Va­do­vė – il­ga­me­tė šei­mos gy­dy­to­ja Uk­mer­gė­je
G.Če­pie­nė įstai­gai va­do­vau­ja nuo 2018 m. spa­lio mė­ne­sio, o me­di­kės kar­je­ra pra­si­dė­jo dar 2003-ai­siais. Nuo ta­da iki da­bar G.Če­pie­nė dir­ba uk­mer­giš­kių šei­mos gy­dy­to­ja. Kaip pa­žy­mi pa­šne­ko­vė, net ir va­do­vau­jant gy­dy­mo įstai­gai, svar­bu ne­pra­ras­ti šei­mos gy­dy­to­jo įgū­džių, pa­lai­ky­ti ar­ti­mą ry­šį su pa­cien­tais, iš­gy­ven­ti me­di­ko prak­ti­ko ru­ti­no­je ky­lan­čius iš­šū­kius, iš­tin­kan­čius sun­ku­mus ir ap­lan­kan­čius džiaugs­mus.
 
G.Če­pie­nė pri­si­mi­nė, kaip dėl įvy­ku­sios dar­bo skait­me­ni­za­ci­jos kei­tė­si šei­mos gy­dy­to­jų kas­die­ny­bė. Ty­ri­mų skait­me­ni­za­ci­ja pa­grei­ti­no šei­mos gy­dy­to­jo dar­bo efek­ty­vu­mą (pvz., ty­ri­mų re­zul­ta­tus ga­li­ma su­ži­no­ti kur kas grei­čiau). Dėl Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos pri­im­tų spren­di­mų iš­si­plė­tė šei­mos gy­dy­to­jo ko­man­dos funk­ci­jos.
 
„Iš­plės­tos slau­gy­to­jos funk­ci­jos. Svar­bu ne­bi­jo­ti ir pa­si­ti­kė­ti ko­man­da, ku­ri tik­rai ga­li už­tik­rin­ti ko­ky­biš­ką gy­dy­mą“, – tei­gė G.Če­pie­nė, ku­ri kaip ir šei­mos gy­dy­to­jas, lai­ki­nai ei­nan­tis po­li­kli­ni­kos ve­dė­jo pa­rei­gas Jus­tas Ša­ka­lys pa­ste­bi, kad po COVID-19 pan­de­mi­jos pa­ū­mė­jo da­lies pa­cien­tų lė­ti­nės li­gos ir su­pras­tė­jo jų psi­chi­nė svei­ka­ta. Dėl šios prie­žas­ties uk­mer­giš­kiams rei­kia vis dau­giau me­di­ci­nos per­so­na­lo dė­me­sio ir ati­daus jų žvilgs­nio.  
 
Pir­mie­ji už­da­vi­niai
„Pir­miau­sia rei­kė­jo at­nau­jin­ti gy­dy­mo įstai­gos vi­dų, tai yra su­kur­ti pri­ei­na­mą, švie­ses­nę ir ma­lo­nes­nę po­li­kli­ni­ką. Anks­čiau vi­di­nė po­li­kli­ni­kos ap­lin­ka ga­lė­ju­si emo­ciš­kai slėg­ti“, – apie va­do­va­vi­mo Uk­mer­gės PSPC pra­džią kal­bė­jo G.Če­pie­nė, pri­du­rian­ti, kad re­mon­to dūz­ge­sius ko­lek­ty­vas jau spė­jo pa­mirš­ti. Va­do­vė pa­brė­žė, jog at­ski­ru iš­šū­kiu ta­po tai, kad re­no­va­ci­ja su­ta­po ir su pan­de­mi­jos lai­ko­tar­piu, to­dėl pri­rei­kė pa­pil­do­mų pa­stan­gų ko­man­dai su­telk­ti ir mo­bi­li­zuo­ti. Po re­no­va­ci­jos bu­vo at­nau­jin­ti be­veik vi­si įstai­gos sky­riai ir ki­ta in­fra­struk­tū­ros da­lis.
 
Sto­ju­si už Uk­mer­gės PSPC vai­ro, G.Če­pie­nė su­bū­rė nau­ją ir ini­cia­ty­vią ad­mi­nist­ra­ci­jos ko­man­dą. Pa­sak jos, nau­jo­jo ko­lek­ty­vo for­ma­vi­mas vy­ko tie­siog na­tū­ra­liai, t.y. ben­drau­jant, ieš­kant svar­biau­sių są­ly­čio taš­kų: ben­drų in­te­re­sų ir tiks­lų. Va­do­vė džiau­gė­si, kad jai pa­vy­ko su­bur­ti šau­nių dar­buo­to­jų gru­pę. „Taip, tai ma­no sva­jo­nių ko­man­da“, – sa­kė vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja.


 
Svar­biau­sia – pa­slau­gų ko­ky­bė ir jų spek­tras
Nors šios va­sa­ros pra­džio­je ki­lo nesu­si­pra­ti­mų dėl vė­luo­jan­čių at­ly­gi­ni­mų Uk­mer­gės PSPC dar­buo­to­jams, da­bar, kaip pa­žy­mi įstai­gos va­do­vė, jie mo­ka­mi sta­bi­liai. Pa­sak pa­šne­ko­vės, Uk­mer­gės PSPC dar­buo­to­jams at­sto­vau­ja trys pro­fe­si­nės są­jun­gos. Po il­gų dis­ku­si­jų bu­vo nu­spręs­ta, kad at­ly­gi­ni­mai bus mo­ka­mi kiek vė­les­nę nei anks­čiau mė­ne­sio die­ną. Įstai­gos va­do­vė svars­to, kad dėl es­mi­nių fi­nan­si­nių klau­si­mų bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma ko­lek­ty­vo su­si­rin­ki­muo­se, bet gal­būt ne­bu­vo pa­kan­ka­mai aiš­kiai iš­dės­ty­ta si­tu­a­ci­ja.
 
G.Če­pie­nė ver­ti­na Uk­mer­gės mies­to sa­vi­val­dy­bės no­rą ben­dra­dar­biau­ti ir, jei­gu rei­kia, pa­gal­bą.
 

Uk­mer­gės PSPC va­do­vė Gi­ta­na Če­pie­nė, kad pa­ma­žu ar­tė­ja­ma fi­nan­si­nio sta­bi­lu­mo link: „Sten­gia­mės at­kur­ti mū­sų ba­lan­są. Ma­to­me ni­šą, iš kur ga­li­me su­kaup­ti lė­šų – bū­tent iš pa­slau­gų tei­ki­mo. Mū­sų pri­ori­te­tas yra su­teik­ti mak­si­ma­lų pa­slau­gų spek­trą pa­cien­tui.“

 
Pa­sak G.Če­pie­nės, svar­bu plės­ti ne tik pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų spek­trą, bet ir pa­slau­gų ko­ky­bę. Pa­vyz­džiui, plė­to­ti am­bu­la­to­ri­nę slau­gą, ka­dan­gi pas­ta­ruo­ju me­tu dau­gė­ja pa­lia­ty­vių­jų (sun­kių būk­lių) pa­cien­tų, ser­gan­čių on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis.
 
Vei­kiau­siai dau­giau kaip pu­sė Uk­mer­gės PSPC re­gist­ruo­tų as­me­nų yra vy­res­nio am­žiaus po­li­li­go­ti pa­cien­tai. Dėl šios prie­žas­ties įstai­gai yra ak­tu­a­li slau­gos į na­mus pa­slau­ga. Ne­re­tai me­di­kai, pa­sak pa­šne­ko­vės, vyks­ta į pa­cien­tų na­mus net ke­lis­syk per die­ną. Vi­si gy­dy­mo įstai­gos au­to­mo­bi­liai pa­ski­ria­mi bū­tent šiai pa­slau­gai už­tik­rin­ti. Va­do­vė džiau­gia­si, kad šiuo me­tu dir­ba trys il­ga­me­čiai vai­ruo­to­jai, kar­tais, jei­gu ga­li vai­ruo­ti, da­lis me­di­ci­nos per­so­na­lo į pa­cien­tų na­mus ke­liau­ja be vai­ruo­to­jų.
 
Da­lis Uk­mer­gės PSPC rei­ka­lin­gų po­ky­čių yra su­si­ję su įstai­gos dar­bo lai­ko pa­si­kei­ti­mais (pri­tai­kant pa­gal po­li­kli­ni­kų dar­bo lai­ką), pa­cien­tų re­gist­ra­ci­jos or­ga­ni­za­vi­mo klau­si­mais, rei­ka­lin­gų duo­me­nų ba­zių skait­me­ni­za­ci­jos ypa­tu­mais, svei­ka­tos prie­žiū­ros pro­ce­dū­rų ap­ra­šų ra­šy­mu, iš­anks­ti­nio pa­cien­tų re­gist­ra­vi­mo (IPR) sis­te­ma bei kt. Į pa­slau­gų ko­ky­bės ge­ri­ni­mo pro­ce­są bu­vo įtrauk­tas ir ko­lek­ty­vas. Tie­sa, da­lį per­so­na­lo, pri­pa­žįs­ta va­do­vė, sun­ku įti­kin­ti po­ky­čių reik­me ir nau­da.
 
Nors pa­si­tai­ko, kad pa­cien­tams ten­ka il­giau lauk­ti vi­zi­to, sten­gia­ma­si, kad re­gist­ra­ci­ja ir pa­cien­tų pri­ėmi­mas vyk­tų kuo sklan­džiau. Pa­vyz­džiui, re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jai yra įpa­rei­go­ti per­skam­bin­ti į pra­leis­tus pa­cien­tų skam­bu­čius. Šie po­kal­biai (sie­kiant iš­veng­ti rim­tų nesu­si­pra­ti­mų tarp pa­cien­to ir re­gist­ra­tū­ros dar­buo­to­jo) yra įra­šo­mi, o esant po­rei­kiui – iš­ti­ria­mi. 
 
Rū­pi­na­ma­si dar­buo­to­jų  mo­ty­va­ci­ja
Uk­mer­gės PSPC sten­gia­si mo­kė­ti kon­ku­ren­cin­gą at­ly­gi­ni­mą, su­de­rin­ti in­di­vi­du­a­lų dar­bo gra­fi­ką. Ka­dan­gi da­lis dar­buo­to­jų ne­gy­ve­na Uk­mer­gė­je, pa­den­gia­mos dar­buo­to­jų ke­lio­nės (iš įvai­rių mies­tų: Vil­niaus, Kau­no ir kt.) iš­lai­dos, o esant nuo­to­li­nių kon­sul­ta­ci­jų po­rei­kiui, dar­buo­to­jams su­tei­kia­mi ne­šio­ja­mie­ji kom­piu­te­riai. Taip pat įstai­gos dar­buo­to­jams su­tei­kia­ma ga­li­my­bė pa­si­nau­do­ti įstai­gos Psi­chiat­ri­jos die­nos sta­cio­na­ro svei­ka­ti­ni­mo pa­slau­go­mis.
 
Vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja da­li­na­si, kad sun­kiau pri­trauk­ti me­di­ci­nos spe­cia­lis­tus į kai­mo am­bu­la­to­ri­jo­se esan­čias dar­bo­vie­tes. Ki­ta ver­tus, yra me­di­kų, tei­kian­čių pri­ori­te­tą kai­mui, o ne mies­tui, ypač, kuo­met kai ku­rios Uk­mer­gės PSPC pri­klau­san­čios kai­mo am­bu­la­to­ri­jų (dėl Uk­mer­gės mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­gal­bos) yra su­re­mon­tuo­ja­mos ar­ba pla­nuo­ja­mos su­re­mon­tuo­ti. Uk­mer­gės PSPC pri­klau­so 7 kai­mo am­bu­la­to­ri­jos: Del­tu­vos, Sie­si­kų, Tau­jė­nų, Vi­diš­kių, Vep­rių, Žel­vos ir Že­mait­kie­mio.
 
Šiuo me­tu gy­dy­mo įstai­go­je ieš­ko­ma ir nau­jų ko­lek­ty­vo na­rių. Pa­vyz­džiui, šei­mos gy­dy­to­jų, slau­gy­to­jų, jų pa­dė­jė­jų ir ki­tų per­so­na­lo dar­buo­to­jų. Vie­nas di­des­nių Uk­mer­gės PSPC ten­kan­čių iš­šū­kių – tai, kad įstai­go­je dir­ba ne­ma­ža da­lis pen­si­nio am­žiaus dar­buo­to­jų, ku­rie ga­li pri­im­ti spren­di­mą ne­be­dirb­ti.



Ga­li­my­bė re­zi­den­tams
„Į Uk­mer­gės PSPC at­vyks­ta ir re­zi­den­tai. Su jais ga­li­me pa­dis­ku­tuo­ti, kaip jie ma­to po­li­kli­ni­kos dar­bo or­ga­ni­za­vi­mą. Ko čia trūks­ta? Gal­būt rei­kia ko­kių nors prie­mo­nių? Svar­bu ne­atit­rūk­ti nuo nau­jo­vių. Ko­man­da ma­to ben­drą tiks­lą, o pas­ku­ti­niu me­tu sie­kia­me re­zul­ta­to, tai yra pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų ko­ky­bės“, – tei­gė vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja.
 
Uk­mer­gės PSPC ma­lo­niai lau­kia ir kvie­čia me­di­ci­nos stu­den­tus at­lik­ti me­di­ko prak­ti­ką. Pa­sak pa­šne­ko­vės, tai yra ge­ra ga­li­my­bė su­si­pa­žin­ti su pir­mi­nės svei­ka­tos prie­žiū­ros pa­slau­gų tei­ki­mu, įgau­ti te­ori­nių ži­nių, prak­ti­nių įgū­džių ir su­si­pa­žin­ti su me­di­ko dar­bo kas­die­ny­be. Štai, pa­vyz­džiui, bū­si­mo­sios slau­gy­to­jos pa­tir­ties se­mia­si iš vy­res­nių ko­le­gių, prak­ti­kuo­ja­si at­lik­ti krau­jo ty­ri­mus, pa­sta­ty­ti la­ši­nę bei kt. Ki­tų me­di­ci­nos sri­čių stu­den­tai ga­li da­ly­vau­ti for­muo­jant pa­cien­to anam­ne­zę bei kt.
Įstai­gos ko­man­da sten­gia­si pa­lai­ky­ti ko­le­giš­kus ry­šius su bu­vu­siais re­zi­den­tais, ypač, jei­gu bū­si­ma­sis me­di­kas pa­ste­bė­jo, kad šis dar­bo po­bū­dis jam prie šir­dies. Da­lis stu­den­tų su­lau­kia dar­bo pa­siū­ly­mo ir su­tin­ka pra­tęs­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą.
 
„Tu­ri­me vie­ną re­zi­den­tę, ku­ri dir­ba kaip me­di­ci­nos gy­dy­to­ja ir po re­zi­den­tū­ros dirbs šei­mos gy­dy­to­ja. Ki­ta ko­le­gė ža­da prie mū­sų ko­man­dos pri­si­jung­ti rug­sė­jį. Pa­ma­žu at­nau­ji­na­me ko­lek­ty­vą. Šios gy­dy­to­jos, ku­rias pa­mi­nė­jau, yra uk­mer­giš­kės. Tad ne­si­no­ri pa­leis­ti kraš­tie­čių“, – pa­žy­mi vy­riau­sio­ji gy­dy­to­ja.
 
Per­nai odon­to­lo­gi­jos stu­di­jas bai­gu­si ir maž­daug me­tus Uk­mer­gės PSPC dir­ban­ti gy­dy­to­ja-odon­to­lo­gė Ie­va Si­mo­na­vi­čiū­tė jo­je at­li­ko in­ter­na­tū­rą. I.Si­mo­na­vi­čiū­tė no­rė­jo įgau­ti rei­kia­mų pro­fe­si­nių ži­nių ir prak­ti­nių įgū­džių. Me­di­ko prak­ti­ka, kaip pri­si­me­na pa­šne­ko­vė, pa­ten­ki­no lū­kes­čius.
 

„Man pa­ti­ko at­mo­sfe­ra. Vi­si bu­vo drau­giš­ki. Svars­čiau, kad gal­būt at­ei­ty­je no­rė­čiau čia įsi­dar­bin­ti. Kar­tą ne­ti­kė­tai pa­ma­čiau dar­bo skel­bi­mą net ne­svars­čiu­si ban­džiau su­si­siek­ti“, – pa­sa­ko­jo Uk­mer­gės PSPC dir­ban­ti gy­dy­to­ja-odon­to­lo­gė Ie­va Si­mo­na­vi­čiū­tė.

 
Ben­dra gy­dy­to­jo ir pa­cien­to sėk­mė
Šei­mos gy­dy­to­jas J.Ša­ka­lys – vie­nas iš 11 šei­mos gy­dy­to­jų Uk­mer­gės PSPC. Me­di­kas šio­je įstai­go­je dir­ba be­veik de­šimt me­tų. Pa­klaus­tas, kaip švęs dar­bi­nį ju­bi­lie­jų, me­di­kas sa­kė lai­ko ne­skai­čiuo­jan­tis, to­dėl tie­siog dirbs to­liau ir tiek.
 
J.Ša­ka­lys pa­sa­ko­ja, kad dar­bą pra­dė­jo dar su tu­ši­nu­ku, o da­bar sis­te­ma yra skait­me­ni­zuo­ta. Šiuo me­tu per die­ną dau­giau kaip 50 pa­cien­tų (nuo­to­li­nės ir kon­tak­ti­nės kon­sul­ta­ci­jos) pri­iman­tį šei­mos gy­dy­to­ją dar­be la­biau­siai džiu­gi­na pa­ge­rė­ju­si pa­cien­tų svei­ka­ta. „Pa­ten­kin­ti, lai­min­gi pa­cien­tai. At­ras­tos ir su­val­dy­tos lė­ti­nės li­gos, ge­ra pre­ven­ci­ja, pro­fi­lak­ti­ka. Tai – svar­biau­si da­ly­kai“, – šei­mos gy­dy­to­jo kas­die­ny­be da­li­no­si pa­šne­ko­vas.
 
Jam, kaip ir vei­kiau­siai di­des­nei da­liai Lie­tu­vos me­di­kų, sun­kiau­sia dar­bo da­lis – tai ten­kan­tis krū­vis. Taip pat at­ski­ru iš­šū­kiu tam­pa vy­res­nio am­žiaus ir vi­sų po­li­li­go­tų (dve­jo­mis ar dau­giau lė­ti­nė­mis li­go­mis ser­gan­tys as­me­nys – red. past.) pa­cien­tų gy­dy­mas.
 
De­ja, pa­sak J.Ša­ka­lio, pa­tys pa­cien­tai ne­re­tai ne­si­lai­ko gy­dy­to­jo nu­ro­dy­mų, ap­sun­kin­da­mi gy­dy­mo pro­ce­są, su­ma­žin­da­mi jo efek­ty­vu­mą ir pa­rei­ka­lau­da­mi šei­mos gy­dy­to­jo kan­try­bės. 
„Pa­cien­tams at­ro­do, kad li­ga yra mū­sų pro­ble­ma (šei­mos gy­dy­to­jų – red. past.). Ser­ga­me ne mes. Pa­cien­tas ser­ga. Mes pa­de­da­me, mū­sų pa­rei­ga pa­dė­ti, o pa­cien­to – vyk­dy­ti mū­sų pa­gal­bą. Sėk­mė yra ben­dra: gy­dy­to­jo pa­ski­ria­mi vais­tai ir pa­cien­to re­ži­mo lai­ky­ma­sis“, – tei­gė šei­mos gy­dy­to­jas.  
 
Ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja Zi­ta Dir­sie­nė sa­ko, kad da­lis žmo­nių jaut­riau re­a­guo­ja į krau­jo mė­gi­nio pa­ė­mi­mo pro­ce­dū­rą. Pa­sak jos, pro­ce­dū­ros sklan­du­mas pri­klau­so nuo pa­cien­tų nu­si­tei­ki­mo. De­ja, pa­si­tai­ko, kad žmo­nės ir alps­ta. Ben­dro­sios prak­ti­kos slau­gy­to­ja (kiek šmaikš­čiai) pa­ste­bi, kad ne­re­tai pro­ble­mų iš­ky­la jau­niems vy­rams. „Va­kar net ka­vą vi­riau ir me­dų dė­jau“, – pri­si­me­na Z.Dir­sie­nė, pri­dur­da­ma, kad sky­riu­je at­lie­ka­mi įvai­raus po­bū­džio krau­jo ty­ri­mai (prie­šo­pe­ra­ci­niai, cho­les­te­ro­lio kie­kio ver­ti­ni­mai bei kt.).
 
Kli­ni­ki­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja Ni­jo­lė Pa­ko­nie­nė džiau­gia­si ko­lek­ty­vu, bė­gant me­tams at­ra­du­siu sma­gų dar­bo rit­mą. To­bu­li­nant Kli­ni­ki­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je at­lie­ka­mų ty­ri­mų ko­ky­bę, įstai­go­je prieš dve­jus me­tus įdieg­ta LIS (La­bo­ra­to­ri­nė in­for­ma­ci­nė sis­te­ma), ku­ri už­tik­ri­na at­lie­ka­mų ty­ri­mų ko­ky­bės ste­bė­se­ną bei ma­ži­na žmo­giš­ko­sios klai­dos ti­ki­my­bę. Ve­dė­ja sky­riu­je kar­tu dir­ba su tri­mis la­bo­ran­tė­mis. Čia at­lie­ka­mi imu­no­lo­gi­niai, he­ma­to­lo­gi­niai, bio­che­mi­niai, be­drak­li­ni­ki­niai bei ki­ti ty­ri­mai. Per mė­ne­sį – maž­daug 10-12 tūkst. ty­ri­mų, o per die­ną iš­ti­ria­mi maž­daug 100 pa­cien­tų.
 

„Vi­sos sten­gia­mės. Da­bar pa­di­dė­jo dar­bo krū­vis dėl he­pa­ti­to C. Per die­ną bū­na po 30 he­pa­ti­to C ty­ri­mų. Ran­da­me ir tei­gia­mų, rei­kia ap­do­ro­ti, ra­šy­ti pra­ne­ši­mus. Ko­lek­ty­vas dar­nus, esa­me vie­na už ki­tą“, – tei­gė Kli­ni­ki­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jos ve­dė­ja Ni­jo­lė Pa­ko­nie­nė.

 
Kli­ni­ki­nės diag­nos­ti­kos la­bo­ra­to­ri­jo­je ple­čia­mos at­lie­ka­mų ty­ri­mų spek­tras, su­da­ry­tos ga­li­my­bės pa­cien­tams, at­lik­ti mo­ka­mus ty­ri­mus pa­gal gy­dy­to­jų pa­reng­tas ty­ri­mų pa­ke­tus.
 
Uk­mer­gės PSPC dir­ban­ti gydytoja aku­še­rė-gi­ne­ko­lo­gė Vi­ta­li­ja Ki­rei­lie­nė ak­ty­viai vyk­do pa­tik­ros dėl žmo­gaus pa­pi­lo­mos vi­ru­so (ŽPV) pro­gra­mą. Lie­tu­va, kaip edu­kuo­ja medikė, yra tarp pir­mau­jan­čių vals­ty­bių pa­gal gim­dos kak­le­lio vė­žio diag­no­zes. To­dėl dėl ŽPV ti­ria­mos mo­te­rys nuo 35 m., mat pas­ta­ra­sis vi­ru­sas su­ke­lia gim­dos kak­le­lio vė­žį ir pa­ki­ti­mus gim­dos kak­le­lio epi­te­ly­je. Gydytoja džiau­gia­si nau­ja pa­tik­ros pro­gra­ma, pa­brėž­da­ma Uk­mer­gės PSPC ad­mi­nist­ra­ci­jos rū­pes­tį gi­ne­ko­lo­gi­jos sri­ti­mi.
Pas­ta­ruo­ju me­tu, anot gydytojos aku­še­rės-gi­ne­ko­lo­gės, iš­si­plė­tė svei­ka­tos pa­tik­ros ga­li­my­bės, o mo­te­rys vis daž­niau at­ei­na pa­si­tik­rin­ti svei­ka­tą.
 

„Šiuo me­tu vyks­ta pro­fi­lak­ti­ka, o mū­sų aku­še­rės skam­bi­na mo­te­rims, kvie­čia jas. Gim­dos kak­le­lio vė­žio pro­gra­ma vyk­do­ma ge­rai. Daug mo­te­rų krei­pia­si, ran­da­me daug pa­to­lo­gi­jos“, – pa­sa­ko­jo Uk­mer­gės PSPC dir­ban­ti gydytoja aku­še­rė-gi­ne­ko­lo­gė Vi­ta­li­ja Ki­rei­lie­nė.

