18 namo aukštų šiukšlynas
Aukščiausiu ir seniausiu Indijos šiukšlių kalnu laikomas maždaug 18 aukštų namo aukščio sąvartynas vakariniame Mumbajaus pakraštyje, Deonaro priemiestyje. Čia suvežama didžioji dalis miesto atliekų, o jų Mumbajuje kasdien susidaro 11 tūkst. tonų. Deonaro šiukšlynas gali sverti daugiau nei 16 mln. tonų, atliekos sukrautos į šūsnis, kurių aukštis siekia apie 36,5 m. Irdamos jos išskiria kenksmingas dujas: metaną, vandenilio sulfidą ir anglies monoksidą.
Vienu kraštu šis šiukšlynas remiasi į jūros įlankos krantą, kitu – į lūšnyną. Prieš penketą metų jame kilo didžiulis gaisras, trukęs kelis mėnesius ir paskandinęs dūmuose daugelį Mumbajaus rajonų. Jau 26 metus šiame mieste vyksta teismo procesas, siekiant uždaryti Deonaro šiukšlyną, tačiau atliekos vis dar į jį vežamos. Čia po jį naršo apskurę šiukšlių rinkėjai, tarp atvežtų „aromatingų“ krūvų dairydamiesi plastiko, metalo ar stiklo, kuriuos galėtų vėliau parduoti privačioms perdirbimo kompanijoms.
Sunku kovoti su amžių tradicijomis
Tradiciškai Indijoje kaip kadaise ir Europos miestuose šiukšlės būdavo išmetamos į gatves, kur jas išdžiovindavo kaitri saulė. Tačiau atsiradus modernioms pakuotėms iš plastiko ir kartono, ši „atliekų valymo sistema“ nustojo veikti, o tradicija – išliko. Daugelyje Indijos miestų vis dar nėra jokia gėda mesti šiukšles tiesiai po kojomis ar net nusilengvinti tiesiai gatvėje, nesigėdijant praeivių. Atliekos dažnai išmetamos į upes. Pavyzdžiui, Delis stovi prie Yamuna upės, induistų laikomos šventa, tačiau prie jos prieiti nemalonu – „šventieji vandenys“ kvepia sena išviete. Be bakterijų, joje jau seniai nėra jokios gyvybės.
Problema yra ne tik žinių arba kultūros, išsilavinimo stoka. Net ir daugelis turtingų rajonų gyventojų nenori, kad priešais jų duris stovėtų šiukšliadėžės ar šiukšlių maišai, laukiantys, kol juos pasiims šiukšliavežė. Turtingi miestiečiai mieliau siunčia tarnus išmesti šiukšlių į galines gatves ar artimiausią dykynę.
Be to, pagal Indijos tradicijas šiukšlių rinkimo pareiga priklauso vienai žemiausiųjų kastų – bhangi, kurios profesija viduramžiais buvo išviečių valymas. Stigma išlieka gyva iki šiol: bhangi vis dar tapatinami su jų atliekamu darbu ir traktuojami kaip atstumtieji. Tad tapti šiukšlių surinkėju, kad prilygintų bhangi, pasiryžta toli gražu ne kiekvienas.
Nauji vėjai
Nuo 2000 m. Indija paskelbė taisykles, rekomenduojančias savivaldybėms tvarkyti atliekas. Tačiau dauguma valstijų praneša tik apie dalinį šių rekomendacijų vykdymą, o atliekų apdorojimo įrenginių nepakanka. Be to, pakeisti šalies gyventojų mąstymą gali užtrukti kur kas ilgiau nei metus ar net penkerius. O ir iš gatvių išvežtas šiukšles reikės kažkur padėti. Todėl Indijos miestų ir miestelių gatvių švara neatsiejamai susijusi su surinktų atliekų šalinimo problema.
2014 m. šalyje buvo pradėta „Swah Bharat“ – penkerių metų visos šalies šiukšlių valymo programa. Jos tikslas – populiarinti aplinką tausojantį gyvenimo būdą ir šiukšlių surinkimą tarp gyventojų. Į kampaniją įtrauktos kino žvaigždės, valstybiniu lygiu buvo organizuojamos talkos. Aktyvus vyriausybės įsikišimas į atliekų tvarkymą ir darbą su gyventojais nėra atsitiktinis ir auga: nepalanki prognozė rodo, kad atliekų kiekis augs proporcingai gyventojų skaičiaus augimui, o susidoroti su atliekomis bus vis sunkiau, nepaisant priemonių, kurių imtasi.
Šiemet spalio pirmąją Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi paskelbė beveik 13 mlrd. JAV dolerių (apie 11,22 mlrd. eurų) vertės nacionalinę švaros programą, į kurią bus įtraukta daugybė nuotekų valymo ir atliekų perdirbimo įrenginių. Jie turėtų po truputį pakeisti tokius šiukšlynus po atviru dangumi, koks yra Deonare. Tačiau ekspertai nusiteikę skeptiškai. „Nors tai buvo padaryta mažesniuose miestuose, sunku įsivaizduoti tokio masto išsigelbėjimą nuo atliekų kalnų“, – sako CSE programos vadovo pavaduotojas Siddharth Ghanshyam Singh.
Indijos valdžia dabar daug vilčių deda į kompostavimo technologijas, kurios, kaip tikisi Naujasis Delis, bus ypač tinkamos vietos sąlygoms. Jų esmė – iš atliekų pašalinus plastiką, popierių, stiklą ir kitas netinkamas atliekas paruošti kompostą. Tada juo galima tręšti vietinius laukus, nustekentus dėl aktyvaus naudojimo.
Tarp kitko
Penki šiukšliniausi Indijos miestai:
Delis (3,3 mln. tonų atliekų per metus),
Mumbajus (2,7 mln.),
Čenajus (1,6 mln.),
Haiderabadas (1,4 mln.),
Kalkuta (1,1 mln.).
18 namo aukštų šiukšlynas
Aukščiausiu ir seniausiu Indijos šiukšlių kalnu laikomas maždaug 18 aukštų namo aukščio sąvartynas vakariniame Mumbajaus pakraštyje, Deonaro priemiestyje. Čia suvežama didžioji dalis miesto atliekų, o jų Mumbajuje kasdien susidaro 11 tūkst. tonų. Deonaro šiukšlynas gali sverti daugiau nei 16 mln. tonų, atliekos sukrautos į šūsnis, kurių aukštis siekia apie 36,5 m. Irdamos jos išskiria kenksmingas dujas: metaną, vandenilio sulfidą ir anglies monoksidą.
Vienu kraštu šis šiukšlynas remiasi į jūros įlankos krantą, kitu – į lūšnyną. Prieš penketą metų jame kilo didžiulis gaisras, trukęs kelis mėnesius ir paskandinęs dūmuose daugelį Mumbajaus rajonų. Jau 26 metus šiame mieste vyksta teismo procesas, siekiant uždaryti Deonaro šiukšlyną, tačiau atliekos vis dar į jį vežamos. Čia po jį naršo apskurę šiukšlių rinkėjai, tarp atvežtų „aromatingų“ krūvų dairydamiesi plastiko, metalo ar stiklo, kuriuos galėtų vėliau parduoti privačioms perdirbimo kompanijoms.
Sunku kovoti su amžių tradicijomis
Tradiciškai Indijoje kaip kadaise ir Europos miestuose šiukšlės būdavo išmetamos į gatves, kur jas išdžiovindavo kaitri saulė. Tačiau atsiradus modernioms pakuotėms iš plastiko ir kartono, ši „atliekų valymo sistema“ nustojo veikti, o tradicija – išliko. Daugelyje Indijos miestų vis dar nėra jokia gėda mesti šiukšles tiesiai po kojomis ar net nusilengvinti tiesiai gatvėje, nesigėdijant praeivių. Atliekos dažnai išmetamos į upes. Pavyzdžiui, Delis stovi prie Yamuna upės, induistų laikomos šventa, tačiau prie jos prieiti nemalonu – „šventieji vandenys“ kvepia sena išviete. Be bakterijų, joje jau seniai nėra jokios gyvybės.
