Trys klausimai vadovui
VŠĮ Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė:

- Kaskart pasikeitus valdžioms, vis siekiama kokių nors pertvarkų sveikatos apsaugos sistemoje. Kuo šį kartą pradžiuginti ar nuvilti valdžia ketina jus?
- Teko išklausyti gerb.viceministrės D.Jankauskienės pristatomus naujos vyriausybės sveikatos apsaugos srities programinius veiksmus. Tikrai ambicinga, šiuolaikiška programa, atspindinti nūdienos aktualijas valstybiniu ir tarptautiniu lygmeniu, jos tikslų įgyvendinimas pareikalaus didelių finansinių išteklių ir žmogiškųjų resursų, suprantama, ir sveikatos sistemos struktūrinių pokyčių. Planuojama spręsti sveikatos priežiūros specialistų trūkumo klausimą, kuris ypatingai aktualus regionuose. Kokių priemonių valstybė turi imtis, kad aukštosiose mokyklose paruošti jaunieji medikai liktų tėvynėje ir dar važiuotų darbuotis į rajonų ligonines, čia yra viena iš esminių problemų, juk gyvename Europos Sąjungoje, kur darbo rinka laisva, o jaunas žmogus gali pasirinkti darbo vietą bet kurios valstybės sveikatos sistemoje.
Labai norisi tikėti, kad didesnio nusivylimo nebus. Tik norėtųsi, kad sveikatos politikai, planuodami ir reformuodami sistemą, nepamirštų padiskutuoti su sveikatos sistemos įstaigų vadovais praktikais, kartu paieškoti optimaliausių, naudingiausių ir mažiausiai skausmingų pertvarkos būdų visiems sistemos dalyviams, nedarytų skubotų kardinalių sprendimų, galinčių išbalansuoti sistemos tvarumą. Be to, norėtųsi ilgalaikės sveikatos sistemos strategijos, tęstinumo ir stabilumo ilgesnėje laiko perspektyvoje, kad visų lygių vadovai galėtų nusimatyti savos institucijos perspektyvas ir jas realizuoti praktiškai.
 
- Kai kurių sričių specialistų, pavyzdžiui, infektologų, epidemiologų stinga jau dabar. Ypač tai pajutome užklupus pandemijai...
- Deja, trūksta visų specialybių medicinos darbuotojų. Sunku rasti infekcijų kontrolės specialistų, dietistų, ypač regionuose. Teisės aktai diktuoja ir tik padidina jų poreikį. Belieka vienintelė išeitis, pačioms gydymo įstaigoms atrasti tinkančius darbuotojus pagal išsilavinimą ir savo lėšomis juos perkvalifikuoti. Taip teko „atrasti“ infekcijų kontrolės specialistą.
 
- Nepaisant valdžių ir pandemijų, turite ligoninės ateities planų ar bent svajonių?
- Visi žmonės turi svajonių, o vadovai, paprastai, linkę pasvajoti, ir, dažniausiai, tos svajos susiję su jų vadovaujamomis institucijomis. Labai svarbu, kad sveikatos sistemoje šiuo sudėtingu pandemijos laikotarpiu nebūtų kardinalių permainų, pakeisiančių iš esmės institucijos veiklą. Tada gal pavyks realizuoti ir kitą svajonę-išplėsti ligoninę, pastatant priestatą, kad visi pacientai galėtų gydytis oriai palatose po vieną ar du daugiausia. Tada tikrai bus galima užtikrinti ligonių teisę į privatumą, kokybišką paslaugą ne tik medicinine, bet psichoemocine prasme. Gal ir pavyks... Svajojant lengviau dirbti ir gyventi...

---

 
Nauja pandeminė tvarka
Pernai prasidėjusi pandemija didžiausią grėsmę kėlė ir tebekelia vyresnio amžiaus ir lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. O jie Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje sudaro didesniąją dalį, tad teko nuo pat pradžių imtis nepopuliarių, tačiau saugumą užtikrinančių infekcijos kontrolės sprendimų.
 
„Praėjusiais metais, vos išgirdusi apie pirmąją ligonę, susirgusią COVID-19 Šiauliuose, vasario 26-ąją priėmiau sprendimą „uždaryti“ ligoninę ir uždrausti ligonių lankymą vardan jų pačių ir personalo saugumo. Per valandą buvau apskųsta LNK televizijai, bet, atvirkščiai, susilaukiau pagyrimo, o ne papeikimo. Antri metai kasdien nejaukiai jaučiuosi, tarsi Cerberis prie pragaro vartų, aiškindama nesupratingiems namiškiams, kad tai darau dėl jų artimųjų sveikatos, nes karantino laikotarpiu būtina laikytis sveikatos apsaugos ministro reglamentuotos ligonių lankymo tvarkos ir griežtų epidemiologinio saugumo reikalavimų. Išimtys daromos tik artimiausiems šeimos nariams atsisveikinti su merdinčiais ligoniais ir kunigams, teikiantiems švenčiausius sakramentus.
 
Ir tai personalas juos visus aprengia it kosmonautus apsauginiais kostiumais. Taip, per metus apsipratome su pandemijos keliamais iššūkiais, dabar epidemiologinė situacija atrodo geresnė, nei buvo lapkričio – gruodžio mėnesiais. Du trečdaliai ligoninės darbuotojų vakcinuoti, trečdalis persirgę praėjusių metų pabaigoje, didžioji dalis pacientų irgi vakcinuoti, bet negaliu ir neketinu rizikuoti jų ir kolektyvo narių sveikata nuolaidžiaudama. Kas bus kaltas, kai užkratas pradės plisti tarp pacientų? Šiandien ligoninėje gydomi ir slaugomi du šimtai dešimt sunkios būklės ligonių. Baugu net pagalvoti apie koronaviruso atsiradimą įstaigoje...“ – samprotauja direktorė V.Grigienė.
 
Dabar, kai vis garsiau kalbama apie galimą trečiąją pandemijos bangą, darbo organizavimo aspektai, asmens apsaugos priemonių lygių taikymas, ligonių srautų atskyrimas, infekcijų kontrolės būdai, darbo ir atliekamų funkcijų pasidalijimas tarp personalo Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje aiškūs ir išbandyti praktikoje. Asmens apsaugos priemonių reguliariai perkama tiek, kad nereikėtų jų taupyti, o infekcijos valdymo algoritmai tapo rutininiu darbu. „Mes visur būname su apsauginiais kostiumais, nes turime kelias dešimtis paliatyviosios slaugos paslaugas gaunančių pacientų, tad laikomės maksimalios apsaugos“, – sako slaugytoja Jana Grigonienė.


 
Planinis pacientų stacionarizavimas atnaujintas nuo lapkričio mėnesio pradžios. Pirmame pastato aukšte įrengtas karantininis skyrius, skirtas naujai hospitalizuotiems pacientams vienutėse izoliuoti ir stebėti dešimt dvylika dienų, periodiškai atliekant mėginius dėl koronaviruso.
„Buvęs sveikatos apsaugos ministras praėjusių metų rudenį skatino vienu metu plėsti paslaugų prieinamumą ir privaloma tvarka laikytis griežtų epidemiologinio saugumo reikalavimų: pacientus izoliuoti, reguliariai testuoti, kad gydymo įstaigose nebūtų COVID-19 infekcijos proveržių. Tai tikrai nelengva, nes iš namų pacientas atvyksta be testo. Testavimą organizuojame patys, pacientus ir darbuotojus vakcinuoja ligoninės darbuotojai. Pandemijos pradžioje kelios slaugytojos buvo apmokytos testavimo subtilybių, papildomai baigė skiepijimo kursus, todėl viską atlieka operatyviai, profesionaliai ir kokybiškai.
 
Su dideliu nerimu laukiame naujų koronaviruso atmainų, neaišku, kaip jos įtakos mūsų darbą. Panašu, kad britiškosios atmainos inkubacinis periodas yra ilgesnis, be to, tokios chameleoniškos infekcijos, tikriausiai, dar nėra buvę. Virusas gali pažeisti ne tik plaučius, smegenis, sukelti inkstų ar širdies funkcijų nepakankamumą, išprovokuoti tromboembolines komplikacijas. O pacientus, sergančius lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis, turinčius silpną imuninę sistemos, įspėju: virusas ypač pavojingas. Todėl pacientų saugumas neabejotinai yra prioritetas“, – mintimis dalijasi ligoninės direktorė.
 
Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės personalas ir pacientai pradėjo skiepytis vieni pirmųjų – sausio 6-8 dienomis. Pirmu etapu paskiepyti 62 proc. darbuotojų ir 119 pacientų. Bet vakcinavimo procesas nenutrūko, nes ir toliau skiepijami persirgę darbuotojai ir naujai atvykstantys pacientai.
 

„Vakcinų laukėme visi: ir pacientai, ir personalas. Niekuomet dėl vakcinacijos neturėjome abejonių. Neklausome antivakserių, pasitikime mokslu“, – trumpai tarsteli šeimos gydytoja Karina Ona Popovaitė.

 
Stacionarizuojami į ligoninę pacientai ir jų artimieji klausia, ar bus skiepijami, labai to nori ir laukia. Pasak direktorės, skiepijimo procesas sklandus, medikai ir pacientai skiepijami „Moderna“ vakcina. Reakcijos į skiepą yra normalus dalykas ir nieko jos nestebina. Juk ir po gripo vakcinos paskauda injekcijos vietoje, kartais būna subfebrili kūno temperatūra ar raumenų skausmai. Be to, kuo didesnė organizmo reakcija po skiepo, tuo geresnis imunitetas susiformuoja. Tai seniai žinoma imunologijos tiesa. Tad organizmo reagavimo į susilpnintą virusą bijoti nereikia.
 

„Iki šiol naujai guldomi pacientai testuojami du kartus per savaitę, laikomės visų epidemiologinio saugumo reikalavimų. Pradžioje baimės buvo gerokai daugiau nei dabar. Buvo skelbiama, jog virusas ant paviršių išsilaiko net kelias paras – atrodė, vos paliesi durų rankenas ar stalo paviršių ir visi užsikrės. Per metus tai tapo ligoninės personalo ir pacientų kasdienybe, baimės sumažėjo“, – sako vyriausioji slaugytoja Elvyra Mažeikienė ir priduria, jog padidinta infekcijų rizikos kontrolė skyriuje padeda apsisaugoti ne tik nuo koronaviruso, bet ir kitų infekcijų.

 
Stipri komanda – pašaukimo žmonės
Surinkti profesionalią, nebijančią iššūkių, nepasiduodančią net sunkiausiais momentais komandą – dar vienas iššūkis, tenkantis Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorei. Pasak jos, gerų specialistų daug, tačiau gydant vyresnio amžiaus ir sunkiomis ligomis sergančius pacientus, ypač paliatyviosios slaugos skyriuje, – specialistai turi būti aukščiausio lygio.
 
„Įsibėgėjus pandemijai, baimindamiesi dėl savo sveikatos būklės, į užtarnautą poilsį išėjo ilgametė gydytoja, keletas vyresnio amžiaus slaugytojų, valytojų. Teko ieškoti naujų kolektyvo narių. O mūsų reikalavimai yra aukšti – slaugos ligoninėje reikia ne tik kvalifikuoto, kokybiškai dirbančio specialisto, išmanančio ne tik vidaus ligas, bet ir neurologinius, traumatologinius, onkologinius susirgimus, suprantančio senyvo amžiaus žmonių psichinės būsenos ypatumus, psichologinius aspektus, mokančio su jais bendrauti, turinčio didelius atjautos ir meilės silpnesniam klodus, – akcentuoja V.Grigienė.
 
Panašu, jog šią gydymo įstaigą renkasi vis daugiau jaunų specialistų ir medicinos profesionalų, nes, pabrėžia direktorė, su kolektyvu yra nuolat tariamasi dėl ekspektacijų, poreikių ir galimybių, veiklos perspektyvų. Pagrindinis dėmesys įstaigoje sufokusuotas į medicinos darbuotojus, jų darbo sąlygų gerinimą, aprūpinimą naujausiomis palaikomojo gydymo ir slaugos priemonėmis. Ligoninėje mažai administracinio personalo, o tai leidžia sveikatos specialistams pasiūlyti konkurencingą atlygį už sudėtingą ir pasiaukojantį darbą. Suprantama ir reabilitacijos svarba ilgalaikio gydymo procese, todėl ligoninėje darbuojasi šauni ir kompetentinga jaunų žmonių komanda-šeši kineziterapeutai, trys masažuotojos ir fizinės medicinos slaugytoja. Tikimasi, jog ateityje komandą papildys ir ergoterapeutas.


 
Specialistai, paklausti apie algos, kaip motyvacinės priemonės dydį, tikina, jog pasirinkus mediko kelią – pinigai nėra vienintelis rodiklis. „Čia kolektyvas kiekvieną naujoką šiltai priima, visuomet jautiesi tarsi namie. Gali kiekvienu pasikliauti lyg pačiu savimi. Jeigu darau paskyrimus, žinau, kad nė viena slaugytoja į tai nepažiūrės abejingai, padarys viską, ko prašoma, ir dar daugiau. Jei galvotume tik apie pinigus, visi įsidarbintume į privačias ambulatorines paslaugas teikiančias klinikas, o ne eitume darbuotis į sunkiausius ligonius gydančią stacionarinę įstaigą. Bet mes medicinos mokslus baigėme ne pinigų norėdami, o siekdami daryti gera, padėti, skleisti žmogišką šilumą ten, kur jos labiausiai reikia“, - pasakoja po rezidentūros į slaugos ligoninę atėjusi dirbti šeimos gydytoja K.O.Popovaitė ir priduria, jog dirbančiųjų iš pašaukimo ir pandemija nebaugina. Na, o jei ką baugina, gydytoja atkerta: „Bijai vilko, nedirbk ligoninėje, dirbk bibliotekoje.“
 
Kolegei antrina ir bendrosios praktikos slaugytoja paliatyviajai pagalbai Jana Grigonienė. Geriausia, anot jos, kas nutiko per šią pandemiją, tai sustiprėjo komandinis darbas įstaigoje, vieni kitais labiau pasitiki, geriau koordinuoja veiksmus.
„Mūsų komanda visuomet buvo stipri ir vieninga, bet pandemijos akivaizdoje, atrodo, tie ryšiai tapo dar tvirtesni. Nėra, kad vienas kuris jaustųsi už kitus kuo nors pranašesnis. O dėl baimės užsikrėsti – nebuvo apie tai kada galvoti. Darbą turi dirbti ir būti nusiteikęs ryžtingai, neparodyti to nerimo savo pacientams“, - sako J.Grigonienė.
Kineziterapeutas Paulius Laguninas įsitikinęs, jog nedidelė ligoninė su profesionalų komanda turi nemažai pranašumų, palyginti su didžiaisiais medicinos centrais. „Ne kiekvienas jaunas specialistas nori dirbti su senyvo amžiaus pacientais, bet aš dar besimokydamas žinojau, kad dirbsiu būtent su jais. Antra, pacientai nemažai laiko praleidžia pas mus, ir tai suteikia galimybę matyti visą jų reabilitacijos eigą – nuo tada, kai atvežamas sunkios būklės, gulintis, iki to momento, kai bendrų pastangų dėka jis iš čia išeina savomis kojomis. Tokiu progresu nesididžiuoti neįmanoma.
 
Beje, galimybės priklauso ne nuo ligoninės dydžio, o nuo paties specialisto. Jeigu užtenka noro ir pastangų, šiais laikais karjeros, tobulėjimo ar kitas galimybes tik patys sau galime apriboti arba atverti. Tiesa, mažesnėse ligoninėse paprasčiau bendrauti, nes pažįsti visą kolektyvą ir į kiekvieną jo narį kreipiesi vardu“, – pasakoja pacientų mylimas kineziterapeutas. O ligoninės vadovė prasitaria, kad Paulius po bakalauro studijų Vilniaus universitete grįžo į gimtąjį miestą, darbuojasi ligoninėje trejus metus ir atsidavimu, profesionalumu bei pareigingumu jau spėjo pelnyti ne tik pacientų pagarbą ir pripažinimą, bet ir Panevėžio kolegijos Biosocialinių mokslų katedros vadovybės dėmesį, todėl antrus metus studentams dėsto kineziterapiją.


 
Ne diena ligoninėje – o dienoje gyvenimas
Pandemijos metu ligoninėje tenka riboti ir darbinius kontaktus, ieškoti naujų darbo formų. Įprasta tvarka taikyti grupinę muzikos terapiją ar kineziterapijos užsiėmimus, kol kas tėra tik svajonė. Tačiau net ir kitoks darbo ritmas turi privalumų.
„Pacientams kineziterapiniai užsiėmimai vyksta palatose, nes taip pat ribojame srautus bei susibūrimus. Šiuo metu paskirstome laiką taip, kad kineziterapijos užsiėmimai vyktų individualiai. Pradžioje buvo sunku įprasti, tačiau dabar jau apsipratome su individualiu darbu. Vienam pacientui pagal jo būklę bazinė mankšta trunka apie pusvalandį. Kai kuriems ligoniams dar papildomai pritaikomi pratimai pagal specifinius sutrikimus, tarkime, eisenos ar pusiausvyros laikymo. Tačiau individualus dėmesys pacientui, jo poreikiams, nuotaikai yra didelis privalumas ir jiems tas tikrai patinka“, – pasakoja P.Laguninas.
 
O kad ilgėliau ligoninėje besigydantys pacientai nesijaustų atskirti nuo pasaulio, jiems padeda ir medicinos psichologė Audronė Gaigalienė. Pasak jos, svarbiausia išmokti į kiekvieną situaciją pažvelgti kūrybiškai. „Visuomet skatinu artimuosius pacientams atnešti gėlių. Vyrų prašau savo damoms atnešti kvepalus, kuriais mėgo kvėpintis namuose, skaras ar šalius, nuotraukų, kad būtų jauku. Tai, atrodytų, smulkmenos, bet mūsų pacientams jos be galo svarbios ir praskaidrinančios monotoniškas dienas ligoninėje. Ir jėgų suteikia. Visa tai reikalinga kuo geresnei paciento psichoemocinei būklei užtikrinti. Dirbame taip, kad žmogaus gyvenimo kokybė nenukentėtų.
 
Nereikia skaičiuoti, kiek dienų jis čia gydomas, verčiau siekti, kad kiekviena paciento diena būtų gyvenimas. Su kava, arbata, muzikos garsais, mėgstamais kvapais, gėlėmis. Pacientai laukia muzikos terapijos užsiėmimų, mes dainuojame, net jeigu yra ketvirtos stadijos onkologinė liga. Tiesa, kol negalima būriuotis, muzikos terapija vyksta individualiai palatose. Man teko stažuotis Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl galiu pagrįstai pasakyti, kad mes tą užsienį turime čia – tik patiems jį sukurti reikia“, – pasakoja psichologė A.Gaigalienė.
Būtent psichologė, slaugytojos yra tiltas tarp pacientų ir namiškių. Ligoninėje taikoma vaizdo skambučių praktika, kuomet gydytojas ar psichologė skambina paciento artimiesiems ir suteikia galimybę jiems pasišnekučiuoti, pasidalyti naujienomis, pamatyti anūkus ar proanūkius.
 

„Pandemijos metu to nuotolinio bendravimo labai reikia, tad stengiamės tai daryti kaip įmanoma dažniau. Namiškiams ramiau, kai pamato, kad ligonis turi su kuo pabendrauti, jam neskauda, yra pamaitintas, patalai švarūs“, – sako medicinos psichologė Audronė Gaigalienė.

 
Paliatyviosios slaugos pacientams reikia ypatingo dėmesio. Čia, pasak slaugytojos J.Grigonienės, guli terminalinių būklių pacientai, tad personalas itin stengiasi kuo dažniau būti šalia: „Kai paliatyvus pacientas merdi, jis perkeliamas į atskirą palatą, kur jį gali aplankyti artimieji, tik pats artimiausias šeimos branduolys. Jeigu žmogus tikintis, gali ateiti ir kunigas. Kad žmogus būtų gražiai, oriai išlydėtas Anapilin. Žinoma, dėl pandemijos atsakingai visus aprengiame specialiais apsauginiais kostiumais, tačiau žmogiškumo niekuomet nepamirštame.“ Galbūt, todėl pacientai ir jų artimieji vis dažniau Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę laiko vakarietiškos medicinos dalimi Lietuvoje.
 
„Nepaisant visų pastangų, kad ligoninės aplinka būtų šiuolaikiška ir estetiška, medikai ir visas personalas atsidavę darbui ir kruopščiai atrinkti, kartkartėmis dar susiduriame su iš senų laikų likusia stigma. Deja, vis dar yra manančių, kad jeigu guldoma į slaugos ligoninę, tai tik numirti. Nemaža žmonių dalis įsivaizduoja, jog tokiose įstaigose guli išskirtinai senyvo amžiaus pacientai. Netiesa, turime ir darbingo amžiaus pacientų, kuriems po insultų, traumų, sudėtingų operacijų tęsiamas palaikomasis gydymas, reabilitacija iki sveikatos atstatymo sugrįžimui atgal į darbo rinką.
 
Kai artimieji, iki karantino lankydami ligonius, o dabar vaizdo skambučių pagalba išgirsta pacientų pasakojimus, supranta, kad tėvus ar giminaičius atvežė ne paskutinio atodūsio sulaukti, o į modernią gydymo ir reabilitacijos įstaigą, iš kurios tie pacientai kartais ir namo nelabai nori grįžti. Juk čia yra ir maistas, ir vaistas, ir jaunų profesionalų komanda, pasiruošusi visokeriopai padėti“, – pasakoja ligoninės direktorė.
Pasak slaugytojų, visi, kurie bent kartą gydėsi čia, rekomenduoja įstaigą ir pažįstamiems, nes ji vargiai primena ligoninę – greičiau sanatoriją, kurioje dar ir pagydo, ir ant kojų pastato, į gyvenimą sugrąžina.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!