Kalbantis su medikus rengiančių aukštųjų mokyklų – Vilniaus universiteto, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto bei Klaipėdos universiteto – dėstytojais apie aukštojo mokslo kokybę, gydytojų rengimo spragas ir pasiekimus tampa aišku, kad turime ir kuo pasigirti, ir – kur pasitempti.
Silpnoji pusė – praktinis parengimas
Vilniaus universitete Medicinos fakultete dirbantis prof. dr. Vytautas Kasiulevičius visų pirma išskiria problemas, susijusias su finansavimo stoka.
Anot jo, tai - ir darbo priemonių trūkumas, ir vieta studentams mokytis. „Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto naujo pastato statyba yra gyvybiškai būtina, kad turėtume pakankamą kiekį auditorijų, kad jos būtų šiuolaikiškai įrengtos. Statybų procesai juda, tačiau dėl įvairių aplinkybių ne taip greitai, kaip norėtųsi“, - sako V.Kasiulevičius.
Lietuvos sveikatos mokslų universitetui atstovaujantis prof. Kęstutis Petrikonis sutinka, kad mūsų šalyje tradiciškai yra labai stiprus teorinis paruošimas, tačiau praktinis – silpnoji vieta. „Ten, kur reikia manualinių įgūdžių, daliai studentų sekasi sunkiau ir įgundama tik atliktus daug praktikos, kas įmanoma tik rezidentūros metu. Savo ruožtu pasaulinis standartas - kuo daugiau dėmesio praktiniams mokymams jau pirmaisiais mokslo metais. Pripažįstame - ateina nauja karta, esamas programas būtina adaptuoti naujoviškam žinių įgijimui“, - pabrėžia profesorius.
Klaipėdos universiteto dekanas prof. dr. Artūras Razbadauskas sako, kad šiuo metu, deja, per mažai lėšų skiriama universiteto infrastruktūrai atnaujinti: trūksta muliažų, simuliatorių ir pan. „Net viešojoje erdvėje pasigirsta nuomonių, kad gydytojai mokosi operuodami žmones, t. y. jau baigę studijas. Žinoma, taip nėra, tačiau šiuolaikinės medicinos studijos negali apsiriboti tik paskaitomis, būtina atnaujinti pagalbines priemones. Norėtųsi turtingesnės mokyklos“, - sako A.Razbadauskas.
Pašnekovas prisimena faktą, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje studentai mokosi operuodami kiaules ar avis. Lietuvoje, deja, tokių galimybių įgyti praktinių įgūdžių, nėra.
„Deja, į rezidentus vis dar žvelgiama ne kaip į lygiaverčius jaunuosius kolegas, o kaip į tuos, kurie gali daryti tik nekvalifikuotus, „juodžiausius“ darbus“, - teigia VU Medicinos fakulteto prof. dr. Vytautas Kasiulevičius.
Studentai nori savarankiškumo
LSMU prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis pastebi, kad šiuolaikiniai studentai daug dėmesio skiria savarankiškam mokymuisi. „Jų savarankiškumas - didelis privalumas, tačiau reikia skubiai koreguoti dabartinę studijų sistemą, adaptuoti ją šiai naujai kartai. Dėstytojus universitetai konkurso būdu paprastai samdo penkerių metų kadencijai. Dažniausiai jie yra vyresnės kartos atstovai. Taigi, natūraliai įvyksta savotiškas susipriešinimas dėl didaktikos būdų tarp studento ir dėstytojo“, - vardija K.Petrikonis.
Kaip proveržį prof. K.Petrikonis išskiria vadinamąjį hibridinį mokymą, kurį jau taiko daugelis klinikų. Anot jo, šis mokymas ypatingas tuo, kad studentai daug dirba patys, o supervizorius juos prižiūri per atstumą. „Čia labai pasitarnauja laboratorijos, kurios veikia 24 valandas per parą. Tą studentai labai mėgsta, nes gali planuoti savo laiką, susiformuoti savo komandą ir pan.“, - sako K.Petrikonis.
„Studentų savarankiškumas - didelis privalumas, tačiau reikia skubiai koreguoti dabartinę studijų sistemą, adaptuoti ją naujai kartai“, - įsitikinęs LSMU prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis.
Dėstytojo požiūris į studentą turės keistis
Pašnekovai vienbalsiai tvirtina, kad medicinos programoje yra daug specialistų, kurie yra puikūs gydytojai praktikai, tačiau ne kiekvienas jų – geras dėstytojas. „Labai svarbu, kad profesionalas sugebėtų naujausias žinias, patirtį perduoti studentams, mokėtų su jais bendrauti. Šiuo atveju labai svarbu stiprinti dėstytojų edukacinę kompetenciją“, - sako LSMU prof. Kęstutis Petrikonis.
Klaipėdos universiteto dekanas A.Razbadauskas pastebi, kad studentai pageidauja jaunesnių dėstytojų. „Mes, kaip universiteto vadovybė, stengiamės, kad dėstytų jaunimas. Turime užaugintų dėstytojų, praėjusių kelią nuo bakalauro iki magistro, toliau - apsigynusių disertacijas, pavyzdžiui, Suomijos universitetuose ir grįžusių dėstyti pas mus kineziterapijos, slaugos kursus. Be to, dėstytojai nuolat stažuojasi užsienyje pagal įvairias programas (Erasmus+ ar kt.). Praktiškai kiekvienas mūsų dėstytojas yra dalyvavęs mokymuose užsienio universitetuose“, - sako A.Razbadauskas.
Vilniaus universitete dirbantis V.Kasiulevičius atvirauja, kad studentai dažnai skundžiasi ir vyresniųjų kolegų, gydytojų, dirbančių ligoninėse, kur jie atlieka praktiką, požiūriu į rezidentus. „Deja, į rezidentus vis dar žvelgiama ne kaip į lygiaverčius jaunuosius kolegas, o kaip į tuos, kurie gali daryti tik nekvalifikuotus, „juodžiausius“ darbus, tiesiog yra „darbo jėga“. Savo ruožtu būsimi medikai norėtų pagarbaus bendravimo, bendradarbiavimo, pripažįstant ir jų kompetenciją. Žinoma, kartų konfliktai egzistuoja jau šimtmečius“, - sako V.Kasiulevičius.
„Šiuolaikinės medicinos studijos negali apsiriboti tik paskaitomis, būtina atnaujinti pagalbines priemones“, - sako Klaipėdos universiteto dekanas Artūras Razbadauskas.
Mokymą pagerintų „minkštųjų įgūdžių“ lavinimas
„Pasaulyje iš gydytojų labai tikimasi „minkštųjų“ kompetencijų: bendravimo su pacientais, komandos bendradarbiavimo, sveikatos advokato sugebėjimų, sveikos gyvensenos įgūdžių diegimo, savo sveikatos išsaugojimo, profesionalumo. Tai siekiama įterpti į tradicinę studijų programą, kuri iki šiol yra labai „kietai“ sukalta – studentas privalo viską išmokti per šešerius metus. Tokių kompetencijų įterpimui, suformavimui, išlavinimui šiuo metu studentams gal ir trūksta laiko. Turime ieškoti būdų, kaip tai pasiekti“, - sako LSMU prorektorius studijoms prof. Kęstutis Petrikonis.
Kaip siektiną pavyzdį pašnekovas pateikia gydytojo ir slaugytojo komandą. Anot jo, šie du specialistai turėtų pradėti bendrauti jau studijų metais: ieškotų sąlyčio taškų, spręstų bendras problemas. Be to, būsimas gydytojas turi būti susipažinęs ir su visuomenės sveikatos specialistų veiklos formomis, taip pat – studentais-farmacininkais, kad turėtų daugiau informacijos apie skiriamus vaistus.
Nori ilgesnės rezidentūros
Jaunųjų gydytojų asociacijos valdybos narys Antanas Montvila:
.jpg)
- Šeimos gydytojų, kurie yra visų galų meistrai ir jų veikla apima apie 80 procentų medicinos, rezidentūra trunka vos trejus metus. Kai Europos rekomendacijos – penkeri metai. Iš tiesų ilgesnis rezidentūros laikas padeda geriau įsisavinti, adaptuoti Europos rekomendacijas. Terminas trumpas greičiausiai dėl lėšų stokos. Tačiau aš, pavyzdžiui, mielai sutikčiau ir su mažesniu atlyginimu rezidentūros metu su sąlyga, kad turėčiau pakankamai laiko ir galimybių įsisavinti žinias, laikytis europietiškų gydymo standartų.
.jpg)
Komentuoti: