Liga ir europietiškos iliuzijos
Vaikystėje A.Lolat gydytojai diagnozavo, kad cerebrinis paralyžius pažeidė kojas. Vėliau liga sužalojo visą kūną. „Cerebrinis paralyžius yra klastingas ir stiprus priešas ir netiesa, kad stabilizuojasi, jei užsiimi reabilitacija. Jis progresuoja. Ir smarkiai, – apgailestauja Ajana, nuo vaikystės kategoriškai atsisakiusi sėstis į vežimėlį, nes tikėjo: vaikščios.
 
Nepalaužiamam charakteriui Ajana dėkoja, kad šiandien, būdama 32 metų, ji yra geriausios formos. Pasipuošusi mėgstamos raudonos spalvos suknele ji darosi asmenukes ir šmaikščiai pasakoja apie nueitus kilometrus, pamirštus ramentus ir mylimąją palydovę – kalytę asistentę Mulan, kurią myli, kaip pati sako, „neišmatuojamai nei į gylį, nei į plotį“.
 
Anksčiau Ajana nejuto kūno, o šiandien viskas pasikeitę. „Kad gali jausti kojas, rankas – nerealiai fainas jausmas. Negaliu net apsakyti jo žodžiais. Jei patingiu pasportuoti, vien mintis, kad galiu to netekti, verčia judėti į priekį“, – tvirtino Ajana.
 
Turbūt kiekvienam, o ypač sergantiems cerebriniu paralyžiumi, kyla klausimas, kaip jaunai moteriai pavyko atkurti galūnių jautrumą. Kai paprašiau Ajanos apie tai papasakoti, ji neskubėjo sutikti. „Nėra medicinos, kuri padėtų visais atvejais, – tai priklauso nuo žmogaus ir jo ligos. Stipriai svarsčiau, ar duoti šį interviu, ne todėl, kad pavydžiu dalintis patirtimi. Man nesinori žmonėms sudaryti iliuzijos, kad yra piliulė, kurią išgėręs būsi kaip naujas. Jei nori siekti sveikatos, turi dirbti. Reikės kentėti. Tai gali užtrukti dešimt metų ir dar neaišku, ar apskritai pavyks. Jei tokios sąlygos tinka – galima pabandyti“, – rožinėmis spalvomis kovos su liga nepiešia Ajana.
 
Svarbiausia – susiimti psichologiškai
Ajanai atsistoti ant kojų padėjo kompleksas priemonių, kuriose dera vakarietiška ir sumoderninta tradicinė kinų medicina. O dirigentas sveikimo orkestre – psichologinis nusiteikimas. „Su manimi dirbę kinai nesuteikė tuščių vilčių. Teigė: „galbūt galėsim“. Kai žmonės googlina ieškodami pagalbos, jie turi būti atsargūs. Jei žada aukso kalnus, išgijimą nuo vienos žolės –net nenoriu žiūrėti, nors būtent tai labiausiai ir gundo. Jei sakoma, kad bus daug darbo, o rezultatai dar dvejotini – susidomiu“, – pasakojo pašnekovė.
 
Ajanos mokytojas meistras Xu Mingtang specializuojasi nepagydomų ligų sferoje ir yra padėjęs daugybei žmonių. Jo mėgstama frazė: „Galima pagydyti visas ligas, bet ne visus žmones.“
Energingoji pašnekovė kasdien atlieka jai skirtus pratimus, žino, ką gali valgyti ir ko ne. „Esu išmokyta, kad viduje tas pats, kas ir išorėje: jei kompleksuosiu, bijosiu eiti į žmones, siekti tikslų, svajonių, veltui tikėsiuosi, kad kūnas neturės ligų, paralyžiaus. Mano instruktoriai nuolat moko paleisti šiuos dalykus. Jei noriu šuns asistento, jį gaunu. Jei noriu pakalbinti simpatišką vaikiną per šokius, tai darau, – sako Ajana. – Psichologiškai atsipalaidavus mažiau „trumpinama“ ir nervų sistema, ji tampa stabilesnė.“
 
Institutas Kinijoje, kur moteriai suteikiamas gydymas, kainuoja nepigiai – Ajana ir dabar už gautas paslaugas moka paskolą bankui. „Kai kalbu apie sunkumus, tarp visų kitų turiu galvoje ir finansinius. Galima kelti klausimą – apsimoka Harvardą baigti, ar ne? Čia jau kiekvieno sprendimas“, – sako pašnekovė, ir pati studijuojanti prestižiniame ISM.
„Vietoj picos kavinėje geriau virsiu grikius su vandeniu, bet investuosiu pinigus į terapiją, – sakė Ajana ir pridūrė, kad investicija – ne begalinė. – Instruktoriai mane visko išmokė ir galiu progresuoti be jų. Svarbu nesimuliuoti pastangų: jei instruktoriai užuostų, kad namuose nedirbu, greitai atsisakytų teikti paslaugas.


 
Kinų medicinos pamokos
Kaip pasisekė atrasti kinus? Pasirodo, Ajana pagalbos kitoje pasaulio pusėje specialiai neieškojo. Išvykusi pagal Erazmus programą į Maltą, ji gavo krūvą pinigų reabilitacijai. „Net nežinojau, kur tuos pinigus dėti! Tarp visų kitų procedūrų pasirinkau ir masažą. Masažuotojas buvo mokytas kinų. Padirbėjęs su manimi pamatė, kad tokia kryptis būtų man naudinga. Pasiūlė nesigilinti, kiek tai europietiška, kiek ne, tiesiog išmokti pratimus“, – prisimena Ajana.
 
