Gaivinti ar negaivinti?
Pasak Anesteziologijos klinikos Didžiojoje Britanijoje „BHR University Trust“ skyriaus vadovo anesteziologo-reanimatologo dr. Tomo Jovaišos, intensyvi terapija yra viena agresyviausių medicinos sričių. „Susiduriame su problema, kuomet pripažįstama, kad gydymas yra beprasmis, o žmogaus gyvybė palaikoma tik dirbtinai. Tuomet ir kyla etinis klausimas: ar turime gaivinti?“.
 
Didžiojoje Britanijoje dirbantis medikas pasakoja, kad šioje šalyje negaivinimas jau kelis dešimtmečius yra legalus. O Lietuvoje jis tampa natūralios mirties dalimi.
Konferencijoje gydytojas pristatė priežastis, kada gaivinimas tikslingas, o kada – ne. Pasak T.Jovaišos, paskutinės stadijos vėžiu sergančio paciento gaivinimas nėra prasmingas, kaip ir sergančiųjų kai kuriomis lėtinėmis ligomis, kurie po kiekvieno paūmėjimo jaučiasi vis prasčiau.
 

„Didžiojoje Britanijoje gyvenimo pabaigos klausimas yra aiškiai reglamentuotas. Gaivinti nepradedama, jei pacientas neduoda sutikimo. Žinoma, ligonis turi būti sąmoningas, kad priimtų tokį sprendimą“, - pasakoja Anesteziologijos klinikos Didžiojoje Britanijoje „BHR University Trust“ skyriaus vadovas anesteziologas-reanimatologas dr. Tomas Jovaiša.

  
Vertėtų atžvelgti į D.Britanijos patirtį
Didžiojoje Britanijoje gyvenimo pabaigos klausimas yra aiškiai reglamentuotas. T.Jovaiša pasakojo, kad gaivinti nepradedama, jei pacientas neduoda sutikimo. Žinoma, ligonis turi būti sąmoningas, kad priimtų tokį sprendimą. Apsisprendimo procesas yra ilgas: pacientas tariasi su gydytojų komanda, kuri jam pateikia išsamią diagnozę. Jei pacientas pats negali apsispręsti, vyksta pokalbis su jo artimaisiais. Galiausiai yra užpildoma negaivinimo forma, kuri įdedama į ligos istorijos pirmąjį puslapį, kad matytų visi sveikatos priežiūros specialistai.
 
Anesteziologas-reanimatologas pasakojo, kad gydytojų asociacija yra išleidusi nemažai medžiagos gyvenimo pabaigos klausimais. Ši tema neseniai įtraukta į medicinos aukštųjų mokyklų programą. Net ir Didžiojoje Britanijoje mokymai, kaip kalbėti su pacientu apie ligą ir gyvenimo pabaiga, yra naujas dalykas, todėl dar ne visi gydytojai žino, kaip elgtis tokiose situacijose.
 
T.Jovaiša įsitikinęs, kad ir Lietuvoje priėmus teisės aktus nebus taip, kad visiems jie tiks, pasitaikys skundų. D.Britanijoje kartais paciento artimieji po jo mirties kreipiasi į teismą, siekdami išsiaiškinti, ar sprendimas negaivinti buvo teisingas. Į Didžiosios Britanijos patirtį, anot T.Jovaišos, verta atsižvelgti, tačiau gydytojas nesiūlo jos kaip tobulo recepto.

---

 
Komentarai
LSMU Socialinių ir humanitarinių mokslų katedros lektorė dr. Žydrūnė Luneckaitė: 

- Kalbant apie gyvenimo pabaigos klausimus, atsiranda terapinio atkaklumo arba užsispyrėliško gydymo sąvokos. Terapinis atkaklumas yra traktuojamas kaip leidimas ligoniui numirti natūralia mirtimi. Sprendžiant šią problemą galima vadovautis autonomijos, orumo, asmens sutikimo, geradarystės, nepakenkimo ir teisingumo principais. Tačiau šiandien etinės problemos susiduria su teisiniu funkcionavimu. Etiniai principai yra kaip ir aiškūs, bet sunkiai pasiekiami, tai įrodo teisinių dokumentų priėmimas. Medicinos praktikoje, nors pacientui yra suteikiama valia, tačiau ji teisiškai neįpareigoja sveikatos paslaugų teikėjui ją vykdyti. Europos gaivinimo rekomendacijos remiasi tais pačiais principais. Tad iš esmės gaivinimas neturėtų būti taikomas, jeigu jis beprasmis ir yra pareikštas noras nebūti gaivinamam.
 
Savo ruožtu medicinos praktikos įstatymas numato, kad gydytojas turi teisę atsisakyti teikti sveikatos priežiūros paslaugas, jeigu tai prieštarauja gydytojo profesinės etikos principams ir gali sukelti realų pavojų paciento gyvybei. Tokia nuostata pagal dabartinį reglamentavimą turėtų leisti nutraukti dirbtinai gyvybę palaikančias priemones, bet gydytojai tai atlikę negalėtų jaustis saugūs.
Viena orios mirties užtikrinimo galimybių yra gaivinimo atsisakymas, todėl reikalingas įstatymo pakoregavimas, kuris leistų gydytojams nepatirti moralinių kazusų, o artimiesiems mirtį priimti ne kaip ligą. Manau, būtų gerai, jei Lietuvoje atsirasti išankstinės valios direktyvos įteisinimas.
 
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos prezidentas Šarūnas Narbutas:

- Lietuvos teisinė sistema įpareigoja gaivinti net tada, kai tai jau nėra tikslinga. Prieš šešerius metus buvo patvirtinti suaugusiojo, vaiko ir naujagimio gaivinimo standartai, kurie praktikoje sukelia daug klausimų. Kai pacientas gydomas stacionariai, jo nebegaivinti galima tik po dvidešimt minučių, bet jeigu gydytojas gydymą baigia anksčiau, jis padaro teisinį pažeidimą.
 
Šiandien matome konfliktą tarp paciento ir sveikatos priežiūros specialistų. Nėra aišku, ką darytų ir kuo vadovautųsi teismas, jeigu pacientui mirus į teismą kreiptųsi jo artimieji, norėdami, kad būtų atlyginta žala už neteisingą gaivinimą.
Jeigu pacientas iš anksto žinotų, kokia numatyta gaivinimo galimybė ir jos pasekmės (ilgalaikis neįgalumas), tada jis galėtų atsisakyti šio gydymo. Mirties įstatyme turime nuostatą, kad pacientas gali pareikšti, jog nenori būti gaivinamas. Bet kiek man yra žinoma, per visą Nepriklausomybės laikotarpį ir nuo tada, kai šis įstatymas priimtas, niekas šia teise nepasinaudojo.
 
Kalbant apie gyvenimo pabaigos klausimus, iki šiol nežinome, kaip šia tema komunikuoti. O užsienyje šie klausimai yra keliami dar iki pilnametystės.
Reikėtų kiek pataisyti žmogaus mirties nustatymo kritinių būklių įstatymą. Vertėtų įtraukti ir gydytojų pasitarimą, kuriame būtų tikslinama ligos diagnozė, gydymo būdai ir priemonės. Visgi manau, kad gaivinimo problemų negalime išspręsti, nes negalime turėti tobulų standartų, kurie tiktų visiems. Todėl tie siūlymai, kurie šiuo metu registruojami įstatymo projektu, leistų pacientui, pasitarus su gydytojais, pačiam apsispręsti gaivinimo klausimu.