- Pirmiausiai, sveikinimai – ministrės Marijos Jakubauskienės buvote apdovanota nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu. Kokios nuotaikos?
 
- Džiugesys. Man didelė garbė gauti tokį apdovanojimą būnant tarp daug patyrusių kolegų ir dar gana anksti savo kelyje. Ypač vertinu, kad mane nominavo ligoninės profesinė sąjunga – tai ne administracinis sprendimas, o kolegų išjaustas įvertinimas.
 
- Ne tik operuojate, bet ir aktyviai užsiimate socialine veikla. Kokie projektai šiandien jums svarbiausi?
 
- Esu Lietuvos krūties vėžio asociacijos valdybos pirmininkė. Pagrindinis asociacijos socialinis projektas – „Šventos Magdalenos naktis“, kurią nuo 2020 m. organizuojame kartu su Šv. Pranciškaus broliais, Vilties miestu ir daugybe partnerių. Renginys skirtas didinti krūtų vėžio žinomumą. Iš pradžių manėme, kad jis liks tik Klaipėdoje, bet šiandien matome, kad mūsų pavyzdžiu remiasi kitos nevyriausybinės organizacijos – panašios iniciatyvos atsirado Kaune, Vilniuje. Klaipėdoje liepą visi laukia Šv. Magdalenos naktį vainikuojančionaktinio moterų ėjimo bei bėgimo, kuris, drąsiai galiu sakyti, virto miesto švente.
Praėjusią savaitę įvyko pirmasis mūsų asociacijos rengiamas tarptautinis kongresas „Vilnius Breast Meeting“, skirtas krūtų vėžio chirurginiam gydymui ir diagnostikai. Tai didžiausias toks renginys Baltijos šalių regione, sutelkęs daugiau nei 200 dalyvių.
 
- Ar tokios iniciatyvos atsiliepia statistikai?
 
- Apčiuopiamai. Kai pradėjome organizuoti „Šventos Magdalenos naktį“, mamografinės patikros lankomumas siekė vos 53 proc. Šiandien kreivė rodo aiškų augimą. Klaipėdoje per trejus metus apklausėme beveik 1,4 tūkst. moterų – netrukus publikuosime populiacinę apklausą, įrodančią, kad nuostatos apie krūtų vėžį ir patikros svarbą pasikeitė. Tai reiškia, kad socialinė akcija – ne tik gražus renginys, bet turi ir realią vertę.
Sergamumo skaičiai pastaruoju metu taip pat pakilo, tačiau ne todėl, kad daugiau moterų serga. Nuo 2025 m. sausio mamografinę patikrą valstybiniu mastu imta vykdyti nuo 45-erių, ne nuo 50-ies, ir pratęsta iki 74-erių. Be to, nuo 2021 m. veikia Nacionalinis koordinacinis centras, siunčiantis kvietimus dalyvauti programoje, taip pat kontroliuoja nustatytų pakitimų tolimesnį ištyrimą. Tai taip pat atsiliepė lankomumui. Šiais metais nustayta per 2 tūkst. naujų krūtų vėžio atvejų, o paprastai jų būdavo apie 1,6-1,7 tūkst. Tai ne ligos protrūkis, o ankstyvosios diagnostikos rezultatas.
 
- Kuria linkme keičiasi pati krūtų chirurgija?
 
- Žengiama keliomis kryptimis. Pirmoji – krūties atstatymas. Anksčiau moteris po operacijos dažnai likdavo be krūties arba ilgai laukdavo sudėtingos rekonstrukcijos. Šiandien implantai leidžia krūtį atkurti tą pačią dieną, kai pašaliname liaukinį krūties audinį. Gražesnių ilgalaikių rezultatų pasiekiame atstatydami krūtį pačios moters audiniais, tačiau tam reikia tretinio lygio centrų su mikrochirurgine baze – jų Lietuvoje vis dar trūksta, o laukimo eilės ilgos.
Antroji kryptis – rečiau operuojame pažastį. Anksčiau dažnai radikaliai šalindavome limfmazgius, bet po tokios operacijos beveik pusei moterų sutindavo ranka. Pasveikti nuo vėžio, tačiau nebegalėti gyventi įprasto gyvenimo – nepageidautina perspektyva. Šiandien naujos chirurginės technikos leidžia išsaugoti daugiau limfmazgių pažastyje.
Į krūtų chirurgiją ateina ir robotinės bei endoskopinės sistemos – „Vilnius Breast Meeting“ kongrese pristatėme mikrochirurginę robotinę sistemą, kurios Lietuvoje dar nėra. Ji leidžia siūti vos 0,3 mm storio limfagysles – chirurgui to išmokti reikia daugelio mėnesių, o robotas padeda šį įgūdį įvaldyti gerokai greičiau. Dirbtinis intelektas didžiausią vertę kol kas teikia radiologijoje – mokome jį atpažinti onkologinę ligą mamografiniuose vaizduose.
 
- Vadinasi, operuojama ne tik dėl gyvybės, bet ir dėl gyvenimo kokybės?
 
- Būtent. Šiuolaikinė krūtų chirurgija taiko tas pačias metodikas kaip plastinėje chirurgijoje – pjūviai, technikos, principai sutampa. Konferencijas visada rengiame kartu su plastikos chirurgais. Todėl šiandien moteris iš operacinės gali išeiti ne tik išsivadavusi nuo ligos, bet ir gražesnėmis krūtimis nei prieš operaciją. Pacientei pageidaujant pakoreguojame ir sveikąją krūtį, pritaikome ją prie operuotos – tokias simetrizacijos operacijas valstybė kompensuoja.
Dažnai galvojama, kad pacientė, persirgusi vėžiu, neturi teisės blogai jaustis ar skųstis netobulai atrodančiomis krūtimis. Tai netiesa. Drąsiai kviečiame moteris, nepatenkintas estetiniu rezultatu po anksčiau atliktų operacijų, kreiptis į chirurgus.
 
- Pernai Seime kėlėte klausimą dėl pasenusios ilgalaikės onkologinių pacienčių stebėsenos. Kur didžiausi iššūkiai?
 
- Susiduriame su mažėjančiu specialistų skaičiumi. Onkologiją rezidentai renkasi sunkiai – darbas emociškai sudėtingas, atsakomybė didžiulė. Onkologai ateityje nebespės užtikrinti stebėsenos – jų reikės aktyviam ligos gydymui. Todėl stebėseną teks perduoti šeimos gydytojams. Didžioji Britanija per NHS jau vykdo bandomąsias studijas, kuriose mažos rizikos moterys stebi save pačios.
Mūsų laukia didžiulis darbas – keisti teisinę bazę, mokyti šeimos gydytojus ir padrąsinti juos prisiimti atsakomybę. Šiandien jie šiek tiek atsitraukia nuo onkologinės pacientės priežiūros, nes nori, kad sprendimus priimtų onkologas.
Gaila, bet sistemoje keisti dalykus dažniausiai pradedame tada, kai jau būna per vėlu…
 
- Dėl kokių ne onkologinių problemų moterys kreipiasi krūtų chirurgo pagalbos?
 
- Be onkologinių, gydome ikivėžines būkles ir gerybines ligas. Pasitaiko didelių gerybinių navikų, kurie nesukelia vėžio rizikos, bet trukdo gyventi – čiuopiasi, skauda, deformuoja krūtį.
Nors didesnė moterų dalis krūtis didinasi, neretai kreipimasi ir norint jas sumažinti. Čia kaip su plaukais – kas turi garbanotus, nori tiesių, kas turi tiesius, garbanoja. (Juokiasi.)
Dėl per didelių krūtų skauda nugarą ir pečių juostą, liemenėlė palieka gilias vagas pečiuose, pokrūtinėse raukšlėse atsiranda odos pakitimų, kurie ypač vargina vasarą. Sunku pritaikyti drabužius. Po operacijos visada moterų paklausiu, ar nesigaili. Visos vienbalsiai atsako tą patį – gailisi tik vieno: kad nepadarė to anksčiau.

---

 
Dosjė

Išsilavinimas:
2001-2007 m. – Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos profesinę kvalifikaciją.
2007-2008 m. – internatūra, VU Medicinos fakultetas.
2008-2013 m. – abdominalinės chirurgijos rezidentūra Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centre, įgyta abdominalinės chirurgijos gydytojos kvalifikacija.
2010-2015 m. – doktorantūra Heidelbergo Karlo Ruprechto universitete (Vokietija); įgytas medicinos mokslų daktarės laipsnis.
Darbo patirtis:
2008-2013 m. – jaunesnioji mokslo darbuotoja, VU Medicinos fakulteto Gastroenterologijos, nefrourologijos ir chirurgijos katedra.
2010-2011 m. – mokslo darbuotoja, Heidelbergo Karlo Ruprechto universiteto Medicinos fakultetas.
2013-2016 m. – lektorė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Slaugos katedra.
Nuo 2013 m. – gydytoja chirurgė, Klaipėdos universiteto ligoninės Krūtų ligų centras.
Nuo 2025 m. – Klaipėdos universiteto ligoninės Moters ir vaiko klinikos Krūtų ligų centro vadovė.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!