Būdamas galinga gamtos jėga seksas sukuria mums nemažai problemų. Paslapčia trokštame turėti tą, kurio nepažįstame arba nemylime. Kai kurie net pasiryžę amoraliems eksperimentams, kad tik patirtų seksualinį pasitenkinimą. O dar viena nelengva užduoti – papasakoti tiems, kurie iš tikrųjų mums artimi ir brangūs, apie tai, ko gi iš tiesų norime iš intymaus gyvenimo.
Nusistovėjusiuose santykiuose sekso stygius susijęs su negalėjimu staigiai iš rutinos persijungti į erotiką. Kokybė, kurio iš mūsų reikalauja seksas, priešinga smulkiai buities buhalterijai.
.jpg)
„Mes paslapčia kenčiame, jausdami skausmingą sekso, apie kurį svajojame arba kurio bandome išvengti, keistumą“, – sako britų rašytojas ir filosofas Alainas de Botton, atsakydamas į vienus dažniausių klausimų sekso tema.
Kodėl žmonės meluoja apie tikruosius troškimus?
Nepaisant to, kad seksas – vienas intymiausių užsiėmimų, jis apsuptas daugybės socialiai „palaimintų“ idėjų. Šios tarsi nustato, kas yra seksualinė norma, o daugelis mūsų ima jų paisyti, knygoje „Kaip daugiau negalvoti apie seksą“ rašo A. de Botton.
Beveik visi esame išgyvenę kaltės jausmą, kamuojami neurozių, fobijų ar žlugdančių troškimų, abejingumo ar pasibjaurėjimo. Ir todėl nenorime kalbėti apie seksualinį gyvenimą, nes norime, kad apie mus galvotų gerai. Įsimylėjėliai instinktyviai vengia tokių prisipažinimų, mat bijo sukelti partneriui pasibjaurėjimą.
Tačiau kai tam tikrame taške, kuriame pasibjaurėjimas galėtų pasiekti maksimumą, jaučiame pritarimą, patiriame itin stiprų erotinį jausmą.
Įsivaizduokite du liežuvius, kurie tyrinėja intymią burnos ertmės karalystę – šią tamsią, drėgną olą, į kurią žvilgtelėjęs buvo tik odontologas. Išskirtinė dviejų žmonių sąjungos prigimtis sutvirtinama aktu, kuris nebūtų malonus, jeigu jį darytumėte ne su tuo žmogumi.
Tai, kas su pora vyksta miegamajame, toli nuo visuotinai priimtų normų ar taisyklių. Tai – slaptas dviejų seksualinių „Aš“, kurie galų gale vienas kitam atsivėrė, aktas.
Santuoka griauna seksą?
„Sekso intensyvumo mažėjimas santuokoje – neišvengiamas biologinis dalykas ir visiško mūsų normalumo liudijimas, – ramina A.de Botton. – Tiesa, sekso terapijos industrija bando įrodyti, kad nuolat privalome žadinti seksualinius troškimus. Nusistovėjusiuose santykiuose sekso stygius susijęs su negalėjimu staigiai iš rutinos persijungti į erotiką. Kokybė, kurio iš mūsų reikalauja seksas, priešinga smulkiai buities buhalterijai.“
Seksas reikalauja ekspresyvumo, vaizduotės žaismo, kontrolės netekimo ir todėl savo prigimtimi suardo įprastą saviribojimo ir reguliacijos ritmą. Mes vengiame sekso ne todėl, kad jis mūsų nedžiugina, o todėl, jog jo teikiamas malonumas griauna mūsų gebėjimą ramiai atlikti buities įsipareigojimus.
Sunku persijungti nuo aptarimo, kokį virtuvinį kombainą reikia pirkti, ir pakviesti sutuoktinę išbandyti seksualios slaugytojos vaidmenį. Kartais atrodo, kad daug paprasčiau to paprašyti ko nors kito – to, su kuriuo neteks kasryt pusryčiauti prie bendro stalo.
Kodėl neištikimybė mums tokia svarbi?
Nepaisant viešo neištikimybės smerkimo, visiškas sekso su svetimu nenorėjimas yra iracionalus ir prieštarauja prigimčiai. Tai jėgos, kuri valdo mūsų racionalųjį ego, neigimas.
Mes išgyvename pyktį, susidūrę su faktu, jog nė vienas negalime kitam žmogui tapti viskuo. Tačiau šią tiesą neigia šiuolaikinės santuokos idealas, kuris tiki, kad visus mūsų poreikius gali patenkinti viena asmenybė.
„Santuokoje ieškome svajonės apie meilę bei seksą išsipildymo ir patiriame nusivylimą. Tačiau taip pat naivu būtų galvoti, kad neištikimybė gali būti priešnuodis šiam nusivylimui. Neįmanoma miegoti su kuo nors pašaliniu ir nepakenkti tam, kas yra šeimos viduje“, – įsitikinęs A.de Botton.
Kai kas nors, su kuo flirtuojame „online“, siūlo susitikti viešbutyje, patiriame stiprų gundymą. Dėl kelių malonumo valandų esame pasiryžę aukoti šeimos ramybę.
Mes negalėtume egzistuoti, jeigu viduje neišduotume savęs, jausdami nenumaldomą norą gerai papurtyti savo vaikus, išsiskirti dėl ginčo, kas pakeis perdegusią lemputę. Tam tikras savikontrolės lygis būtinas mūsų psichinei sveikatai ir adekvačios visuomenės egzistavimui.
„Mes – chaotiškų cheminių reakcijų rinkinys. Ir gerai, kad žinome, išorinės aplinkybės dažnai ginčijasi su mūsų jausmais. Tai ženklas, jog einame tinkamu keliu“, – reziumuoja A.de Botton.
.jpg)
Komentuoti: