Nutrūkę santykiai tarp draugų ar mylimųjų – skaudi patirtis. Ar modernioje, skubančioje visuomenėje išsiskyrimas vyksta kitaip nei prieš 50 ar 100 metų, ar tai visada tik paliktojo kaltė ir kaip tai gali paveikti jo savivertę, pasakoja klinikinis psichologas, individualiosios psichologijos konsultantas, „Dialogas podcast“ bendraautorius Gediminas Tumėnas.
Viena sunkiausių ir skaudžiausių situacijų, su kuria žmogus gali susidurti, – kito asmens atstūmimas.
- Sukurkime situaciją: po kelerių metų draugystės, bendrų veiklų, vos užsiminus apie nedidelius sunkumus, liūdesį, žmogus išmetamas iš bendrų veiklų, draugų rato, tampa atstumtuoju...
- Tai, kaip ši situacija suformuluota, jaučiama disproporcija tarp veiksmo ir atoveiksmio. Man labiau kiltų klausimas, galbūt kalbame apie žmogų, kuris turėjo tokią patirtį, bet sunkiai reflektuoja, kas įvyko, jog vos užsiminus apie liūdesį draugai nusigręžė. Gyvenime retai taip būna. Čia turbūt labiau reikėtų kalbėti apie procesą iki tol, kol ateita prie rezultato, kai draugai atstūmė. O kas vyko tame procese, galime pamatyti žvelgdami į kiekvieno žmogaus situaciją ir asmeninius santykius.
.jpg)
Iš šitos situacijos apibendrintas komentaras galėtų būti toks: jei staiga nusigręžia ne vienas, ne du, o daug žmonių, turbūt tikslinga ieškoti priežasčių tame žmoguje, nuo kurio nusigręžiama, užuot galvojus, kad draugai yra toksiški. Tikėtina, kad žmogus kažką įneša į santykius, su kuo kitiems nėra paprasta būti. Galbūt jis dažnai kitus apkalbinėja, dažnai dejuoja, skundžiasi, bet nieko nekeičia ar sudaro kitų nemalonumų bendraujant.
Natūralu, kad žmonės įprastai linkę vengti situacijų, keliančių nemalonius jausmus mums patiems, juolab kitam žmogui. Čia turbūt neišvengiamai kažkur fone skamban kaltės jausmas, kai kitam žmogui sakoma: „tu tas, su kuriuo man nesinori bendrauti“.
- Socialiniame tinkle paskutinėmis savaitėmis sklandė žinutė: „Mano namų durys ir telefonas visada yra atviri visiems mano artimiesiems, draugams, šeimos nariams, bičiuliams ir pažįstamiems. Turiu kavos ir arbatos ar net ko nors skanaus, bet labiausiai norėsiu Tave išklausyti ir suteikti Tau palaikančią ranką ar tylų buvimą šalia, jeigu Tau to reikės. Nes nėra gerai kentėti tyloje. Tu visada esi laukiama/as! Aš prisijungiu prie depresijos prevencijos judėjimo“. Jūsų nuomone, ar toks pranešimas gali kaip nors padėti, o gal kaip tik pakenkti ant depresijos slenksčio mindžikuojančiam žmogui?
- Ar žinutė gali padėti ar pakenkti, priklauso nuo to, koks yra žmogus ir kaip reaguoja, kokie jo jausmai ar mintys. Tad savaime sunku kalbėti apie jos poveikį. Reikėtų vertinti individualų žmogaus santykį su ta žinia.
Man, tiesą pasakius, ji kėlė šypseną. Viena vertus, tai atrodo gražus, humaniškas ketinimas. Išreikšta gera valia, alsuojanti altruizmu: „aš noriu kitiems padėti“. Pamėginau tai įsivaizduoti realybėje. Nežinau, kiek ilgai tas žmogus norėtų už dyka dirbti psichologu ir dar arbata vaišinti, jei sulauktų kokių 30 besikreipiančių. Jei žmogus rimtai nusiteikęs, galbūt jis ir gali padėti. Aš, jei žinočiau, kad man nustatyta depresija ir reikalingas kompetentingas palaikymas, turbūt rinkčiausi psichikos sveikatos specialistus.
- Staigus santykių nutraukimas, nieko neapaiškinus, nepasikalbėjus, kai nustojama atsakinėti į žinutes, kai prasideda ghosting'as, (vadinamasis vaiduokliavimas pokalbių programėlėse, kai žinutės perskaitomos, bet į jas neatrašoma). O pats žmogus niekur nekviečiamas, jo kvietimai ignoruojami...
- Šis terminas apibūdina nuotolinį bendravimą chat‘uose, socialiniuose tinkluose. Galima galvoti, kad socialiniuose tinkluose yra kur kas lengviau neatsakyti besikreipiančiam žmogui, nei bendraujant gyvai. Turbūt sunkiau būtų įsivaizduoti, jog artimas ar pažįstamas žmogus prieina, klausia klausimo. O mes nieko neatsakydami nusukame veidą ir tiesiog išeiname iš kambario. Retai kada žmonės taip elgiasi. Nuotolinis bendravimas leidžia nesusidurti su mūsų bendravimo pasekmėmis.
Natūralu, kad žmonės įprastai linkę vengti situacijų, keliančių nemalonius jausmus mums patiems, juolab kitam žmogui. Čia turbūt neišvengiamai kažkur fone skamban kaltės jausmas, kai kitam žmogui sakoma: „tu tas, su kuriuo man nesinori bendrauti“.
- Kaip staigus santykių nutraukimas gali paveikti žmogaus savivertę?
- Tai gali būti sunkų poveikį turintys įvykiai. Čia būtų galima prisiminti senovės Graikiją, kurioje viena žiauriausių bausmių būdavo ostrakizmas. Tai šį tą pasako apie žmogaus psichologiją. Viena sunkiausių ir skaudžiausių situacijų, su kuria žmogus gali susidurti, – kito asmens atstūmimas. Tai gali sukelti nemažai jausmų. Ypač, jei kalbame apie situaciją, kai žmogus, kuris yra atstumtas, lieka be paaiškinimo. Tuomet jis turi vienintelę galimybę – ieškoti atsakymo pats. Ir tai tikrai labai sunku. Žmogus gali padaryti klaidingas išvadas apie save: esą jis netinkamas, per prastas, negeras. Tai gali vesti prie minčių apie savižudybę ar bent sunkesnių emocinių būsenų. Čia galėtų padėti artimųjų, jei tokių dar yra, palaikymas arba psichologo pagalba.
- Ar visada būtina graužtis, save kaltinti dėl nutrūkusio santykio, prisiimti bent pusę naštos? Galbūt dėl situacijos kaltos tiesiog nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės?
- Iš tiesų gali būti, kad su tavim tai nesusiję. Tai gali būti ir gyvenimo aplinkybės. Vienas žmogus emigravo, kitas ką tik susilaukė vaikų, trečias gavo paaukštinimą darbe ir jame paskendo. Gali būti, kad susidėjo tų žmonių gyvenimo kontekstai. O jei tai susiję su manimi, tą atsakymą atrasti gali būti sunku.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
Komentuoti: