Nors Lietuvoje veikia įvairios pagalbos ir reabilitacijos programos, klausimas, ar jos iš tiesų prieinamos visiems, išlieka aktualus. Geografiniai skirtumai, informacijos trūkumas, formalūs reikalavimai ir visuomenėje vis dar gaji stigma neretai tampa nematomomis kliūtimis tiems, kurie ieško pagalbos. Specialistai pabrėžia, kad vien infrastruktūros nepakanka – sėkmingai reabilitacijai būtinas ne tik paslaugų prieinamumas, bet ir žmogaus motyvacija, visuomenės supratimas bei palaikanti aplinka.
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) apklausa atskleidė, kad pusė lietuvių priklausomybę laiko liga, reikalaujančia pagalbos, ketvirtadalis mano, kad žmonės patys kalti, o kas dešimtas priklausomų asmenų apskritai vengia.
Pirmiausia – pas psichiatrą
Lietuvos priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenių asociacijos prezidentas Albertas Lučunas paaiškina, kad pagalbos gali gauti tik tie, kurie patys jos nori. „Norint patekti į programą, žmogus, kuris jaučia priklausomybę ir negali savarankiškai su ja susitvarkyti, turi kreiptis į psichiatrą ir gauti siuntimą, patvirtinantį priklausomybės sindromą“, – sako Lučunas.
Nevyriausybinės organizacijos, dalyvaujančios projektuose, negali priimti asmenų, kuriems nustatomas tik rizikingas vartojimas, pavyzdžiui, F10.1 – alkoholio vartojimo atvejis. „Tik F10.2 diagnozė – tikras priklausomybės sindromas – leidžia dalyvauti programoje. Jei nustatomas F10.1, tokie asmenys gali kreiptis į priklausomybės ligų centrus didžiuosiuose miestuose ar jų filialuose, kur siūlomos trumpalaikės programos, konsultacijos ir kitos paslaugos, pavyzdžiui, pagal Minesotos programą“, – aiškina A.Lučunas.
Svarbi formalioji sąlyga – pažyma, patvirtinanti, kad žmogus neserga tuberkulioze. Ši procedūra būtina saugiam programos vykdymui ir užtikrina, kad visi dalyviai galėtų būti integruoti be pavojaus sau ir kitiems.
Dvi savaitės svečio teisėmis
Svarbiausia taisyklė – žmogus turi pats norėti dalyvauti programoje. Pradžioje įvedamas bandomasis dviejų savaičių laikotarpis. „Per šį laiką asmuo gyvena svečių teisėmis ir gali nuspręsti, ar nori tęsti programą bei pasirašyti dalyvavimo sutartį“, – aiškina asociacijos vadovas.
Projektuose kyla ir finansinių iššūkių. Jei asmuo neišbūna mėnesio, paslaugų teikėjui jos nekompensuojamos. Dėl to kartais prašoma simbolinio įnašo arba įsipareigojimo praleisti mėnesį. „Jei žmogus neturi galimybės sumokėti, galima sudaryti sutartį, pagal kurią jis įsipareigoja dalyvauti mėnesį, o nesilaikant – atlyginti sumą. Iš praktikos nežinoma, kad kas nors būtų į tai kreipęsis teisme“, – sako A.Lučunas.
Bandomasis laikotarpis taip pat leidžia specialistams įvertinti motyvaciją ir galimybes, kad programos rezultatai būtų kuo efektyvesni. Tik tie, kurie pasiruošę prisiimti atsakomybę, gali sėkmingai tęsti reabilitaciją.
Motyvuoti pagalbos sulaukia
Darbas su priklausomais žmonėmis yra nenuspėjamas. „Būna savaitės, kai nuolat skambina, o po to – kelios savaitės tylos. Dažniausiai srautai padidėja rudenį. Šiuo metu visi, norintys gauti pagalbą, gali būti priimti, eilės dažniausiai nesusidaro“, – pasakoja A.Lučunas.
Pastaraisiais metais norinčių kreiptis pagausėjo, nes atsirado daugiau socialinių darbuotojų ir tarnybų, atsiunčiančių žmones į projektą. Pagalba, anot A.Lučino, prieinama, tačiau iššūkis tas, kad žmonės, pripratę prie pašalpų ar maitinimo, sunkiai keičia įpročius. Reabilitacijos centruose programos reikalauja aktyviai mokytis gyventi iš naujo, įsitraukti ir prisiimti atsakomybę, o to nori ne visi.
„Prieš 20 metų žmonės buvo labiau motyvuoti gydytis, nes neturėdavo jokios socialinės pagalbos, todėl kabindavosi įstaigose ir laikydavosi programos. Šiandien kai kurie žmonės tampa reikalaujantys, rašo skundus, kas apsunkina specialistų darbą“, – pasakoja A.Lučunas.
Anot pašnekovo, pati geriausia programa ar infrastruktūra negali garantuoti sėkmės, jei trūksta motyvacijos: „Žmogus turi tikrai norėti keistis, priimti pagalbą ir būti pasiruošęs kovoti su savo silpnybėmis. Be vidinės valios, jokios priemonės nepadės.“
Jis pabrėžia, kad priklausomybė dažnai siejama su gėda, kaltės jausmu, socialine atskirtimi. „Tik vidinė motyvacija leidžia įveikti šiuos emocinius barjerus. Kai žmogus suvokia, kad yra vertas pagalbos, kad jo pastangos svarbios, tada prasideda tikras pokytis“, – sako asociacijos vadovas.
Nepaisant iššūkių, reabilitacijos bendruomenės tikslas – padėti žmonėms atsikratyti priklausomybių, suteikti įrankius gyventi sveikiau ir prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Centrai ir projektai siekia ne tik gydyti simptomus, bet ir kurti ilgalaikį gyvenimo pokytį, pagrįstą savarankiškumu, atsakomybe ir bendruomeniškumu.
Stabdo stigma
Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) apklausa atskleidė, kad pusė lietuvių priklausomybę laiko liga, reikalaujančia pagalbos, ketvirtadalis mano, kad žmonės patys kalti, o kas dešimtas priklausomų asmenų apskritai vengia.
Tiesa, šeimose, kuriose yra sergančių priklausomybe, 60 proc. apklaustųjų mano, kad tiems žmonėms reikia pagalbos, tarp kolegų – jau tik pusė. Šeimoje priklausomų artimųjų vengia vos 4 procentai, o priklausomų kolegų – jau beveik 16 procentų.
Mokslininkų teigimu, priklausomų žmonių smegenyse vyksta fiziniai pokyčiai – pažeidžiamos sritys, atsakingos už sprendimų priėmimą, atmintį ir elgesio kontrolę. Būtent todėl reikalavimas „tiesiog susivaldyti“ yra nepagrįstas. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad priklausomi žmonės stigmatizuojami labiau nei sergantys kitomis psichikos ligomis, o tai stabdo juos kreiptis pagalbos. Stigma paplitusi net tarp medikų.
„Nė vienas žmogus savo noru nesirenka susirgti priklausomybės ligomis. Kaip nesakome, kad aukšto kraujospūdžio ar depresijos gydyti nereikia, kad tai ne ligos, taip ir priklausomybė turėtų būti vertinama su tokiu pačiu rimtumu ir supratingumu“, – tikina RPLC direktorė dr. Aušra Širvinskienė.
Vartoti spaudžia pati visuomenė?
RPLC vadovė atkreipia dėmesį į dar vieną problemą – Lietuvoje žmogus, atsisakantis alkoholio, sulaukia ne pagarbos, o pašaipų. Ji pasakoja apie vyrą, kuris sėkmingai gydėsi priklausomybę ir visiškai atsisakė alkoholio, tačiau darbo šventėje susidūrė su kolegų nesupratingumu: kodėl negeria, ar kompanija per prasta, ar negali bent taurės vyno išgerti. Norėdamas išvengti spaudimo, vyras į vyno taurę pylėsi sulčių.
„Bet toks imitavimas irgi gali atgaivinti vartojimo prisiminimus ir tai nėra saugu, nes gali paskatinti atkrytį“, – perspėja dr. A.Širvinskienė.
Specialistė pabrėžia švietimo svarbą – kuo daugiau visuomenė žinos apie priklausomybę kaip ligą, tuo mažiau žmonių slėps savo problemą ir greičiau kreipsis pagalbos.
Svarbu
Kur kreiptis pagalbos?
Respublikinis priklausomybės ligų centras (RPLC) turi filialus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Centras teikia medicinines, psichologines ir socialines paslaugas žalingai vartojantiems alkoholį, narkotines medžiagas ar tabaką, taip pat jų šeimos nariams.
Nacionalinėje svetainėje
www.pagalbasau.lt veikia pagalbos žemėlapis – jame galima rasti artimiausias psichikos sveikatos priežiūros įstaigas, priklausomybės ligų centrus ir pagalbos linijas. Svetainėje taip pat pateikiami savidiagnostikos testai ir informacija artimiesiems.
Projektas „Pagalbos ti
ltai“
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, 10 tūkst. eurų
Partneriai:
Komentuoti: