O drąsos reikėjo, kai Justas, turėdamas regėjimo negalią, nusprendė siekti aukštojo mokslo diplomo – Vilniaus kolegijoje pasirinko įmonių administravimo studijas.
 
„Tikrai žinojau, kad studijuosiu, priešingu atveju, perspektyvos toliau tobulėti – nebėra. Visą laiką namie sėdėdamas nelabai kur ir patobulėsi. Iš tikrųjų, kai pradėjau studijuoti, baiminausi, kaip čia viskas bus – mokykloje visgi mane supo neįgalieji, neregiai... O čia buvau vienintelis tarp kokių septynių šimtų studentų. Bet, kiek pastebėjau, jauniems žmonėms, bendraujant su manimi, neturėjo problemų. Daugiau nesusipratimų kildavo su dėstytojais.
 
Jie nebuvo susidūrę su neregiu, nežinojo, kaip dėstyti medžiagą, kad aš suprasčiau. Aišku, kai vykdavo egzaminas arba atsiskaitymas, klausimus arba bilietus dėstytojas turėdavo pateikti skaitmenine forma.
Būdavo, kad ir pamiršdavo. Bet tai - vienetiniai atvejai.
Po to dėstytojai jau vienas iš kito sužinodavo, kaip su manimi dirbti, ir tokių problemų nebekildavo“, - pasakoja 22-ejų vaikinas.
 
Studijuojančiam Justui didžiulė paspirtis buvusi finansinė valstybės parama.
„Pinigai dar niekam nepamaišė. (Šypsosi.) Iš tikrųjų, kai pradėjau studijuoti, parama šiek tiek padidėjo, nes pradėta remti ir Europos Sąjungos lėšomis.
 
Mano negalia yra tokio pobūdžio, kad man nereikia judėjimui skirtos įrangos – pavyzdžiui, vežimėlio, bet reikalingas kompiuteris su specialia programine įranga.
Iš viso buvo skiriamos trys stipendijos. Kaip žinia, jeigu studijuoja neįgalusis, valstybė studentui skiria išmoką - 180 litų. Be to, Valstybinis studijų fondas, studijuojantiems pirmoje studijų pakopoje, skirdavo 390 litų, taip pat buvo vykdomas projektas neįgaliųjų studijoms gerinti – kompiuterio, programinės įrangos įsigijimui. Iš tikrųjų, gavus pagalbą, studijuoti buvo lengviau, nes mano finansinė padėtis buvo stabilesnė, galėjau saugiau jaustis“.
 
Gerai nuaugęs vaikinas regėjimo neteko dar mokyklos laikais – dirbdamas su staklėmis patyrė sunkią traumą ir prarado visiškai regėjimą. Tiesa, negalia nėra kliūtis pagrindiniam laisvalaikio užsiėmimui - golbolui, kuriam vaikinas atiduoda visas jėgas. Bene kiekvieną dieną vyksta treniruotės, trunkančios po kelias valandas. „Neleidžiu sau užsisklęsti. Stengiuosi visur dalyvauti. Be to, gyvenau bendrabutyje, kur aplink vien studentai.
Taigi daugiau bendravau su gerai matančiais nei neįgaliaisiais“, - pasakoja aktyvus vaikinas.
 
Dabar Justo pagrindinis tikslas – kuo greičiau pagal specialybę susirasti darbą. „Kadangi neturiu darbo patirties, pirmiausiai stengiuosi peržiūrėti socialinių įmonių, ieškančių neįgalių darbuotojų, skelbimus. Aš manau, kad į jas patekti yra daugiausiai šansų. Kai studijų metais įmonėse teko ieškotis praktikos vietos, kelis kartus susidūriau su tokia situacija, kad mane išvysdavo ir jau per pirmąją minutę suprasdavau, kad čia nepakliūsiu. Susidarė vaizdas, kad ir darbo ieškant bus taip pat. Netgi sudėtingiau. Bet, kai įgausiu patirties, turėsiu daugiau galimybių įsidarbinti kitur“, - neabejoja J.Pažarauskas.