Ji ne iškart puolė krautis lagaminus tolimai kelionei. Sprendimui ryžosi, kai dėl suintensyvėjusios ligos negalėjo vairuoti automobilio. „Turėjau šeimą, studijavau, negalėjau leisti prabangos užsidaryti namie“, – sakė Ajana, kurios pirminis planas buvo net ne vaikščioti, bet tiesiog sumažinti sunkiai pakeliamą skausmą.
 
Paprašyta papasakoti, kuo kinų medicina skiriasi nuo vakarietiškos, Ajana pradeda nuo pusiausviros principo: „Jis ten svarbiausias. Bet koks fanatizmas kinų mokykloje neegzistuoja. Be to, nėra universalių teiginių – viskas individualu, turi atsirinkti, kas tinkamiausia tau. Ten niekada negirdėsi sakant, kad mėsą valgyti blogai. Yra tie, kuriems mėsą valdyti reikia, yra tie, kuriems geriau jos vengti. Yra žmonės, kuriems alkoholio reikia, o kitiems ne. Tas pats ir su fiziniais pratimais – vieni turi padirbėti, o kiti – pailsėti.“
 
Bet kaip rasti balansą tarp atsipalaidavimo ir įtampos, kuri reikalinga, jei nori ko nors pasiekti? „Jei apie ką nors svajoju, noriu pasiekti, bet bijau – privalau eiti ir pažiūrėti baimei į akis. Tada pamatau, kad nebuvo ko čia bijoti“, – mano Ajana.
Pašnekovė pastebi kinų ir mūsų reabilitacijos skirtumus: „Lietuvoje per 20 minučių reikia atlikti keletą pratimų, Kinijoje vienam pratimui skiriama valanda ir daugiau, o didžiausias darbas yra dešimt metų daryti tą patį. Turi kiekvieną dieną terliotis su tuo pačiu pratimu... Pradžioje nėra jokio rezultato, aplinkiniai klausia, ką tu čia veiki... Spaudimas kyla ir viduje, kai po trejeto metų yra tik nedideli pokyčiai... Aplanko nuobodulys.... Štai čia ir yra ta didžioji kova.
 
Kinai viską daro delikačiai, bet su tokia jėga, kad mažai nepasirodo. Tai – kovos menų metodas: kad būtum geras kovotojas, turi valdyti ir kūną, ir protą. Šaolino vienuolyne teko stebėti, kokius neįtikėtinus judesius su savo kūnu atlieka meistrai. Pagalvojau: po galais! Man juk nereikia skraidyti ir spardytis ore. Tai viso labo tik vaikščiojimas! Ir tapo tikrai paprasta, lengva“ – šypsojosi Ajana.
 
Siūlome mažiau, nei galėtume
Moteris pripažįsta: iš pradžių vien mintis eiti be ramentų kėlė neapsakomą baimę. „Šokas, drebulys... Teko padirbėti psichologiškai, kol prileidau prie savęs šią idėją. O paskui beliko pastiprinti reikiamus raumenis“, – pridūrė Ajana, kuri niekada nenorėjo girdėti, kad turi susitaikyti su negalia. Ji protestavo prieš neįgalumo pažymėjimą. „Visi tie dalykai pamažu tave pripratina prie būsenos, kad esi neįgalus. Gydytojai atverčia knygą ir sako: nepagydoma liga... Skaitai, kas tavęs laukia... Kai būdama vos virš dvidešimties metų išgirdau, jog man nustatomas neįgalumas iki pensijos, prasidėjo neįtikėtino lygio depresija. Prisiminiau vaikystės svajones, galvojau, kad visi skeptikai buvo teisūs, kad susimoviau“, – prisiminė ji.
 
„Kai gimsta neįgalus vaikas, tai yra tragedija, sunkumas šeimai, bet mes nekalbame apie galimybes atsigauti. Domimės, kokią reabilitaciją pritaikyti, bet per mažai skiriame dėmesio humanizmui, psichologijai... minčiai, kad viskas tavo rankose“, – apgailestavo Ajana ir pridūrė, kad gydant žmogų nereikia žiūrėti į jį kaip į mėsos gabalą – svarbiausi pokyčiai prasideda širdyje. 
 
Šunų asistentų programą Lietuvoje vykdanti ir tam Mulan vardo fondą įsteigusi Ajana pastebi, kad pas mus dar neįvertinama, kokią naudą žmogui gali suteikti gyvūnas. „Lakstau paskui Mulan – ji mano sporto klubas ir psichoterapija. Nereikia jokių masažų, pasibaigė visi nuovargiai, nes reikia rūpintis šunimi. Šunys asistentai naudingi dėl daugelio priežasčių. Dėl to, kad tai kita intelekto rūšis, dėl fizinės pagalbos, dėl psichologinio ryšio, gyvenimo džiaugsmo. Turime paauglį berniuką, kuris nesikėlė iš vežimėlio. Tačiau kai greta atsirado šuo asistentas, jis suprato, kad vaikščioti su juo smagiau, nei sėdėti vežimėlyje. Seime klausia, kokie jūsų šunų asistentų programos pasiekimai, aš šią istoriją visada papasakoju, o man atsako, kad atsistoti iš vežimėlio nėra ypatingas pasiekimas. Ir tai yra tragedija, nes nesuteikiama žmogui pasirinkimo: sėdėti vežimėlyje yra nieko tokio, bet svarbu parodyti visas alternatyvas, tegu renkasi“, – mano Ajana. 

---

 
Tarp kitko
Palaikyti šunų asistentų programą ir paaukoti Ajanos Lolat labdaros ir paramos fondui galima LT023500010011672977.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!