ministerija turėtų tai išsiaiškinti ir tokius vadovus nubausti. Žiūrėsime, kaip bus su medikų atlyginimais, nes biudžetas dar yra svarstomas. Pateikėme daug pasiūlymų ir medikų darbo užmokesčio finansavimui taip pat. Siūlėme padidinti finansavimą būtent rajoninėms ligoninėms, nes jų išlaikymui trūksta lėšų. Ir antras siūlymas dėl medikų darbo užmokesčio didinimo. Ar bus paimtos lėšos iš PSDF rezervo ir padidintas finansavimas jų darbo užmokesčiui, matysime.
- Nebijote, kad žaisti su medikų lūkesčiais – tas pats kas tampyti liūtą už ūsų. Bus kaip Latvijoje: ims ir protestuodami paliks darbo vietas...
- Nebijau, kadangi medikai visada atlieka savo pareigą. Jeigu tai yra skubūs atvejai, niekas nestreikuoja. Visi kiti tikrai gali streikuoti. Kaip buvęs profsąjungietis visada palaikau tokias akcijas. Buvo neblogas pono Lazutkos straipsnis apie mokslininkus, kuris tinka ir medikams. Reziumė yra tokia: mes įpratę visus kaltinti, kad turime mažus atlyginimus, tik užmirštame kaltinti save. Juk galime reikalauti, kovoti už juos. Ir ten kaip pavyzdys pateikiama, kad Didžiojoje Britanijoje dėstytojai nutarė streikuoti, kadangi valdžia neištesi trijų dalykų, kurie panašūs kaip ir Lietuvoje... (
Nusijuokia.) Taigi, vieni gali už save pakovoti, o mes kažkodėl vis dar galvojame, kad ateis koks nors dėdė Semas ir viską už mus padarys.
Trumpai
1977–1982 m. mokėsi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, kurį baigęs įgijo ekonomisto specialybę.
1991–1996 m. – Lietuvos metalistų profesinės sąjungos pirmininkas, 1992–2002 m. – Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas, 2002–2005 m. – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas, Tarptautinės laisvųjų profesinių sąjungų konfederacijos (ICFTU), Europos profesinių sąjungų konfederacijos (ETUC), Baltijos šalių profesinių sąjungų tarybos narys.
Nuo 2005 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos narys. LSDP Pirmininko pavaduotojas, LSDP tarybos ir prezidiumo narys,LSDP Darbo, šeimos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas.
1995–1997 m. ir 2000–2001 m. – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys. 1996, 2000, 2004, 2008, 2012 m. išrinktas Seimo nariu, 2001–2004. Nuo 2012 m. – Seimo Pirmininko pavaduotojas. Laimėjo 2016 m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: