Vertindami šiuolaikinių tėčių vaidmenį, psichoanalitikai pasidalino į dvi stovyklas: vieni giria ir palaiko, sakydami, jog šiandien vyrai imasi daugiau iniciatyvos, auklėdami vaikus, kiti teigia, jog gyvename savitame betėvystės amžiuje, kuriame tėvo vaidmuo stipriai nunykęs.
Neretai sakoma, jog, kol vaikas mažas, tėtis jam nereikalingas. Tai, psichologų teigimu, netiesa. Kuo anksčiau tėtis užmezga santykį su vaiku, tuo stipresnis būna jų ryšys, tuo geriau jie vienas kitą pažįsta, daugiau vienas apie kitą išmoksta.
Tėvai –
draugai
Literatūroje pagal būdą ir bendravimo stilių psichologai skiria kelis tėvų tipus.
Tobulas tėtis – vaikų džiaugsmas. Visada kupinas motyvacijos leisti laiką su vaikais ir idėjų, ką su jais nuveikti. Tobulas tėtis puikiai atpažįsta savo vaikų emocijas, ieško problemų sprendimo būdų. Jis vaiką ne lepina, bet moko, auklėja, padeda įvairiose situacijose. Vaikai jaučiasi saugūs, ramūs, auga sumanūs, jautrūs ir laimingi, o užaugę gražią patirtį perduoda savo šeimai.
Tėtis vaikas – toks, kuris negeba elgtis brandžiai ir priimti sprendimų. Jis pats elgiasi infantiliai, jam reikia rūpesčio bei priežiūros. Jei žmona valdinga ir sumaniai vadovauja šeimos gyvenimui, tuomet šeima gali puikiai funkcionuoti, būti laiminga. Vaikai tokį tėtį paprastai dievina: kartu jie gali kvailioti ir siausti. Tačiau kyla grėsmė, jog ateityje jį liausis gerbę, laikys silpnavaliu.
Tėvai –
stebėtojai
Tėtį-žiūrovą psichoanalitikai aprašo taip: tai – nedaugžodžiaujantis, ramaus, santūraus būdo tėtis, kurio namuose laukia pagaminti pietūs, švariai aprengti vaikai ir pro sukąstus dantis besišypsanti žmona. Toks tėtis nesidalija išgyvenimais, o pareigas atlieka techniškai: jei žmona nieko nespėja, nuperka grindų plovimo robotą, moka už vaikų būrelius, savaitgaliais nuveža šeimą į teatrą ar restoraną užsakyti „Happy meals“. Bet ar tikrai šis
happy mealas vaikams smagus? Paprastai jie greta tokio tėčio auga vadovaudamiesi stereotipais, mat jų mąstysenoje aiškiai susiformuoja „moteriški“ ir „vyriški“ vaidmenys. Sūnūs ateityje dažniausiai stengiasi išsivaduoti iš tėvo gniaužtų, o dukros neretai išteka už šalto būdo vyrų.
Literatūroje išskiriamas dar vienas – egzistuojančio tėčio – tipas. Tai tėtis, kuris beveik nedalyvauja šeimos gyvenime. Dažniausiai tai būna darboholikai verslininkai, manantys, jog jų vaidmuo – uždirbti daug pinigų, aprūpinti šeimą. Namuose jie nori visiškos ramybės, todėl vaikai dažnai būna užmiršti, o žmona atlieka aptarnaujančio personalo vaidmenį. Greta tokio tėvo augantys vaikai turi daug nuoskaudų, juos kankina ilgesys ir liūdesys. Jei tėvas bus giriamas – ateityje vaikai gali būti maksimalistai ir atkakliai siekti užsibrėžtų tikslų. Jei mama tėvą niekina, tuomet vaikai gali užaugti sutrikę, silpnavaliai.
Tėtis-tironas – griežtomis taisyklėmis besivadovaujanti „tiksinti emocijų bomba“. Toks tėtis – itin sunkaus charakterio, išdidus ir ginčytis mėgstantis žmogus, kurio buvimas namuose dažnai kelia įtampą. Vaikai greta tokio tėvo auga nervingi, įtarūs, juos dažnai kamuoja įvairios baimės ir kompleksai.
Vaidmenį menkina stereotipai
Suskirstyti tėčius į tokias „dėžutes“ nesunku, tačiau vyrams iš jų ištrūkti – nelengva. Vis dėlto psichologai teigia, kad net ir atsainiausias tėtis norėdamas gali tapti nepamainomas vaikui – tereikia išsivaduoti iš stereotipų, neigiamai veikiančių visuomenės požiūrį į tėvystę ir tėvų bei vaikų santykius.
Anot ekspertų, viena problemų ta, kad tėčiams dažnai priskiriamas „baudėjų“ vaidmuo. Dažnai sakoma: „Pamatys tėtis, bus blogai!“, „Na, gausi dabar nuo tėčio, jei sužinos!“. Patys tėčiai apie tai dažniausiai nieko nenutuokia ir patys to nežinodami tampa vaikų baimės objektais. Anot psichologų, mama, užuot gąsdinusi tėvu, turėtų pati priimti sprendimą ir suvaldyti situaciją. Greta to, vaikui svarbu išgirsti ir paties tėvo nuomonę bei požiūrį. Tėtis turi būti ne žmogus, kurio vaikas bijo, o autoritetas, galintis patarti, išmokyti ir pagelbėti.
Neretai sakoma, jog, kol vaikas mažas, tėtis jam nereikalingas. Tai, psichologų teigimu, netiesa. Kuo anksčiau tėtis užmezga santykį su vaiku, tuo stipresnis būna jų ryšys, tuo geriau jie vienas kitą pažįsta, daugiau vienas apie kitą išmoksta.
Dar vienas populiarus šiandienis mitas, menkinantis tėvo vaidmens svarbą, kad vyras – žmonos pagalbininkas. Tiek žmona, tiek vyras savaime yra vienas kito pagalbininkai. Nešti pirkinius, paduoti servetėles, patikrinti namų buities prietaisus yra svarbu, tačiau šios užduotys nėra tiesiogiai susijusios su tėčio ir vaiko ryšio mezgimu, bendravimu. Unikalus, individualus tėčio vaidmuo vaikui lygiai toks pat svarbus kaip ir mamos.
Kartais manoma, jog tėtis turi būti toks kaip mama. Priešingai – vaikui svarbu formuoti savitą požiūrį į skirtingus charakterius, moteriškumą, vyriškumą. Tėtis su vaiku kuria asmeninį santykį, savas taisykles ir ritualus. Jis su vaiku būna kitaip nei su juo būna mama. Dažniausiai tėviška bendravimo su vaiku forma reiškiasi per aktyvią veiklą, adrenaliną, linksmybes. Žmonai nederėtų kritikuoti vyro: „Tau su vaikais tik linksmybės, o aš pervargusi, nemiegojusi!“ Vyras tikrai suvokia, koks ypatingas ir svarbus mamos vaidmuo. Tad svarbu nesumenkinti ir tėviškojo, pasitikėti juo. Tėčiui vaiko gerovė rūpi lygiai taip pat kaip ir mamai.
Patirtis
Du sūnus auginantis dainininkas Deividas Norvilas:
- Galvoju, kad esu visai kitoks tėvas nei manasis. Nelabai įsivaizduoju, kad būčiau galėjęs ar norėjęs tėvui pasakoti, pavyzdžiui, apie savo meilės istorijas, kaip, beje, ir mamai, tačiau ji patyliukais skaitydavo mano užrašus, eiles, taigi viską ir taip žinojo.
Aš sūnums stengiuosi būti draugas. Tik kartais nežinau, ar ne per daug, ir ar po to jie neužlips ant galvos. Kai kurie ir taip sako, kad per daug juos lepinu. Iš tiesų išlaikyti pusiausvyrą tarp tėvo ir draugo – didelis iššūkis.
Taip pat pagalvoju, kad turbūt mano tėtis nėra man pasakęs, kad mane myli. Ne todėl, kad nemylėjo, tiesiog augau tais laikais, kai, rodos, kalbėti apie jausmus ir emocijas nebuvo priimta. Mes jau kita karta – vaikams kasdien sakau, kad juos myliu. Turbūt jie jau net nepastebi.
Būna nelengva suderinti tėvystę ir iš šalies žvelgiant chaotišką atlikėjo darbo laiką, todėl visą laisvalaikį stengiuosi praleisti su vaikais, drauge kur nors nuvažiuoti, aplankyti sodybą, nuveikti ką nors visiems įdomaus. Einame į kiną, atrakcionus, vasarą būtinai kartu keliaujame. Man patinka leisti su jais laiką, nes jie – mano draugai ir geriausi kompanionai.
Jei tik būname namuose, visada valgome kartu, susėdame prie stalo ir šnekamės, bendraujame, kiek tik užtenka sūnums kantrybės. Kai pagalvoji, ne tiek ir daug matomės – ryte vaikai išeina į mokyklą, po to – į muzikos mokyklą, sugrįžę namo dar sėda prie pamokų, ir žiūrėk – jau metas miegoti. Taigi laikas kartu prie stalo ir mūsų pokalbiai yra labai svarbūs.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: