- Ar netenka persiplėšti pusiau tarp atsakingų ir, beje,  skirtingų pareigų Kauno klinikose ir Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje? Administruoti šiuolaikišką gydymo įstaigą ir dirbti kardiologu - skirtingi iššūkiai.
- Ne, paprasčiausiai esu priverstas atidžiai planuotis dieną. Kartu man pasisekė, nes retas kuris turi progą stebėti aktyvų paciento gydymą pirmosios valandomis patekus į ligoninę ir matyti, kaip jis siunčiamas reabilitacijos. Kulautuvos ligoninė įsikūrusi kurortinėje teritorijoje. Tokia aplinka ir pacientus, ir personalą stimuliuoja, nuteikia imtis naujovių fizinio aktyvumo bei sveikatinimo srityje. Į Kulautuvą antrojo etapo reabilitacijos atvyksta pacientai, sergantys širdies ir kraujagyslių ligomis. Galvojame, kad mums, reabilitacijos specialistams, tenka pati didžiausia atsakomybė. Žmogus, patyręs didžiulį stresą, turi labai daug motyvacijos susigrąžinti savo funkcinę būklę, atsikratyti rizikos veiksnių. Todėl mūsų uždavinys - per ganėtinai trumpą laiką padėti jam išmokti naujų ar atkurti buvusius gyvensenos įpročius. Didžiausias laimėjimas, jei pacientas išvyksta ne tik pasiryžęs, bet ir žinantis, kaip tvarkytis su rizikos veiksniais, norintis keisti gyvenseną.
 
- Tik ką minėta Europos judumo savaitė. Daugelis bamba dėl eismo spūsčių, bet iš automobilio neišlipa. Ką tokie piliečiai praranda?
- Dar prieš gerą dešimtmetį buvo sakoma, kad per ilgas sėdėjimas yra naujas rizikos veiksnys, tačiau nebuvo nustatyta, kokia yra ta sveika sėdėjimo riba. Šiandien mokslininkai išties įvardija pagrindinius veiksnius, kurie kiekvienam jokia naujiena. Tai - sėdėjimas daugiau kaip šešias valandas be pertraukėlių, trumpesnė nei šešios valandos miego trukmė, apskritai mažas fizinis aktyvumas per savaitę. Geriausias priešnuodis širdies ar kraujagyslių ligoms - pakankamas fizinis aktyvumas.  Suskaičiavome, kad tai yra pagrindinis vaistas nuo dar maždaug penkiasdešimt penkių lėtinių ligų. Be abejo, šiandien visuomenė turi begalę pagundų. Pirmiausia įvairios pakaitinės transporto priemonės: paspirtukai, automobiliai.
 
- Daugybė paspirtukininkų lekioja gatvėmis, šaligatviais. Jie  mėgsta pasigirti, kad paspirtukų pagalba ne tik nukeliauja į darbus, bet kartu atlieka rytinę mankštą.
- Tai - klaidingas požiūris. Galvoju, kad elektrinių paspirtukų negalime laikyti fizinio aktyvumo ir judumo priemone, juolab kai ja dažnai naudojamasi neatsakingai, be jokių apsaugos priemonių. Mano galva, gerokai naudingiau važinėtis dviračiu, o mėgstantieji laisvalaikiu vaikščioti tegul renkasi šiaurietiškąjį ėjimą.
 
- Kokių konkrečių receptų turite visiems, kurie norėtų sveikatos vardan būti fiziškai aktyvūs?
- Žmogui, norinčiam nesusirgti širdies ir kraujagyslių ligomis, rekomenduotume įsigyti žingsniamatį arba išmanųjį laikrodį, telefoną ir juose nusistatyti individualų dienos tikslą, kokį atstumą turėtume nueiti. Kiekvienas, naudodamas šį įrenginį, įsitikins, kad pasiekti reikiamus fizinio aktyvumo tikslus nėra paprasta. Jeigu pacientui skiriame vaistą, pasakome, kaip ir kiek jo vartoti. Fizinis aktyvumas taip pat turi savo receptą. Sergantiesiems širdies ir kraujagyslių ligomis dažniausiai rekomenduojami aerobiniai pratimai, ne mažiau nei trisdešimt minučių kasdien, arba trys šimtai minučių per savaitę. Be to, labai svarbus ir intensyvumas: sportuojant mūsų pulsas turi būti bent trisdešimt procentų didesnis nei ramybės būsenoje. Jeigu žmogus dėl darbo neturi galimybės kasdien būti fiziškai aktyvus, kartais siūlome alternatyvą - šeštadienį ir sekmadienį išsportuoti tas reikiamas tris šimtus minučių. Toks pasirinkimas taip pat būtų sveikintinas.
 
- Vegetarai populiarindami savo pasirinkimą labai mėgsta pasigirti, kad pasirinkę tokią mitybą žmonės statistiškai rečiau miršta nuo širdies ligų. Na, jeigu  tai - išeitis...
- Be abejo, nevartodami mėsos sumažinsite savo cholesterolio kiekį, tad tai galėtų vienas sprendimų. Tiesa, cholesterolis gausiai gali būti gaminamas ir paties organizmo. Nepaisant to, kad pacientas atidžiai renkasi maistą. Tarsi su maistu jo negauna. Tačiau būna organizmas taip užprogramuotas genetiškai, kad nuolat vyksta cholesterolio sintezė. Susiduriame su fiziologijos padiktuotu paradoksu - koreguojame mitybą, tačiau maistu cholesterolio koncentracijos pakeisti nepavyksta. Tuomet pacientui lieka aktyvus antilipidinių priemonių arba vaistų vartojimas, neretai iki gyvenimo pabaigos.
 
- Lietuvoje mirtingumo nuo širdies ir kraujagyslių ligų rodikliai gerokai viršija ES vidurkį. Ką mes darome blogai?
- Priežasčių yra daugybė, problema kompleksinė. Galvočiau, kad po trejų penkerių metų, kai vėl bus vertinama vidutinė gyvenimo trukmė, mirštamumas nuo minėtų ligų, pamatysime teigiamų poslinkių. Juk sėkmingai regionuose pradėjo veikti ūminio miokardo infarkto ir insulto klasteriai. Kur begyventų pacientas, užtikrinama, kad jam bus suteikta standartizuota pagalba. Šiandien visas reikiamas miokardo infarkto gydymas yra prieinamas ir net kompensuojamas. Dabar reikia didžiulio paties paciento indėlio. Didžiausias siekis būtų, kad kuo atsakingiau koreguotume rizikos veiksnius, kuo labiau valdytume ligą. Lietuviai nėra imlūs gydytojo nurodymams. Netgi žmogus, patyręs ūminį miokardo infarktą, sunkiai susitaiko, kad jam teks ilgą laiką, neretai iki gyvenimo pabaigos, vartoti vaistus. Pacientą tenka drąsinti, kad vaistai būtini, idant apsaugotų nuo naujo miokardo infarkto ar esamos ligos paūmėjimo. Be to, mums dar trūksta sveikatos įgūdžių, supratimo, kad būtina žinoti rizikos veiksnius, aktyviai įsitraukti į ligos valdymą. Lietuvoje keičiasi infrastruktūra, sudaranti pacientams sąlygas pajusti fizinio aktyvumo naudą. Stebiu Kauno miestą, rajoną. Gausėja dviračio takų. Tai skatina žmones pakeisti gyvenimo būdą. Kaip ten bebūtų, Lietuva kaip ir kitos Rytų Europos valstybės pagal mitybos įgūdžius, polinkį į sergamumą priskiriama prie didelės rizikos šalių. Tačiau tikiu, kad vykstantys pokyčiai atneš proveržį. Tada galėsime konstatuoti, kad mūsų planai ir kasdienis darbas subrandino tokį vaisių, kokio tikėjomės.
 

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!