Kaipgi tai atsitiko?
Prieš pradedant – lakoniška pažintis su pagrindiniu mūsų istorijos herojumi. Antanas Starkus – gydytojas patologas-anatomas (nepainioti su bendravardžiu ir bendrapavardžiu žinomu pokario partizanu Antanu Starkumi-Monte), Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas, Nepriklausomybės kovų ir Klaipėdos sukilimo dalyvis, medicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Patologinio instituto asistentas. Būtent šiam žmogui iškrito nelaiminga korta, kai 1935-ųjų liepos 29-osios popietę jis, sutikęs su džiovos sanatorijos vadovo dr. Leono Kogano prašymu, atvyko į minėtą sanatoriją atlikti skrodimo.
 
Atlikti šią procedūrą reikėjo jaunai merginai, kuri į džiovininkų sanatoriją atvyko ne per seniausiai. Daktaras A.Starkus užklausė vietinių medikų, kada ligonė mirusi. Sulaukęs atsakymo „vakar“, skrodimą atliko.
Tų laikų mokslinio žinojimo kontekste šis skrodimas pasirodė esąs itin įdomus atvejis – pasirodė, jog mirusioji iš tiesų nesirgo plaučių tuberkulioze, kaip kad buvo manyta. Tuberkuliozės sanatorijos medikus apgavo rentgenograma, o šio skrodimo rezultatai tapo įrodymu, kad rentgenogramomis aklai pasitikėti neverta. Tačiau šis mokslinis atradimas nepaguodė velionės artimųjų.
 
Artimieji padavė gydytoją į teismą
Sužinoję apie atliktą skrodimą, mirusios merginos artimieji išreiškė pretenzijas, kodėl procedūra atlikta be jų sutikimo? Kreiptasi į įvairias institucijas, o taipgi ir į Valstybės gynėją – taip tuo laiku vadinta institucija, kurią dabar žinome prokuratūros vardu. Prokuratūra susidomėjo byla. Daug pasako tai, kad net triskart prokurorai rengė kaltinamąją išvadą daktaro A.Starkaus byloje: kaltinimai lavono išniekinimu buvo vis teismų atmetami ir vėl pateikiami iš naujo kitiems teismams nagrinėti.
 
Šios bylos kulminacija įvyko 1938 m. pavasarį, kada jos ėmėsi Kauno apygardos teismas. Kaltinamųjų suole gydytojas A.Starkus sėdėjo vienas. Maža to, be gynėjo – medikas ryžosi teisme gintis pats. Tiesa, jo pusėn stojo kolegos gydytojai: lemiamame teismo posėdyje gynybos liudininkais buvo visas tuometinis Lietuvos medicinos aukso žiedas.
 
„Rytoj gali teisti mane“
Tokiu šūkiu socialinių tinklų paskyras buvo pasidabinę didelė dalis šių dienų Lietuvos medikų. Panašios nuotaikos, atrodo, tvyrojo ir 1938-ųjų pavasarį, kai Kauno apygardos teisme teisiamo daktaro A.Starkaus stojo ginti kolegos. Pirmasis pasisakė tos pačios nelemtos sanatorijos vadovas dr. L.Koganas. Jis teismą nušvietė apie problemišką gydymo įstaigose mirusių asmenų skrodimo teisę. Anot jo, į klausimą, „kam priklauso lavonas?“ tokiu atveju nėra vienareikšmiško atsakymo, o skrodimai medicinos mokslo tikslu – tam ir buvo darytas liūdnai pagarsėjęs skrodimas – teisinių nuostatų neturi.
 
Pasisakė ir VDU Medicinos fakulteto dekanas prof. dr. Vladas Lašas. Jis teismui papasakojo, kad įprasta praktika yra laukti 24 valandas po mirties ir tik tada atlikti skrodimą – tai dėl to, kad būtų įsitikinta, jog velionis tikrai yra velionis. Be to, V.Lašas metė akmenį į sanatorijos vadovų daržą: anot jo, kadangi patologas-anatomas A.Starkus buvo iškviestas į sanatoriją kaip specialistas iš pašalies, jis neturi jokios teisinės atsakomybės už minėtąjį skrodimą – viskuo pasirūpinti turėjo sanatorijos vadovai.
Paskutinis gydytojas, liudijęs A.Starkaus byloje – Patologinio instituto vedėjas prof. Emilis Vinteleris. Jis paaiškino, kad Patologijos institute skrodimai dažnai daromi nepraėjus parai po mirties, taigi, kuo nors kaltinti A.Starkų nėra pagrindo.
 
Neišmuškite medikui peilio iš rankų
Ilgą paskutinį žodį teisme tarė dr. A.Starkus. Kaltinamųjų suole atsidūręs gydytojas kalbėjo išties vaizdžiai: prašė teismo neišmušti skrodimo peilio specialistui medikui iš rankų, aiškino, jog lavonas chirurgui – pati geriausia medicinos mokslo knyga. „Jei varžytume skrodimus lygiai ir medicinos mokslui kenktume, paliktume nelaimingais daug gyvų žmonių, kuriems gydytojai negalėtų suteikti pagalbos“, – kalbėjo teisiamasis.
Svarbiausia, ką kalboje bandė įteigti dr. A.Starkus, tai, kad skrodimas anaiptol nėra lavono išniekinimas – kuo jis ir buvo velionės artimųjų kaltinamas. „Miręs žmogus per savo lavono skrodimo procesą atiduoda paskutinį patarnavimą gyviesiems – gydytojams, kurie yra pasišventę žmonių gyvybę ir sveikatą saugoti“, – vaizdingai kalbėjo Antanas Starkus. Kalbos pabaigoje jis paprašė būti išteisintas.
Kauno apygardos teismas įsiklausė į jo ir kolegų žodžius. Gydytojas A.Starkus buvo išteisintas. Taip baigėsi ši trejus metus trukusi byla, kainavusi nemaža nervų talentingam patologui-anatomui.
 
Dievų miško gydytojas
Įdomus faktas pabaigai - visas šis išbandymas nebuvo paskutinis spalvingame daktaro A.Starkaus gyvenime: praėjus keleriems metams, Lietuvai paskendus raudonųjų ir rudųjų okupacijų potvyniuose, jis atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje – liūdnai pagarsėjusiame Dievų miške. Ten tapo stovyklos gydytoju ir išgelbėjo ne vieno kalinio gyvybę. Štuthofo pragarą A.Starkus išgyveno.
 
Tiesa, po karo į Lietuvą nebegrįžo: pateko į Švediją, o po to į JAV. Ten ilgus metus praktikavo kaip patologas-anatomas ir dargi pirmininkavo Niujorko lietuvių gydytojų draugijai. Mirė A.Starkus 1975 m. metais Brukline. Ar jo paties kūnas po mirties buvo panaudotas mokslo labui, deja, atsakymo į šį klausimą neturime.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!