Išgijimo sąlygos
Gedėjimą gydytojas vadina svarbiu gijimo procesu. Pasak jo: „Negyjanti fizinė žaizda gali numarinti žmogų. O išgyvenant netektį, kažkas panašaus į žaizdą atsiranda sieloje.“ Joje gedėjimas turi plačias laiko ribas. Kai kuriems žmonėms gali pakakti ir kelių savaičių, kad nustotų sielvartauti. Tačiau esama ir tokių, kurie gedi visą gyvenimą. Gijimo trukmė, kaip teigia O.Lapinas, priklauso nuo to, kaip atvirai gebama dalintis jausmais. Nuo seno buvo aišku, kad nelaimės apimto žmogaus garsiai reiškiamas jausmas padeda harmoningiau užbaigti gedėjimą. Ne veltui viena liaudies tradicijų buvo padėti raudančiajam kartu su juo verkiant ir klykiant.
 

„Išreikšti jausmai trumpina gedėjimą. O izoliuoti, priešingai, palieka jį rusenti nežinia kuriam laikui“, - apie normatyvo emocijoms nebuvimą aiškina gydytojas psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas. Jis taip pat pastebi, kad jausmų užgniaužimas – dažno šiuolaikinio žmogaus problema. Mes dažnai drovimės, varžomės, užsidarome savyje su savimi ir patiriamomis emocijomis.

 
Matydami sielvartaujantį artimąjį dažnai nežinome, kaip elgtis – bandyti jį guosti ar palikti liūdėti vienumoje arba, kaip sako gydytojas, „pagarbiai netrukdyti“. Tai sugebantis žmogus gedinčiajam – tikras pagalbininkas. Pasak jo, „tie žmonės, kurie visą laiką bando pakelti nuotaiką, pralinksminti, įkvėpti jėgų, labiau erzina, nei padeda“. Pagelbėti ir kartu pasitikėjimą sukelti gali tie, kurie moka tiesiog būti kartu ir nebando „ištraukti“ iš liūdesio, pralinksminant. Taigi, svarbu, ne ar, o kaip ir kokiam žmogui būti su gedinčiuoju.
Gydytojas pastebi, kad be paramos turėjimo, laiko ir dalijimosi tuo, ką jauti, išgijimui taip pat reikalingas tikėjimas. „Jeigu visas šis komplektas būtų mūsų valioje, būtume dievai. Tačiau mes paprastai viską susirenkame tik po „gabaliuką“ ir taip pamažu atrandame kelią iš gedėjimo“, - sako O.Lapinas.
 
Kada kreipiasi pagalbos?
Jei žmogus sako „nebesugebu“, matyt, jis yra perpildytas tam tikrų jausmų. Tai, ką jis jaučia, jam yra per daug, nepakeliama. Gedulo atveju gali būti per daug pykčio, prislėgtumo ar gąsdinančių jausmų. Žmogų, kuris visada būdavo linksmas, optimistiškas ir stiprus, šitokia savijauta išmuša iš vėžių. Anot gydytojo, į specialistus dažnai kreipiamasi būtent tokiais atvejais. Tada prašoma psichoterapijos.
 
Būna, kad nuo sielvarto kenčiantis žmogus patiria įvairius lėtinius skausmus ir net nesusimąsto, kad dėl jų gali būti kaltas gedulas. Jam atrodo, kad tiesiog sutriko sveikata. Tik vėliau kalbantis su pacientu paaiškėja, kad skausmai atsirado netrukus po to, kai kas nors mirė, ilgam laikui išvyko ar po išsiskyrimo. „Taip, gedėjimas gali būti ir poskyrybinis“, - pažymi gydytojas.
 
Bendrumo jausmas per Vėlines
Paklaustas, apie Mirusiųjų atminimo dienos reikšmę, gydytojas O.Lapinas sako, kad joje neįžvelgia daug emocijų ir kokios nors neigiamos įtakos žmogaus psichologijai. Kapų lankymas, žvakutės uždegimas – daugiau ritualas. „Vėlinės skirtos ne, kad pakalbėtume su išėjusiaisiais, o kad susivienytume mes – gyvi žmonės“, - pabrėžia jis. Tai šventė, kurios metu visuomenė gali pasijausti kaip viena didelė šeima, susiburianti į vieną vietą ir šitaip stiprinanti bendrumo jausmą.

---

 
Tarp kitko
Šveicarų kilmės amerikietė prichiatrė Elisabeth Kübler-Ross išskyrė penkias gedulo stadijas:
neigimas;
pyktis;
derybos;
depresija;
susitaikymas.
Psichiatrų ir psichologų teigimu, šias stadijas paprastai praeina tie, kurie susiduria su artimo žmogaus netektimi, santuokos iširimu, arba nutraukę priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimą.