Ko­dėl žmo­nės me­luo­ja apie tik­ruo­sius troš­ki­mus?

Ne­pai­sant to, kad sek­sas – vie­nas in­ty­miau­sių už­si­ė­mi­mų, jis ap­sup­tas dau­gy­bės so­cia­liai „pa­lai­min­tų“ idė­jų. Šios tar­si nu­sta­to, kas yra sek­su­a­li­nė nor­ma, o dau­ge­lis mū­sų ima jų pai­sy­ti, kny­go­je „Kaip dau­giau ne­gal­vo­ti apie sek­są“ ra­šo A. de Bot­ton.

Be­veik vi­si esa­me iš­gy­ve­nę kal­tės jaus­mą, ka­muo­ja­mi neu­ro­zių, fo­bi­jų ar žlug­dan­čių troš­ki­mų, abe­jin­gu­mo ar pa­si­bjau­rė­ji­mo. Ir to­dėl ne­no­ri­me kal­bė­ti apie sek­su­a­li­nį gy­ve­ni­mą, nes no­ri­me, kad apie mus gal­vo­tų ge­rai. Įsi­my­lė­jė­liai ins­tink­ty­viai ven­gia to­kių pri­si­pa­ži­ni­mų, mat bi­jo su­kel­ti part­ne­riui pa­si­bjau­rė­ji­mą.

Ta­čiau kai tam tik­ra­me taš­ke, ku­ria­me pa­si­bjau­rė­ji­mas ga­lė­tų pa­siek­ti mak­si­mu­mą, jau­čia­me pri­ta­ri­mą, pa­ti­ria­me itin stip­rų ero­ti­nį jaus­mą.

Įsi­vaiz­duo­ki­te du lie­žu­vius, ku­rie ty­ri­nė­ja in­ty­mią bur­nos ert­mės ka­ra­lys­tę – šią tam­sią, drėg­ną olą, į ku­rią žvilg­te­lė­jęs bu­vo tik odon­to­lo­gas. Iš­skir­ti­nė dvie­jų žmo­nių są­jun­gos pri­gim­tis su­tvir­ti­na­ma ak­tu, ku­ris ne­bū­tų ma­lo­nus, jei­gu jį da­ry­tu­mė­te ne su tuo žmo­gu­mi.

Tai, kas su po­ra vyks­ta mie­ga­ma­ja­me, to­li nuo vi­suo­ti­nai pri­im­tų nor­mų ar tai­syk­lių. Tai – slap­tas dvie­jų sek­su­a­li­nių „Aš“, ku­rie ga­lų ga­le vie­nas ki­tam at­si­vė­rė, ak­tas.

San­tuo­ka griau­na sek­są?

„Sek­so in­ten­sy­vu­mo ma­žė­ji­mas san­tuo­ko­je – ne­iš­ven­gia­mas bio­lo­gi­nis da­ly­kas ir vi­siš­ko mū­sų nor­ma­lu­mo liu­di­ji­mas, – ra­mi­na A.de Bot­ton. – Tie­sa, sek­so te­ra­pi­jos in­dust­ri­ja ban­do įro­dy­ti, kad nuo­lat pri­va­lo­me ža­din­ti sek­su­a­li­nius troš­ki­mus. Nu­si­sto­vė­ju­siuo­se san­ty­kiuo­se sek­so sty­gius su­si­jęs su ne­ga­lė­ji­mu stai­giai iš ru­ti­nos per­si­jung­ti į ero­ti­ką. Ko­ky­bė, ku­rio iš mū­sų rei­ka­lau­ja sek­sas, prie­šin­ga smul­kiai bui­ties bu­hal­te­ri­jai.“

Sek­sas rei­ka­lau­ja eks­pre­sy­vu­mo, vaiz­duo­tės žais­mo, kon­tro­lės ne­te­ki­mo ir to­dėl sa­vo pri­gim­ti­mi su­ar­do įpras­tą sa­vi­ri­bo­ji­mo ir re­gu­lia­ci­jos rit­mą. Mes ven­gia­me sek­so ne to­dėl, kad jis mū­sų ne­džiu­gi­na, o to­dėl, jog jo tei­kia­mas ma­lo­nu­mas griau­na mū­sų ge­bė­ji­mą ra­miai at­lik­ti bui­ties įsi­pa­rei­go­ji­mus.

Sun­ku per­si­jung­ti nuo ap­ta­ri­mo, ko­kį vir­tu­vi­nį kom­bai­ną rei­kia pirk­ti, ir pa­kvies­ti su­tuok­ti­nę iš­ban­dy­ti sek­su­a­lios slau­gy­to­jos vaid­me­nį. Kar­tais at­ro­do, kad daug pa­pras­čiau to pa­pra­šy­ti ko nors ki­to – to, su ku­riuo ne­teks kas­ryt pus­ry­čiau­ti prie ben­dro sta­lo.

Ko­dėl ne­iš­ti­ki­my­bė mums to­kia svar­bi?

Ne­pai­sant vie­šo ne­iš­ti­ki­my­bės smer­ki­mo, vi­siš­kas sek­so su sve­ti­mu ne­no­rė­ji­mas yra ira­cio­na­lus ir prieš­ta­rau­ja pri­gim­čiai. Tai jė­gos, ku­ri val­do mū­sų ra­cio­na­lų­jį ego, nei­gi­mas.

Mes iš­gy­ve­na­me pyk­tį, su­si­dū­rę su fak­tu, jog nė vie­nas ne­ga­li­me ki­tam žmo­gui tap­ti vis­kuo. Ta­čiau šią tie­są nei­gia šiuo­lai­ki­nės san­tuo­kos ide­a­las, ku­ris ti­ki, kad vi­sus mū­sų po­rei­kius ga­li pa­ten­kin­ti vie­na as­me­ny­bė.

„San­tuo­ko­je ieš­ko­me sva­jo­nės apie mei­lę bei sek­są iš­si­pil­dy­mo ir pa­ti­ria­me nu­si­vy­li­mą. Ta­čiau taip pat nai­vu bū­tų gal­vo­ti, kad ne­iš­ti­ki­my­bė ga­li bū­ti prieš­nuo­dis šiam nu­si­vy­li­mui. Ne­įma­no­ma mie­go­ti su kuo nors pa­ša­li­niu ir ne­pa­kenk­ti tam, kas yra šei­mos vi­du­je“, – įsi­ti­ki­nęs A.de Bot­ton.

Kai kas nors, su kuo flir­tuo­ja­me „on­li­ne“, siū­lo su­si­tik­ti vieš­bu­ty­je, pa­ti­ria­me stip­rų gun­dy­mą. Dėl ke­lių ma­lo­nu­mo va­lan­dų esa­me pa­si­ry­žę au­ko­ti šei­mos ra­my­bę.

Mes ne­ga­lė­tu­me eg­zis­tuo­ti, jei­gu vi­du­je ne­iš­duo­tu­me sa­vęs, jaus­da­mi ne­nu­mal­do­mą no­rą ge­rai pa­pur­ty­ti sa­vo vai­kus, iš­si­skir­ti dėl gin­čo, kas pa­keis per­de­gu­sią lem­pu­tę. Tam tik­ras sa­vi­kon­tro­lės ly­gis bū­ti­nas mū­sų psi­chi­nei svei­ka­tai ir adek­va­čios vi­suo­me­nės eg­zis­ta­vi­mui.

„Mes – cha­o­tiš­kų che­mi­nių re­ak­ci­jų rin­ki­nys. Ir ge­rai, kad ži­no­me, iš­ori­nės ap­lin­ky­bės daž­nai gin­či­ja­si su mū­sų jaus­mais. Tai žen­klas, jog ei­na­me tin­ka­mu ke­liu“, – re­ziu­muo­ja A.de Bot­ton.