- Daugumai rektoriaus pareigos skamba mįslingai. Papasakokite, kokia yra jūsų diena?
- Žymiai daugiau paprastumo ir banalybės šiame darbe nei mistiškumo. Diena prasideda nuo informacijos susirinkimo ir įvertinimo, kas vyksta universitete, šalyje, užsienyje. Po to seka įvairūs dalykiniai susitikimai, posėdžiai, dokumentų pasirašymas, einamųjų klausimų sprendimas – nuo strateginių iki paprastų ūkinių, kurių dabar aktualiausias mus neraminančios elektros, šildymo kainos.
 
- Gal galėtumėte prisiminti rugsėjį, kai iš Plungės atvykote studijuoti į Medicinos universitetą Kaune. Koks buvo studentas Rimantas Benetis? Idealistas, stropus, o gal kupinas ambicijų?..
- Kai ką atsimenu, kai ko ne. Atvykimas studijuoti buvo atsiplėšimas nuo namų – buvau prisirišęs prie klasės, aplinkos, tad studijų pradžia paženklinta senų draugų netekimu, naujų įsigijimu, gyvenimu bendrabutyje. Jau iš pradžių žinojau, kad noriu tapti chirurgu, tad disciplinas, kurių tam reikėjo, mokiausi gerai. Visa kita – kiek sudėtingiau... buvau ne pats geriausias, bet geras studentas. Pakankamai intensyviai mokiausi, gavau padidintą stipendiją. Vėliau apgalvotai siekiau tapti kardiochirurgu, karjerą buvau aiškiai sudėliojęs, dėl jos man klausimų ar neaiškumų nekilo. Be to, pakankamai anksti sukūriau šeimą, vedžiau kurso draugę Gražiną, to iki šiol nesigailiu ir džiaugiuosi. Apie tapimą rektoriumi nebuvo nei minties, nei ambicijos. Dabartinės rektoriaus pareigos – natūrali karjeros tąsa ir aplinkinių įvertinimas. Bet ji nebuvo kaip Hesės romane „Stiklo karoliukų žaidimas“.
 
- O jei padėtume medicininį ir vadovaujamą darbą ant svarstyklių?..
- Kiekvienas intensyviai dirbantis chirurgas vis tiek ateina iki taško, kai turi apsispręsti, ką darys toliau. Prieš kelias dienas susitikau gerus bičiulius iš Niujorko, Briuselio, Liono, Londono. Buvome speciali kardiochirurgų grupė Europoje, panašaus amžiaus ir visi ateiname į laikotarpį, kai tenka atsisveikinti su chirurgine veikla. Taip turėjo atsitraukti ir mano mokytojas Londono Karališkojo universiteto profesorius Magdi Yacoub. Visi atsiremiame į tuos pačius klausimus dėl ateities, kaip perduoti iniciatyvą jaunimui. Sakyčiau, kad mano modelis sėkmingas, nes natūraliai tęsiasi karjera, kurioje galiu pritaikyti žinias.
 
- Ar turite asmenybių universiteto istorijoje, į kurias lygiuojatės?
- Atsakyti pradėsiu iš kito šono: kiek pažįstame rektorių, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kuriuos kas nors cituotų, minėtų? Jei kalbėtume apie Bolonijos, Kembridžo, Oksfordo ir kitų universitetų rektorius – ar iškyla nors viena pavardė? Greičiausiai ne. Kodėl? Nes tai – administracinė, biurokratinė, šiek tiek politinė-diplomatinė pozicija, kuri akademiniame, klinikinės praktikos pasaulyje mažau vertinama. Rektorius yra universiteto administracijos dalis, tik jis turi parašo teisę. Bet mane žavi išmintingi sprendimai, priimti ankstesnių universiteto vadovų. Pavyzdžiui, kokią įtaką turėjo prof. Vlado Lašo sprendimas statyti klinikas! Tai lėmė, kad po karo, kai buvo sprendžiamas universiteto likimas, Kaune išliko Medicinos universitetas. Prof. Januškevičius turėjo didelę politinę įtaką, jį man teko pažinti. Tai – griežtas, reiklus žmogus, bet kai kurios jo savybės paliko įspūdį. Būta daug išmintingų, konstruktyvių, racionalių vyrų, kurie dėliojo strateginius, gerai apsvarstytus sprendimus. Tarp jų ir buvęs rektorius prof. Remigijus Žaliūnas.
 
- Viena pagrindinių rektoriaus prerogatyvų – tarptautiniai santykiai. Kaip jiems atsiliepė karas Ukrainoje?
- Globalūs procesai daro įtaką santykiams tarp mokslininkų – jie negali tęsti ryšių su kolegomis. Kitas aspektas – kas ketvirtas mūsų studentas užsienietis, dažniausiai jie atvyksta iš Izraelio, Švedijos, Vokietijos. Labai pasijuto pastarosios šalies studentų sumažėjimas: jiems mūsų valstybė atrodo pavojinga, nes yra pafrontėje. Tarptautinis bendravimas turi būti įvertintas atsakingai. Nežinome, kas, kiek, kur, kokia apimtimi pasikeitė tarptautiniuose ryšiuose, bet pajutome ir kylančius sunkumus studentams iš trečiųjų šalių. Kalbu ne apie Rusiją ir Baltarusiją, o Azijos, Afrikos valstybes. Jie sunkiai gauna vizas ar jų išvis negauna, nors yra studentų sąrašuose.
 
- Pabaigai – kaip vertintumėte dvejų metų vadovavimo laikotarpį, kuo šiuo metu gyvena universitetas? 
- Universitetas per tuos metus susidūrė su įvairiais iššūkiais, tarp kurių ir mažėjanti universitetų autonomija. Gal aštuoni patvirtinti strateginiai projektai buvo sustabdyti ir neaišku, ar nors vienam jų bus skirtas finansavimas.
Suprantame, kad gimstamumas mažėja, taip pat mažėja ir gerai paruoštų mokinių, ateinančių į universitetus, skaičius. Valstybė bando šiuos procesus reguliuoti, mes su kai kuriomis idėjomis sutinkame, su kai kuriomis – ne. Tenka galvoti apie nuleistą stojamojo balo kartelę, tikintis, kad vaikai ilgainiui taps gerais studentais ir specialistais, bet dar nėra duomenų, ar taip ir bus. Užsienio studentais kompensuojame Lietuvos studentų trūkumą, bet nenorėtume tapti užsieniui dirbančiu universitetu. Svarbios investicijos į Medicinos fakulteto atnaujinimą, naujo Odontologijos fakulteto, Smulkiųjų gyvūnų klinikos, be kurios neįsivaizduojame ateities, statybas. Toliau – daugybė tarptautinių, verslo partnerių, kurie nori su mumis dirbti, bet krizė po krizės krenta ant galvos – buvo pandemija, dabar ekonominis nuosmukis... Daug sumaišties, abejonių, nežinios, kas kelia stresą personalui, o Universitete ir jo padaliniuose dirba per trisdešimt tūkstančių žmonių. Specialistai, pajutę nesaugumą, lengvai randa darbą ne tik Lietuvoje. Tad turime daug apie ką susimąstyti ir nemažai ką pakeisti.

---

 
Dosjė
Nuo 2020 m. LSMU rektorius
2004-2020 m. Kauno medicinos universiteto Kardiologijos instituto direktorius.
Nuo 1998 m. Umeo (Švedija) universiteto ligoninės Širdies ir krūtinės chirurgijos klinikos chirurgas konsultantas.
1997–1998 m. stažavo Londono karališkosios Bromptono ir Harefildo ligoninės Širdies chirurgijos klinikoje.
Nuo 1995 m. Kauno medicinos akademijos Kardiochirurguos klinikos vadovas. Nuo 2001 m. Širdies centro vadovas.
Suteikta aukščiausia kardiochirurgo kategorija.
1990–1995 m. tobulinosi Danijoje, Belgijoje ir Švedijoje.
1980 m. baigė Kauno medicinos institutą.
Lietuvos krūtinės ir širdies chirurgijos draugijos valdybos narys, Europos kardiotorakalinės asociacijos narys. 2003 m. Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!