 
Ji pa­ste­bė­jo, kad po COVID-19 pan­de­mi­jos pa­ki­to pa­cien­tų nuo­tai­kos, at­si­ra­do dau­giau pro­ble­mų dėl nu­sil­pu­sio imu­ni­te­to. Mo­te­rims, pro­fe­si­ne pa­tir­ti­mi da­li­na­si pa­šne­ko­vė, ne kar­tą po ko­ro­na­vi­ru­so per­sir­gi­mo su­tri­ko mė­ne­si­nių cik­las, kar­tais ir ga­li­my­bės pa­sto­ti.
 
Pa­klaus­ta, ar pas­ta­ruo­ju me­tu mo­te­rys daž­niau ser­ga po­gim­dy­vi­ne dep­re­si­ja, me­di­kė at­sa­ko, kad nors ši li­ga gan ak­ty­viai „es­ka­luo­ja­ma“, bent tarp sa­vo pa­cien­čių li­gos pa­gau­sė­ji­mo ne­pa­ste­bė­ju­si.
Svars­ty­da­ma apie mo­te­rų ly­ti­nės elg­se­nos po­ky­čius V.Kireilienė pa­žy­mi, kad kon­tra­cep­ti­nės ga­li­my­bės ta­po pla­tes­nės nei anks­čiau, o mo­te­rys šią sri­tį ne­blo­gai iš­ma­no. Ma­tyt, dėl šios prie­žas­ties, svars­to V.Ki­rei­lie­nė, pas­ta­ruo­ju su­ma­žė­jo abor­tų, de­ja, ir gim­dy­mų skai­čius.
 
Uk­mer­gės PSPC tei­kia­mos ir odon­to­lo­gi­jos bei bur­nos hi­gie­nos pa­slau­gos. Bur­nos hi­gie­nis­tė Jo­lan­ta Na­ru­šie­nė Uk­mer­gės PSPC įsi­dar­bi­no šių me­tų ba­lan­dį. Pa­šne­ko­vė pa­sa­ko­ja dir­ban­ti skir­tin­guo­se mies­tuo­se esan­čio­se gy­dy­mo įstai­go­se, ta­čiau di­de­lės pro­ble­mos dėl to ne­įžvel­gia.
„Va­ži­nė­ju į ke­lis mies­tus. Dir­bu Vil­niu­je pri­va­čia­me ka­bi­ne­te, Ute­no­je (taip pat pri­va­čia­me ka­bi­ne­te), ir Uk­mer­gė­je, o gy­ve­nu Mo­lė­tuo­se“, – pa­sa­ko­ja J.Na­ru­šie­nė, pri­du­rian­ti, kad jau pri­pra­tu­si prie nuo­la­ti­nių ke­lio­nių
 
Pa­na­šu, kad J.Na­ru­šie­nei, skir­tin­gai nei da­liai Lie­tu­vos me­di­kų, dar­bo krū­vis tin­ka – ji džiau­gia­si ne­ma­žu pa­cien­tų, ypač ma­žų­jų, bū­riu. Bur­nos hi­gie­nis­tė pa­sa­ko­ja, kad ar­tė­jant nau­jiems moks­lo me­tams pa­gau­sė­jo pro­fi­lak­ti­nių pa­tik­rų. Bur­nos hi­gie­nos sri­ty­je, de­ja, J.Na­ru­šie­nei ten­ka su­si­dur­ti su da­lies pa­cien­tų (ar pa­cien­tų tė­ve­lių) ži­nių sto­ka ir kar­tais skep­tiš­ku po­žiū­riu.
 
„Ten­ka su­si­dur­ti su įvai­rio­mis si­tu­a­ci­jo­mis. Kar­tais tė­vų ne­pri­ežiū­ra ir ne­no­ru. Su šia pro­ce­dū­ra tė­vai ne­bū­na iš­sa­miai su­si­pa­ži­nę, to­dėl ten­ka su­pa­žin­din­ti. Tė­vai ži­no, kad rei­kia gy­dy­ti dan­tu­kus, bet gai­la, kad ne­ži­no, jog rei­kia re­gu­lia­riai at­lik­ti bur­nos hi­gie­ną pro­ce­dū­ras. Kar­tais rei­kia tė­vus pa­mo­ty­vuo­ti“, – pa­sa­ko­ja bur­nos hi­gie­nis­tė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!