Įžvelgia akivaizdžią naudą
Ar neapmaudu, kuomet pacientas jau sveiksta, bet staiga baigiasi reabilitacijos laikas ir šis priverstas iš savo kišenės padengti tolesnį gydymą?
„Remdamasi patirtimi, tikrai galiu pasakyti, kad reabilitacijos laikas Lietuvoje yra per trumpas. Šimto dienų, bent jau skiriamų spinaliniams pacientams, kurie atvežami po kaklo traumų ar stuburo lūžių, tikrai per mažai. Nes tik po jų pradedi atsigauti. Reikėtų bent dar tiek pat laiko“, - įsitikinusi 29 metų R.Kavaliauskaitė.
Tiesa, Ligonių kasos papildomai merginos reabilitacijai buvo skyrusios dar trisdešimt dienų. „Dabar čia, reabilitacijos skyriuje, esu už savo pinigėlius. Dalį skyrė tėvai. Taip pat mano pusseserė „Feizbuke“ paskelbė pranešimą, nes ne visi draugai ir pažįstami žinojo apie mano traumą. Reabilitacija tikrai daug kainuoja. Man, kaip darbuotojai, atsieina tik pusė sumos: už penkias darbo dienas – beveik šimtas eurų. Taigi mėnesiui – keturi šimtai eurų“, - pasakoja jauna moteris.
Iki tol Raimonda šiame Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų skyriuje dirbo ergoterapeute. Į jos rankas patekdavo pacientai, patyrę tokio pat sunkumo traumas.
Raimonda padarė avariją, kuomet norėjo apsilenkti su plačių padargų traktoriumi. Merginai lūžo stuburas. Medikai tedavė kelis procentus, jog Raimonda kada nors vėl vaikščios.
„Aš pati, būdama sveika ir dirbdama, niekada nepagalvojau, kad tie pratimai ir užduotys galėtų būti tokie sunkūs. Niekada nepagalvojau, kaip iš tikrųjų yra sunku atsukti paprasčiausią čiaupą, rankose išlaikyti šaukštą ar puodelį“, - prisipažįsta pašnekovė.
Vis dėlto po reabilitacijos merginos savijauta ženkliai pagerėjo: „Anksčiau negalėjau nei vežimėlyje sėdėti, o dabar pati jį nusistumiu, pavalgau, nusiprausiu“, - teigiama reabilitacijos nauda džiaugiasi mergina.
Bet, žinoma, laiko reabilitacijai reikia kuo daugiau. „Iš tikrųjų politikai, kurie skirsto pinigus gydymui, turbūt mažai žino apie reabilitaciją arba ją vertina skeptiškiau. Galbūt jie, neturėdami tokios patirties ir tokioje situacijose atsidūrusių artimųjų, tiesiog neįsivaizduoja, kokia yra svarbi reabilitacija traumą patyrusiam žmogui“, - sako mergina.
 
„Mūsų pacientai į šokius neina“

Lyginant su praėjusiais metais, finansavimas reabilitacijos sektoriui padidėjo bene 11 procentų. „Tik šiemet pasiekėme sumą, kuri buvo dar 1998 metais. Reiškia, ji buvo kritiškai sumažėjusi, - sako Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Reabilitacijos, fizinės ir sporto medicinos centro vadovas prof. Alvydas Juocevičius (nuotr.), tardamas „ačiū“ dviems paskutiniams sveikatos apsaugos ministrams, kurie atkreipė dėmesį į reabilitaciją. – Šiandien turime visiškai adekvačią reabilitacijos sistemą, ir mums reikėtų dar padidinti finansavimą, kad reabilitacijos trukmės taptų adekvačios.
„Darėme bendrą studiją su Danijos universitetiniu centru, ten tokie patys ligoniai išbūna iki šimto septyniasdešimt dienų, o pas mus – vidutiškai 85 dienas. Turime dvigubai efektyviau dirbti, - sako profesorius. - Už tokį patį ligonį danų centras, kur pacientas gali būti dvigubai ilgiau ir kur dirba tiek pat darbuotojų, aptarnaujantys tokį patį skaičių pacientų kaip ir mes, gauna žymiai daugiau: jų lovadienio kaina yra aštuoni šimtai eurų. Mes gauname 75 eurus. Tuo viskas ir pasakyta...“
Taigi, susidaro įspūdis, kad iki šiol reabilitacijai buvo skiriamas per menkas dėmesys, visos pajėgos metamos tam, kad išgelbėtume, tarkime, į avariją patekusio žmogaus gyvybę, o kaip jis toliau „kapstysis“ – gulės bejėgiškos būklės, ar ne – jau tarsi niekam neberūpi. Kodėl yra toks požiūris?
„Dažnai žmonės tiesiog painioja klasikinį sanatorinį gydymą su reabilitacija. Nes dalis reabilitacijos skyrių įkurti sanatorijose, - savo versiją pateikia prof. A.Juocevičius. – Į sanatoriją atvažiuoja žmogus remisijos fazės. Jis yra pakankamai sveikas, jam reikia įvairių priemonių, be abejo, ir kineziterapijos, ir mineralinių vandens vonių, ir gydomojo purvo procedūrų. Jam tai padeda sustiprinti sveikatą. Taigi ir susidaro požiūris, kad reabilitacija – nesvarbu, nes ten maždaug važiuoja pacientai, kurie vakare eis į šokius.
Mūsų pacientai negali paeiti. Mes juos mokome iš naujo vaikščioti. Jiems nereikia šokių! Reabilitacijos kontingentas – žmonės, kurie fiziškai negali grįžti į namus, jie yra silpni ir jiems toks režimas gali pabloginti sveikatą, todėl jie ir būna pas mus“, - akcentuoja profesorius.
 
Komentaras
LSMU Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos Neuroreabilitacijos poskyrio vadovas doc. Raimondas Savickas:
- Reabilitacijos trukmė Lietuvoje, lyginant su užsienio šalimis, tikrai nėra trumpiausia. Europoje ir JAV dažniausiai neurologinių ligonių po galvos smegenų kraujotakos sutrikimų ar nugaros smegenų pažeidimų reabilitacija trunka iki trisdešimt dienų. Reabilitacijos trukmę Lietuvoje apibrėžia pažaidos laipsnis; tarkime, jei avarijos metu žmogus nukenčia nežymiai (sumušimas, paviršinė žaizda ar patempimas ir pan.), kuomet jo biosocialinės funkcijos nėra sutrikdomos, reabilitacija po aktyvaus gydymo gali būti net neskiriama. Jei lūžta skeleto kaulai, po operacinio gydymo skiriama reabilitacija iki trisdešimt dienų (vaikščiojimo apmokymui). Jei pažeidžiamos galvos ar nugaros smegenys, kuomet susiformuoja kūno paralyžius, tai yra žmogaus biosocialinės funkcijos yra žymiai sutrikdomos, po aktyvaus gydymo reabilitacijos trukmė, priklausomai nuo pažaidos laipsnio, gali būti nuo penkiasdešimt keturių iki šimto dienų. Jeigu, baigiantis ankstyvai stacionarinei reabilitacijai skirtam terminui, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas mato, jog per papildomą terminą galima pasiekti žymių rezultatų, išimties tvarka galima kreiptis į Ligonių kasas dėl reabilitacijos termino pratęsimo. Jei po reabilitacijos pacientas tampa neįgalus, sveikatos apsaugos ministro įsakymu, reglamentuojančiu reabilitacijos organizavimo tvarką Lietuvoje, numatyta galimybė neįgalųjį siųsti pakartotinos reabilitacijos iki dvidešimt keturių dienų.
 
Klausimas
Ar matote būtinybę (ir galimybę) padidinti reabilitacijos trukmę sunkiems pacientams?
Sveikatos apsaugos ministrės patarėjas Arvydas Skorupskas:

- Šiuo metu nustatyta tvarka yra tokia, kad bendrąja prasme visiems pacientams didinti reabilitacijos laiko nenumatoma, nes tam reikėtų pakankamo pinigų kiekio. Bet yra numatyta galimybė, kad jeigu žmogui reikia ir reabilitacija duoda naudą bei galima pasiekti dar geresnių rezultatų, gydytojų konsiliumas rašo motyvuotą prašymą Ligonių kasai, kuri, įvertinusi gydytojų duomenis, gali pratęsti reabilitaciją dar vienam terminui. Tai reiškia, vietoj šimto dienų terminas gali tapti ilgesnis.
Bet visiems pratęsti tikrai nenumatoma. Tai yra surišta su PSD biudžeto lėšomis.