Problema yra ne tik žinių arba kultūros, išsilavinimo stoka. Net ir daugelis turtingų rajonų gyventojų nenori, kad priešais jų duris stovėtų šiukšliadėžės ar šiukšlių maišai, laukiantys, kol juos pasiims šiukšliavežė. Turtingi miestiečiai mieliau siunčia tarnus išmesti šiukšlių į galines gatves ar artimiausią dykynę.
Be to, pagal Indijos tradicijas šiukšlių rinkimo pareiga priklauso vienai žemiausiųjų kastų – bhangi, kurios profesija viduramžiais buvo išviečių valymas. Stigma išlieka gyva iki šiol: bhangi vis dar tapatinami su jų atliekamu darbu ir traktuojami kaip atstumtieji. Tad tapti šiukšlių surinkėju, kad prilygintų bhangi, pasiryžta toli gražu ne kiekvienas.
Nauji vėjai
Nuo 2000 m. Indija paskelbė taisykles, rekomenduojančias savivaldybėms tvarkyti atliekas. Tačiau dauguma valstijų praneša tik apie dalinį šių rekomendacijų vykdymą, o atliekų apdorojimo įrenginių nepakanka. Be to, pakeisti šalies gyventojų mąstymą gali užtrukti kur kas ilgiau nei metus ar net penkerius. O ir iš gatvių išvežtas šiukšles reikės kažkur padėti. Todėl Indijos miestų ir miestelių gatvių švara neatsiejamai susijusi su surinktų atliekų šalinimo problema.
2014 m. šalyje buvo pradėta „Swah Bharat“ – penkerių metų visos šalies šiukšlių valymo programa. Jos tikslas – populiarinti aplinką tausojantį gyvenimo būdą ir šiukšlių surinkimą tarp gyventojų. Į kampaniją įtrauktos kino žvaigždės, valstybiniu lygiu buvo organizuojamos talkos. Aktyvus vyriausybės įsikišimas į atliekų tvarkymą ir darbą su gyventojais nėra atsitiktinis ir auga: nepalanki prognozė rodo, kad atliekų kiekis augs proporcingai gyventojų skaičiaus augimui, o susidoroti su atliekomis bus vis sunkiau, nepaisant priemonių, kurių imtasi.
Šiemet spalio pirmąją Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi paskelbė beveik 13 mlrd. JAV dolerių (apie 11,22 mlrd. eurų) vertės nacionalinę švaros programą, į kurią bus įtraukta daugybė nuotekų valymo ir atliekų perdirbimo įrenginių. Jie turėtų po truputį pakeisti tokius šiukšlynus po atviru dangumi, koks yra Deonare. Tačiau ekspertai nusiteikę skeptiškai. „Nors tai buvo padaryta mažesniuose miestuose, sunku įsivaizduoti tokio masto išsigelbėjimą nuo atliekų kalnų“, – sako CSE programos vadovo pavaduotojas Siddharth Ghanshyam Singh.
Indijos valdžia dabar daug vilčių deda į kompostavimo technologijas, kurios, kaip tikisi Naujasis Delis, bus ypač tinkamos vietos sąlygoms. Jų esmė – iš atliekų pašalinus plastiką, popierių, stiklą ir kitas netinkamas atliekas paruošti kompostą. Tada juo galima tręšti vietinius laukus, nustekentus dėl aktyvaus naudojimo.
Tarp kitko:
Penki šiukšliniausi Indijos miestai:
Delis (3,3 mln. tonų atliekų per metus),
Mumbajus (2,7 mln.),
Čenajus (1,6 mln.),
Haiderabadas (1,4 mln.),
Kalkuta (1,1 mln.).
.jpg)
Komentuoti: