Globojo sergančius vaikus
„Ponia Alma buvo mūsų Vaikų ligoninės globėja. Taip susipažinome ir bendravome kaip geri pažįstami. Jos organizuojama parama buvo nepaprastai vertinga. Atsimenu, kai vaikams skubiai reikėjo dializės aparato, ji pirmoji prisidėjo didele pinigine suma, be to, surado ir daugiau rėmėjų. Daug svečių ateina, praeina pro sergančius vaikus bei jų mamas, o Adamkai, ypač ponia Alma, niekada nepraeidavo“, – prisiminė Gydymo įstaigų paramos fondo, esančio Santaros klinikų Vaikų ligoninėje, direktorė ir vaikų ligų gydytoja Olga Zimanaitė.
 
Šiltus santykius su Adamkais palaikiusi medikė papasakojo smagų nutikimą, kuomet vaikų ligoninėje apsilankė karališkos šeimos atstovė. „Belgijos karalienė užsibuvo pas mūsų ligonius ir vėlavo į suplanuotus susitikimus. Klausiu: ponia Alma, ką gi dabar daryti? „Pamėginsiu ją įkalbėti (važiuoti- red.)“, – tarė man. Tuomet priėjo prie Belgijos karalienės ir sako: „Aš jums papasakosiu anekdotą. Žinote, kaip susitarti, jeigu jus užpuola banditai? Su jais galima susitarti, o su protokolu – niekada. Mes turime eiti“, – subtiliais ir diplomatiniais A.Adamkienės gebėjimais žavėjosi O.Zimanaitė.
 
Pabendrauti su Adamkais medikė ateidavo ir į Prezidentūrą. „Kartą prezidentas buvo supykęs dėl vieno atvejo... – kokio, pašnekovė nenorėjo atskleisti. – Sako: ot, norėjau pasakyti, ką galvoju. Bet ponia Alma iš karto nuramino: Valdai, nereikia. Ir aš, sako prezidentas, nutariau, kad gal išties nereikia...“ Prezidentas netgi yra skambinęs pasveikinti gydytoją su gimtadieniu. „Man tai yra mistika, kad tokie žmonės skambina paprastam vaikų gydytojui. Bendraujant buvo matyti jų nuoširdumas“, – susižavėjimo šia pora neslepia medikė.
 
Gydytoja puikiai prisimena ir paskutinį judviejų susitikimą: „Žinojau, kad ponios Almos sveikatos būklė yra sunki. Kai per prezidento knygos pristatymą buvome susitikusios bibliotekoje, su ponia Alma prisėdome pasikalbėti. Ji sakė: „Blogai jaučiuosi, sunku vaikščioti, bet reikia – ką padarysi“, – paskutinio pokalbio detales atskleidė medikė. O kai A.Adamkienė, kuri balandžio mėnesį patyrė jau antrąjį insultą ir skubiai buvo išvežta į Santaros klinikas, O.Zimanaitė jautėsi it ant adatų sekdama jos sveikatos būklę.
 
„Prezidentui bus sunku, nes Alma buvo jo ramstis. Prisimenu, kai jo pasiteiraudavau apie žmonos sveikatą, atsakydavo: ji – labai trapi. Ne silpna ar serganti, bet trapi... Dar neseniai kalbėjau su prezidento padėjėja, kuri džiaugėsi, kad ponia Alma jau vaikšto po namus, gerai valgo ir bendrauja. Ir staigus insultas, deja, pasikartojantis“, – liūdnai pokalbį baigia su Adamkų šeima šiltus santykius palaikiusi medikė.
 
Buvo sužavėta Lietuvos gydytojų
Garbė pažinti Adamkų šeimą teko ir buvusiai Akreditavimo tarnybos prie SAM vadovei, o dabar mentorei Norai Ribokienei. Sako, nuo tos minutės, kai tik pamatė ponią Almą, apėmė jausmas, tarsi šį žmogų pažinotų jau seniai.
 
„Mūsų giminės Amerikoje su Adamkais buvo kaimynai. Tad 1989 metais teko laimė su šeima netrumpai paviešėti Amerikoje. O 2011 metais, kai dar dirbau Sveikatos apsaugos ministerijoje, sulaukiau kuklaus, švelnaus paklausimo, kaip jai reikėtų elgtis, kadangi ponia Alma nedirbusi, Lietuvoje negaunanti pensijos. Bet jau gyveno Lietuvoje ir atėjo laikas gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Ji susidūrė su aibe problemų. Tada susibūrėme su kitomis institucijomis ir tą problemą palankiai išsprendėme“, – pasakoja medikės išsilavinimą turinti pašnekovė.
 
Moterų keliai susikirsdavo ir per „Raudonos suknelės“ renginius, kurie skirti moterų širdies ir kraujagyslių ligų prevencijai. N.Ribokienė buvo šio renginio ambasadorė, o ponia Alma – globėja.
 
„Kai ponia Alma buvo prezidentienė, kartais susitikdavome prekybos centruose. Apsipirkdamos sustodavome su pirkiniais, apsauga stovėdavo jai už nugaros. Ir ji visada surasdavo pokalbiui temą bei parodydavo dėmesį. Grįždavau namo su geriausia nuotaika jau vien dėl to trumpo pokalbio. Tokie žmonės iš tiesų tampa dvasios ir tiesos spinduliu“, – atviravo N.Ribokienė.
 
Ji sako, kad kalbėdavusios apie viską: santykius, šeimą, gėles, apie Lietuvos medicinos lygį, kurį lygindavo su Amerikos, ir kaip šis sparčiai žengia į priekį. „Ji buvo sužavėta Lietuvos medikų. Viena vertus, kai gyveno Amerikoje, sveikatos priežiūros jai nelabai reikėjo, nebent profilaktikos, o Lietuvoje, kai prisireikdavo sveikatos priežiūros paslaugų, apie medikus, medicinos lygį kalbėdavo su pagarba, dėkingumu ir netgi pagyromis“, - sako N.Ribokienė.
 
Jai imponavo A.Adamkienės vidinė inteligencija bei gerumas. Beje, kai susitikdavo prekybos centre, prisimena, ponios Almos, grožio ir estetikos mėgėjos, pirkinių vėžimėlyje matydavo gėlių. „Aš irgi pastebiu, kad prie bet kokių prekių pridėk puokštę gėlių ir viskas atrodo skoningai ir gražiai. Ji turėjo įgimtą skonį ir subtilumą ne tik aprangoje, bet ir visoje elgsenoje. Toks moters užmiršti jau nebegali“, – sako dėl šios netekties liūdinti N.Ribokienė.

---

 
Tarp kitko
15 metų pirmoji Lietuvos ponia vadovavo Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondui, suteikusiam milijoninės vertės paramą daugybei Lietuvos kaimo mokyklų, vaikų ligoninėms ir vaikų globos namams.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!