- Gydytojų bendruomenės gretos retėja ir dėl emigracijos. Gal sporto medicinos specialistų amžius senėja „ant popieriaus“ dėl „protų nutekėjimo“?
- Nemanau. Kalbėti apie masinę sporto medikų emigraciją nereikėtų. Tiesa, mes nelabai turime ką jiems pasiūlyti: sporto gydytojo atlyginimas Lietuvoje yra kiek didesnis nei 340 eurų. Tokiu užmokesčiu sunkiai ką priviliosi, todėl sporto medikai ieško kitų būdų užsidirbti, keičia specializaciją arba net ir specialybę.
Kad taptum sporto mediku, reikia šešerius metus mokytis Lietuvos sveikatos mokslų universitete arba Vilniaus universitete. Po to laukia dar trejų metų rezidentūra, kurią kai kurie specialistai jau renkasi užsienyje, mąstydami į priekį – mokantys užsienio kalbą, pavyzdžiui, kurios nors iš Skandinavijos šalių, ten be vargo gaus darbo. Mūsų specialistų reputacija gera, užmokestis ten – labai patrauklus, darbo sąlygos – geros...
Mūsų federacija, kuriai jau daugiau nei pusšimtis metų, susiduria su rimčiausia bėda – net šešiasdešimt penki procentai sporto medikų Lietuvoje dabar yra pensinio amžiaus. Artėjame prie tragiškų dalykų.
 
- Tai gal jaunų sporto gydytojų mūsų aukštosios mokyklos paruošia per mažai?
- Negaliu atsakyti, kokios specializacijos medikų Lietuvoje yra per daug ar per mažai. Bet tikrai visų sportininkų gerbiamas Vilniaus sporto medicinos centro vadovas Edmundas Švedas yra ne sykį minėjęs, kad su juo niekas niekada nesikonsultavo, kiek reikia sporto gydytojų. Tai rodo, kad ši problema mūsų universitetams ar ministerijų darbuotojams nelabai rūpi. Bandome rodyti iniciatyvą, bet... Valstybė privalo užtikrinti minimalią sveikatos apsaugą visiems piliečiams. O rūpinimasis sportininkų sveikata – čia jau savotiškas prabangos dalykas.
 
- Sporto medikus irgi galima vadinti medalių kalviais – jie tikrai prisideda prie gerų rezultatų. Tačiau kai kovojama dėl šimtųjų sekundės dalių, daug lemia ir medikų turima įranga...
- Čia tikrai nereikia skųstis. Galiu padėkoti Kūno kultūros ir sporto departamentui. Anksčiau Sporto medicinos centras priklausė Sveikatos apsaugos ministerijai, o kai perėjo Kūno kultūros ir sporto departamento žinion, situacija pasikeitė į gerąją pusę: buvo nupirkta daug išties reikalingos įrangos. Departamento vadovai supranta, ko reikia sportininkams. Turime pakankamai įrangos – ir ne tik Vilniuje ar Kaune. Jei plaukikas Giedrius Titenis treniruojasi Anykščiuose, nėra problemų, kad jis atvažiuotų pasitikrinti sveikatos į Vilnių ar Kauną. Šalis mūsų nedidelė, kelionės neilgos, tad pristeigti centrų mažesniuose miesteliuose tikrai nereikia.
Be to, jei mūsų geriausiems sportininkams prireikia specialisto konsultacijos, visada galime kreiptis pagalbos į tikrus savo srities profesionalus. Mes esame dėkingi kardiologams Aleksandrui Laucevičiui, Audriui Aidiečiui, Pranui Šerpyčiui, neurologui Valmantui Budriui, jeigu reikia – kreipiamės į gastroenterologijos ar kitos srities specialistus. Nė karto nesame sulaukę neigiamo atsakymo – sportininkams tikrai visi geranoriškai padeda.
 
- Tačiau aukščiausio lygio sporto medikus turbūt galima ant rankų pirštų suskaičiuoti: Dalius Barkauskas, Vytenis Trumpickas, Andrius Ramonas, Edmundas Švedas, Alma Kajėnienė, Gražina Bosaitė, Regina Slavuckienė, Kęstutis Laurinskas, Jurijus Vaščenkovas... Pakliūti pas juos nori elitiniai atletai, sportinę karjerą tik pradėjusių vaikų tėvai ieško kelių, kad patektų konsultacijai tik pas pačius geriausius specialistus. Ar jų netrūksta?
- Atsakyti galiu kitu pavyzdžiu. Amerikos krepšinio žvaigždės yra pakankamai turtingos, tad gali pasisamdyti asmeninį masažuotoją. Jie visi turi asmeninius kineziterapeutus, dietologus, gydytojus. Sportininkas – ryški ir turtinga žvaigždė – ten samdosi tiek medicinos personalo, kiek jam reikia. Ir nieko stebėtino, kad į pasaulio čempionatą, pavyzdžiui, dvylikos krepšininkų komandą, atlydi visas lėktuvas aptarnaujančio personalo.
Galime sakyti, kad pagal savo lygį mūsų sportininkai yra pakankamai gerai aprūpinti. Galiu atsakingai pasakyti, kad mūsų sportininkų sveikatos priežiūra yra tikrai pasaulinio lygio: jų biocheminiams ir funkciniams tyrimams turima visa pažangiausia įranga. Specialistai – irgi puikios kvalifikacijos. Pažiūrėkite, Dalius Barkauskas – mūsų olimpinės rinktinės vyriausiasis gydytojas. Tai aukščiausios kvalifikacijos gydytojas. Ir tokių tikrai yra ne vienas. O kad patyrę ar tik pradedantys sportininkai nori patekti pas patį geriausią specialistą – logiška.
Daugelis žino krepšinio rinktinės talismanu vadinamą masažuotoją Juozą Petkevičių. Bet jis tikrai nėra vienintelis: yra tikrai puikių masažuotojų. Tačiau geriems specialistams reikia mokėti atitinkamą atlyginimą, todėl kai kurie sportininkai ar federacijos negali „įpirkti“. Bet aukštos kvalifikacijos masažuotojų, sakyčiau, trūksta.
Galbūt ateis laikas, kaip kad jau yra Vakaruose, kai mes kiekvienas turėsime asmeninį kineziterapeutą. Juk šeimos gydytojus jau beveik visi turime. Turtingi žmonės turi asmeninius advokatus. Paklauskite tų, kurie lanko užsiėmimus brangiausiuose sporto klubuose – jie tikrai dirba su asmeniniais treneriais, naudojasi asmeninių kineziterapeutų paslaugomis. Kai turi daugiau pinigų, gali labiau rūpintis savimi.
 
- Medikai kalba, kad tarp dabartinių mokinukų sunku rasti sveiką vaiką. Antra vertus – sportuojančių suaugusiųjų tikrai daugėja...
- Atsiminkite, kad dabar beveik visi gimę vaikai užauga. Anksčiau galiodavo natūrali atranka – išlikdavo tik stipriausi. Pažiūrėkite, kiek lietuvių išgyveno Sibire, tremtyje, kur reikėjo ypač stiprios sveikatos. O šiandieninei jaunajai kartai sėdėjimas prie kompiuterio atima tą laiką, kuris galėtų būti skiriamas žaidimams gryname ore, judėjimui, bėgiojimui.
Bendros visuomenės tendencijos galioja: sveikų vaikų yra tikrai mažiau. Tačiau man atrodo, kad pakankamai daug tėvų vežioja atžalas į įvairius būrelius. Nors jei pažiūrėsime, kiek vaikų žaidžia futbolą Anglijoje ar Italijoje, turbūt būsiu teisus – kad ten šis sportas dar populiaresnis nei pas mus krepšinis.
Gerai, jei žmogus iš viso sportuoja. Juk ne veltui sakoma, kad niekas kitas už tave nepasportuos. Apsiauti bėgimo batelius ir išbėgti – tikrai nieko nekainuoja. O sveikata gerėja. Reikia rūpintis savimi: sportas yra viena tų sričių, kuri parodo tavo vidinės kultūros lygį.
 
Trumpa dosjė:
Vilniaus universitete įgijo gydytojo išsilavinimą
Dirbo chirurgu.
Po to – sveikatos apsaugos vadybininku.
Nuo 1989 iki 1992 m. - sveikatos apsaugos ministro pirmasis pavaduotojas.
Nuo 1993 m. vadovauja „Berlin Chemie-Menarini“ farmacijos kompanijos padaliniui Baltijos ir Šiaurės šalyse.
Lietuvos sporto medicinos federacijos prezidentu buvo 1989-2000 m., šias pareigas vėl eina nuo 2007 m. iki šiol.