- Finansų ministras pristatė kelis galimus naujus mokesčius. Ar jie ženkliai prisidės prie gerovės valstybės kūrimo?
- Tai - smulkmenos, bet dalies jų reikėjo. Tarkim, akcizų didinimas alkoholiui, cigaretėms - geras sprendimas sveikatos požiūriu. Žinoma, netrūksta sakančiųjų, kad blogai, nes išaugs šešėlinė prekyba. Bet šiuo atveju taikomasi į tuos, kurie dar neįnikę ir neturi priklausomybių. Bankų mokesčiams taip pat pritariu. Mat jie turi išskirtines sąlygas. Dalis bankų pelno yra ne uždirbama, o susidaro naudojantis tokia padėtimi. Žmonės tiesiog neturi kur dėtis, o bankai tarpusavyje nekonkuruoja, kad mažintų paslaugų kainas. Priešingai, jas tik brangina ir kraunasi pelną, todėl apmokestinti teisinga.

- Tačiau iškart po to pasipylė kalbos, jog tai bus smūgis vartotojams, nes šie mokesčiai guls ant jų pečių. Tai aktualu ir gydymo įstaigoms, kurios norėdamos pagerinti paslaugų kokybę, infrastruktūrą ima bankų paskolas.
- Lietuvoje veikiančių bankų pelningumas yra vienas didžiausių Europoje. Šiame sektoriuje atlyginimai yra dvigubai didesnis nei šalies vidurkis ar dirbančių, kad ir sveikatos apsaugos srityje. Bet tai nereiškia, kad bankininkų darbas sunkesnis nei medikų. Taip, bankai mokesčius iš dalies gali perkelti vartotojams. Bet tuomet šie pradės ieškoti kitų išeičių, juolab kad atsiranda įvairios skolinimosi platformos, kitos galimybės. Kita vertus, jei bankai galėtų taip lengva ranka perkelti tuos mokesčius vartotojams, nekeltų jokio triukšmo.

- Na, o kaip dėl turto ar automobilių taršos mokesčių, gal bent iš šitų galime ženkliai papildyti biudžetą?
- Nekilnojamojo turto mokestis Lietuvoje labai keistas. Paprastai kitose šalyse jį renka savivaldybės. Šio mokesčio tikslas - tvarkyti infrastruktūrą, aplinką ten, kur yra nekilnojamasis turtas. Gyventojai sumoka, kad aplink jų namus būtų sutvarkyta. Pas mus jis kaip prabangos mokestis įvestas tik labai brangiam turtui. Nekilnojamojo turto mokestį verta būtų įvesti, bet tokį kaip Vakarų šalyse, kad visi žmonės pajėgtų jį mokėti. Gali būti visuotinis - kaip dabar už kitas paslaugas mokama. O automobilių taršos mokestis ne toks ir baisus. Tie, kas turi transporto priemonę, nemokės, bet kas pirks naujai, turės sumokėti registracijos mokestį. Tiesa, jis labiau paveiks automobilių rinką nei biudžetą. Pirkėjui kils kainos, gal žmonės rinksis mažiau taršius automobilius. Tai nėra blogai. Problema ta, kad yra sričių, kur išties nesumokama daug mokesčių, realiai galinčių papildyti valstybės biudžetą.

- Pavyzdžiui?
- Daugelis įmonių savininkų išvengia mokesčių, nes automobilį registruoja įmonės vardu, benziną irgi perka per įmonę. Būna ir tokių, kurie visai kitas prekes perka ir sumoka per įmonę. Tokių atveju labai daug. Kita dalis - dirbantys savarankiškai. Jie uždirba tokias pat pajamas kaip dirbantieji pagal sutartis, tačiau moka gerokai mažesnius mokesčius. Šioje vietoje į biudžetą nepatenkantys mokesčiai yra labai dideli.

- Antradienį Seime buvo svarstomas klausimas, kad moterys, pirmus metus išėjusios motinystės atostogų, galėtų per dieną dirbti kelias valandas. Tai, atrodo, būtų gerai ir moteriai, kuri neprarastų kvalifikacijos, ir valstybei, nes būtų mokami mokesčiai. Tačiau Seimo nariai šiam siūlymui nepritarė, nes tai esą neteisinga. Ką manote jūs?
- Teisingai, kad nepritarė. Išmokos yra laikomos draudimu. Jei žmogus netenka atlyginimo, kai prižiūri vaiką, jis gauna išmoką. Panašiai kaip automobilį - apdraudei, jį pavogė ir gauni išmoką. Taigi jei moteris gali užsidirbti, kodėl turi gauti išmoką? Be to, reikia suprasti, kad tie pinigai yra kitų žmonių sunešti. Todėl neteisinga, kad ji tuo pačiu metu gaus ir tai, ką sunešė kiti, ir dar užsidirbs. Nes mokesčius moka visi, net ir tie, kurie sunkiai verčiasi. Šiuo atveju yra principas: jei moteris negali dirbti gimus vaikui, valstybė jai padeda kitų mokesčių mokėtojų sąskaita. Jei ji toliau dirba, vadinasi, nepatiria nuostolio, todėl išmoka jai nepriklauso. Sutinku, kad jos moka mokesčius ir iki nėštumo, ir po to, vaikui ūgtelėjus. Bet tas įmokamas procentas labai nedidelis, o išmokų dydžiai - dideli. Aišku, negaila mokėti didesnes išmokas, bet tai reiškia, jog kita visuomenės dalis turi įmokėti daugiau.

- Tačiau jei motinystės atostogų eini dvejiems metams, pirmus nedirbi, o antrus grįžti visu krūviu į darbą, gausi ir atlyginimą, ir išmoką. Kuo tai skiriasi nuo pateikto pasiūlymo dirbti ir mokėti mokesčius pirmais vaiko gimimo metai?
- Sutinku, kad tai – klaida, todėl ne kartą siūliau peržiūrėti šią išmokų sistemą. Nėra kitos šalies, kuri dvejus metus mokėtų išmokas. Na, gal tik Švedija. Bet ir ten nerasi tokios nesąmonės, kad dirbi visu krūviu ir dar gauni išmoką.
 
- Kaip suprantu, vienur mokesčių nesurenkame, kitur juos neracionaliai pataškome, o paskui skundžiamės, jog pinigų nėra. Kaip manote, ar prognostiškai galima tikėtis didesnio sveikatos apsaugai skiriamo biudžeto?
- Problema ta, kad realiai nėra iš kur paimti daugiau pinigų. Todėl ir medikų atlyginimo kėlimo klausimas sprendžiamas labai lėtai, nors pripažįstama, kad palyginti su užsienio šalimis jie per maži. Mano nuomone, nėra normalu, kai banke ar draudimo bendrovėje žmonės gali uždirbti daugiau nei medikai. Prognostiškai biudžetas bus šiek tiek didesnis, bet tikrai neženkliai. Klausimas, ar iš to bus įmanoma išpildyti lūkesčius.

- Dar prieš metus žadėta, kad naujų mokesčių nebus. Dabar galime sulaukti net kelių. Vadinasi, lėtėjant ekonomikai biudžetas nesurenkamas, o valdantiesiems, idant išpildytų visuomenei duotus pažadus, reikia naujų pinigų šaltinių?
- Panašu į tai. Tiesa, siūlomi mokesčiai neatneš tiek papildomų lėšų, kiek reikėtų. Girdime kalbas, jog galbūt mažės lėšos kultūrai. Bet jei kalbame apie gerovės valstybę, ši strategija nekokia, nes jos esmė susideda iš dviejų dalių: piniginės išmokos, pavyzdžiui, pensija ir švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumo. Valstybės institucijos kaip ir turi tai užtikrinti. Galima sakyti, jog šis gerovės valstybės modelis pas mus veikia. Tiesa, pagal finansus jis yra kuklus ir atsiliekantis.

---

 
Dosjė
1976 m. baigė Klaipėdos jūreivystės mokyklą ir iki 1979 m. dirbo šturmanu tolimojo plaukiojimo laivuose. 1983 m. baigė Vilniaus universitetą. 1989 m. ekonomikos mokslų kandidatas, 1994 m. docentas, 2008 m. profesorius.
Nuo 1989 m. Vilniaus universitete dėstė ekonomiką, nuo 1996 m. Filosofijos fakulteto socialinės politikos ir socialinės gerovės ekonomikos dėstytojas, nuo 2005 m. socialinio darbo katedros vedėjas.
Nuo 2002 m. socialinių tyrimų instituto tarybos pirmininkas.
Nuo 2006 m. Tarptautinės socialinės gerovės tarybos Europos regiono ekspertų komiteto narys, nuo 2008 m. Lietuvos mokslo tarybos narys.
Mokslinės veiklos sritys: viešojo sektoriaus ekonomika, darbo rinka, pensijų sistema, skurdo problemos, socialinė politika ir socialinė apsauga bei kita.


lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!