„Reikėtų užtikrinti ilgalaikį pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms finansavimą ir stiprinti specialistų kompetencijas. Pasirengimas negali priklausyti nuo atskirų projektų ar trumpalaikių iniciatyvų. Reikia investuoti ne tik į infrastruktūrą, medicinos atsargas ir įrangą, bet ir į nuolat rengiamus specialistus, gebančius planuoti, koordinuoti ir valdyti ekstremaliąsias situacijas“, – sako Ekstremalių sveikatai situacijų centro direktorė Audronė Sviklaitė.
- Kokioms ekstremalioms situacijoms sveikatos sektorius šiuo metu ruošiasi intensyviausiai? Kokių grėsmių pasekmes gyventojai vertina nepakankamai?
- Daugiausia dėmesio skiriama masinėms nelaimėms ir karinio pobūdžio grėsmėms, kai pagalbos gali prireikti daugybei nukentėjusiųjų, o sveikatos sistemai tektų veikti trūkstant personalo, vaistų ir kitų išteklių, esant infrastruktūros pažeidimų bei sutrikus tiekimo grandinėms.
Žmonės dažnai nepakankamai įvertina ne pačias grėsmes, o galimas jų pasekmes. Esame įpratę, kad pagalba bus suteikta greitai, veiks ryšys, elektra, bus prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos. Tačiau didelės krizės metu visa tai gali sutrikti vienu metu, o pagalbos gali tekti laukti gerokai ilgiau. Pirmosiomis krizės valandomis ar net dienomis daug kas priklausys ir nuo mūsų pačių pasirengimo.
- Jei didelė nelaimė įvyktų rytoj, ar galėtumėte užtikrintai pasakyti, kad sveikatos sistema yra jai pasirengusi? Kur matote didžiausią spragą?
- Nemanau, kad kuri nors valstybė galėtų užtikrintai pasakyti esanti visiškai pasirengusi krizėms. Tikrasis pasirengimas paaiškėja sistemai pradėjus veikti realiomis, dažnai sunkiai prognozuojamomis sąlygomis.
Viena didžiausių spragų yra profesionalių ekstremaliųjų situacijų valdymo kompetencijų stoka. Turime stiprių medikų, tačiau medicininė kompetencija savaime nereiškia gebėjimo valdyti krizę. Tam reikia specialaus pasirengimo, praktinės patirties, gebėjimo koordinuoti daugelio institucijų veiklą. Šie gebėjimai turi tapti ne pavienių žmonių stiprybe, o nuolatine visos sveikatos sistemos kompetencija.
- Ką apie tikrąjį gydymo įstaigų pasirengimą parodo pratybos?
- Valdymo planai negali būti tik formalūs dokumentai. Per pratybas paaiškėja, ar suplanuoti veiksmai veiktų tikrovėje, kur yra silpnosios vietos ir ką būtina keisti.
Įstaigų aktyvumas vis dar skiriasi: savivaldybių pavaldumo gydymo įstaigos pratybas organizuoja gerokai rečiau nei valstybės pavaldumo įstaigos. Ne visur pakankamai dėmesio skiriama rezultatams įvertinti ir trūkumams pašalinti. Todėl gydymo įstaigoms teikiame metodikas, praktines rekomendacijas ir bendrus standartus.
- Pandemija ir karas Ukrainoje – nemenki iššūkiai. Kokių pamokų jie davė?
- Pandemija buvo rimtas išbandymas, o karas Ukrainoje pakeitė mūsų supratimą apie grėsmių mastą ir pobūdį. Turime ruoštis ne tik pavienėms nelaimėms, bet ir ilgalaikėms krizėms. Sveikatos sistema turi ne tik reaguoti, bet ir ilgą laiką išlaikyti gebėjimą teikti pagalbą itin sudėtingomis sąlygomis.
Ukrainoje mūsų medikai mokosi gydyti sudėtingas karo traumas, valdyti masinius sužeistųjų srautus, organizuoti evakuaciją. Jie mato, kaip dirba ligoninė, kai jai pačiai gresia pavojus, kaip užtikrinamas pacientų ir personalo saugumas bei nenutrūksta pagalbos teikimas.
Lietuvos ligoninių pasirengimas nevienodas. Turime pasiekti, kad Ukrainoje įgyta patirtis neliktų atskirų medikų žiniomis, o būtų perkeliama į ligoninių darbą, mokymus ir pratybas. Čia dar turime daug darbo.
- Kokį vieną sprendimą reikėtų priimti nedelsiant, kad pasirengimas pastebimai pagerėtų?
- Reikėtų užtikrinti ilgalaikį pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms finansavimą ir stiprinti specialistų kompetencijas. Pasirengimas negali priklausyti nuo atskirų projektų ar trumpalaikių iniciatyvų. Reikia investuoti ne tik į infrastruktūrą, medicinos atsargas ir įrangą, bet ir į nuolat rengiamus specialistus, gebančius planuoti, koordinuoti ir valdyti ekstremaliąsias situacijas.
- Į sveikatos sistemą atėjote po daugelio metų darbo policijoje. Kas paskatino rinktis šią sritį?
- Matyt, darbas policijoje įskiepijo savotišką profesinį geną – norą dirbti žmonių labui, rūpintis jų saugumu. Man svarbu jausti, kad mūsų kasdienis darbas turi prasmę, padeda valstybei geriau pasirengti grėsmėms, o žmonėms – gyventi saugiau. Turbūt dėl to šiame darbe ir esu.
- Kaip pandemija ir plataus masto karas Ukrainoje pakeitė jus, kaip vadovę, ir patį Centrą?
- Nesakyčiau, kad iš esmės pasikeitė mano požiūris į pačias grėsmes. Dirbant šioje srityje visada turi suprasti, kad net mažai tikėtini scenarijai gali tapti realybe. Tačiau pandemija ir karas Ukrainoje iš esmės pakeitė mūsų darbo mastą, atsakomybę ir supratimą, kokio pasirengimo iš tiesų reikia.
Per šiuos metus labai pasikeitė ir Centras – jo veikla, prioritetai, komanda. Šis darbas reikalauja atsidavimo ir gebėjimo veikti nuolatinės įtampos sąlygomis, todėl ne visi jame išlieka. Šiandien esame kitokia organizacija nei prieš penkerius metus.
- Kaip pati tvarkotės su atsakomybe ir įtampa, kai tenka planuoti scenarijus, apie kuriuos visuomenė dažnai nenori galvoti?
- Stengiuosi susitelkti ne į tai, kas gali nutikti, o į tai, ką galime padaryti, kad būtume geriau pasirengę. Tai padeda suvaldyti įtampą. Atsitraukti nuo darbų ir atgauti energiją man geriausiai padeda aktyvus sportas ir buvimas gamtoje.
- Kokius tris veiksmus skaitytojams rekomenduotumėte atlikti jau šią savaitę?
- Pirma – išsiaiškinkite, kur slėpsitės iškilus pavojui. Antra – pasitikrinkite, ar galėtumėte bent kelias paras išsiversti be elektros, vandens ir ryšio. Trečia – išmokite suteikti pirmąją pagalbą. Krizės metu pirmasis žmogus, galintis jums padėti, dažnai bus ne gelbėtojas, o šalia esantis žmogus.
Trumpa dosjė
A.Sviklaitė ISM Vadybos ir ekonomikos universitete įgijo vadybos krypties magistro laipsnį, Lietuvos teisės universitete – teisės magistrą. Taip pat Vilniaus pedagoginiame universitete ji įgijo edukologijos krypties bakalauro diplomą.
Anksčiau A.Sviklaitė ėjo organizacijos vystymo ir planavimo valdybos viršininkės pareigas Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos. Ji buvo atsakinga už Policijos organizacijos strategijos formavimą, jos vystymą ir pokyčių valdymą, ES finansuojamų projektų inicijavimą ir įgyvendinimą bei dalyvavimą teisėkūroje rengiant policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus.
.jpg)
.jpg "„Didžiausią įspūdį man palieka ne konkreti valstybė, o visuma: su kuo važiavau, ką patyriau, galbūt koks pirmas kartas. Niekada nepamiršiu šių metų sausį aplankyto septintojo savo žemyno – Antarktidos. Tai pirmoji vieta pasaulyje, kur pasijutau tikru svečiu: ten viską valdo pingvinai, ruoniai ir banginiai“, - sako kelionių ekspertas Rimvydas Širvinskas-Makalius.")
