- Gerbiamas profesoriau, papasakokite, kaip atradote bajoriškas šaknis, o gal jas visuomet žinojote esant?
- Apie jas žinojau, tik, ko gero, reikėjo, kad ateitų laikas ir noras pasigilinti. Tarybiniais metais apie bajoriškumą išvis nebuvo kalbama. Norint daugiau sužinoti apie giminės istoriją, reikia dirbti su archyvine medžiaga. Deja, tai nėra paprasta, todėl kreipiausi į specialistus. Dauguma dokumentų parašyti senąja kanceliarine slavų kalba, kuri man neprieinama. Labiausiai nustebino, kad archyvai apskritai išliko per istorinius neramumus, karus. Pats ankstyviausias dokumentas siekia septyniolikto amžiaus pradžią ir buvo rastas Sankt Peterburgo archyve.


- Jei ne paslaptis, kas rašoma pirmuosiuose jūsų giminės dokumentuose?
- Rusijoje esantį dokumentą reikia dar iššifruoti, jis rašytas ranka, įmantriu šriftu. Ten nupieštas giminės herbas – pelikanas. Vienas mano protėvių buvo atsakingas už finansų tvarkymą Žemaitijoje. Mažvydo bibliotekoje rastame 1640-ųjų laiške aukštesniam pareigūnui jis rašė apie mokesčių rinkimą, kad ne visi juos moka.

- Jums priklauso kuris nors dvaras Lietuvoje?
Protėviams priklausė Kvesčių dvaras su valstiečiais Karšuvos žemėje. Vėliau protėviai jį pardavė ir dvarus nuomodavosi.


Benediktas Jagminas - šaulys, apie 1924 m. - prof. R.Stuko senelis

- Galbūt jūsų namuose yra išlikę bajoriško gyvenimo atributų – daiktų, nuotraukų?
- Taip, yra išlikę keletas dokumentų, nuotraukų, įdomūs, prabangūs antikvariniai indai: vokiško porceliano lėkštės (keptam paršeliui, žuviai, žąsiai), rankomis ištapyti servizai. Per karą jie buvo užkasti ir per stebuklą išliko iki šių dienų. Tiesa, mes jų beveik nenaudojame.

- Profesoriau, iš kokių didikų giminių kilę jūsų protėviai?
- Prosenelis iš Jagminų giminės (herbas Pelikanas), prosenelė iš Pliuškevičių (herbas Pniejnia). Buvo įprasta tuoktis tik tarp kilmingųjų, todėl abu mano proseneliai bajorai.
Žymiausias mūsų giminės atstovas yra Tadas Jagminas (miręs 1791 m.). Karalius jį paskyrė eiti įvairių Žemaitijos kunigaikštystės valsčių tijūno pareigas, buvo Šiaulių karališkosios ekonomijos viceadministratorius bei A.Tyzenhauzo ekonominių reformų įgyvendintojas. Tadas Jagminas pasižymėjo mecenatyste – 1788-aisiais pastatė bažnyčią Brastyčiuose, kurie ilgą laiką vadinosi Jagminpoliu, taip pat fundavo Tytuvėnų bažnyčios vargonus. 


Kotryna Jagminienė (Firevičiūtė), Raseiniai, apie 1926 m. - prof. R.Stuko močiutė

- Kokios svarbios sukaktys šiemet Lietuvos karališkajai bajorų sąjungai?
Šiemet sukanka šimtas devyniasdešimt metų, kai Emilija Pliaterytė Dusetų bažnyčioje paskelbė sukilimo pradžią, iškėlė vėliavą ir surinko būrį. Šiam svarbiam įvykiui pažymėti sukurta bareljefinė plokštė. Tai dovana Dusetų bažnyčiai nuo Vilniaus krašto bajorų sąjungos. Pliaterytė yra sukilėlių karinių pajėgų kapitonė, vadinama lietuviškąja Žana d`Ark, nacionaline didvyre laikoma Lenkijoje bei Baltarusijoje.
LDK istorijoje yra reikšmingas karalienės Bonos indėlis. Jos atminimui įamžinti Vilniaus krašto bajorų sąjunga nutarė pagaminti karalienės bareljefą ir padovanoti Valdovų rūmų muziejui. Pakabinsime Valdovų rūmų lauko kavinės Bonos Sforcos kiemelyje.

- Minėjote, kad gilinimasis į savo šaknis pažėrė tikrų staigmenų?
- Iš tiesų, atnešė malonių netikėtumų. Lenkijos istorikas, žurnalistas Marcin Plewka buvo itin detaliai ištyrinėjęs savo giminės istoriją, kurios pagrindu rašo istorinę knygą, panašią į Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, tačiau ši remsis ne tik tikrais istoriniais faktais, bet ir mūsų giminės istorija.
M.Plewka darbui užbaigti trūko vieno istorinio fragmento, dėl to jis atvyko į Lietuvą, apie tai rašė ir mūsų spauda. Perskaitęs apie jo paieškas parašiau M.Plewkai per feisbuką, nes mano prosenelė Barbora Pliuškevičiūtė Jagminienė ir jo prosenelis Adolfas Pliuškevičius buvo sesuo ir brolis. Netikėtai būtent mano turimi duomenys, nuotraukos padėjo jam užpildyti tą vienintelę likusią spragą giminės istorijoje. Malonu buvo su juo susitikti Vilniuje ir pabendrauti. Dabar palaikome draugiškus ryšius.


Aldona, centre Danutė-Marytė (prof. R.Stuko mama), Irena Jagminaitės, Raseiniai, apie 1937m.

- Netikėtai sužinojote, kad ir viena kolegė yra jūsų giminaitė...
- Buvo labai netikėta paaiškėjus, kad su viena kolege esame kilę iš vieno giminės medžio kamieno. Mokėmės tame pačiame universitete, fakultete ir net mokykloje, bet negalėjome nė įtarti, kokie saitai mus sieja.
Beje, tarp šalies medikų yra ir daugiau bajorų – gydytoja dietologė docentė Laisvūnė Petkevičienė, mano doktorantė dr. Indrė Chmieliauskaitė, o pirmasis įsteigtos Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vadas buvo akušeris-ginekologas doc. Jonas Stankus.

- Gerbiamas Rimantai, o ar pastebite, kad jūsų didikiškos giminės palikuonys skiriasi nuo kitų savo elgesiu, laikysena?
- Mano mama bajoraitė buvo inteligentiška, elegantiška, visuomet pasitempusi moteris. Jos spintoje buvo išrikiuota daugybė skrybėlaičių. Mamos pusseserės šypsodavosi: „Vaikštai visuomet su skrybėle, ne veltui esi tikra bajoraitė“. Džiaugiuosi, kad ir sulaukusi aštuoniasdešimt aštuonerių metų mano mama yra savarankiška ir galiu pasidžiaugti bendravimu su ja.
Vyresni bajorai labiau išsaugoję savo manieras, vertybes, visuomet pasitempę, skiria dėmesį aprangai. Šiuolaikinis pasaulis skirtumus palengva ištrina. Žinoma, bajoriškas kraujas šiek tiek įpareigoja būti oresniems, sąžiningesniems, garbingesniems.
Bajorai turėjo ne tik didžiuotis kilme, bet ir ginti šalį, gal todėl mano prosenelis Benediktas Jagminas priklausė Lietuvos šaulių sąjungai.


Keturios kartos: Danutė Marytė Stukienė (Jagminaitė), Rimantas Stukas, Eglė Stukaitė-Ruibienė su sūnumi Vytautu Ruibiu. Vilnius, 2019-12-26

- Ar pats domitės politika, ką manote apie šiandienes realijas? Ko mūsų šaliai trūktų?
- Šalyje daug partijų su skirtingomis programomis, o tose partijose – daug žmonių, kurie taip pat turi įsitikinimus, charakterį. Gal dėl to pas mus tiek daug blaškymosi tarp įvairių problemų, politinių peripetijų. Tiesa, nesame išskirtiniai, visame pasaulyje panašios tendencijos.
Viena didžiausių mano matomų problemų – nepakankamas dėmesys ir finansavimas švietimui, kultūrai, mokslui. Universitetų dėstytojų atlygiai maži, jauni žmonės nenori likti čia ir dirbti mokslinio darbo, nes kasininkės prekybos centruose gauna didesnius atlyginimus. Norėtųsi, kad dėmesio šioms svarbioms sritims būtų daugiau.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!