Organų persodinimo operacijos atliekamos jau 49-erius metus. Apie donorystės prasmę kalba ir medikai, ir popiežiai. Deja, visuomenės nuomonė šia tema keičiasi labai iš lėto. Donorystės klausimu pečius gūžčioja ir kai kurie regionų gydytojai.
Medikai vienbalsiu sutinka: Lietuvoje donorystės situacija ne pati palankiausia.
Faktai
Smegenų mirtis – būklė, kai kraujotaka smegenyse nutrūksta ir jos atkurti nepavyksta, nors kai kurie organai, prijungti prie medicininės aparatūros, dar funkcionuoja.
Smegenų mirtis konstatuojama tik ligoninės reanimacijos skyriuje trijų gydytojų konsiliumo metu
Laikai keičiasi
Donorystės atvejai rajonuose – vis retesnis reiškinys: klasterinės brigados palengvina donorų perkėlimą į didžiąsias ligonines. „Organų paruošimo ir perdavimo sąlygos specializuotose klinikose kokybiškesnės, - poreikį perkelti pacientus į trečiojo lygio gydymo įstaigas aiškina Marijampolės ligoninės anesteziologas Eligijus Jucius ir prisimena, kad paskutinis susidūrimas su donoryste baigėsi nesėkme. - Turėjome jauną pacientę su šalutiniu galvos smegenų sužalojimu. Deja, moteris reanimacijos skyriuje išgyveno tik valandą – per tą laiką nespėjome paruošti protokolų.“
Kupiškio ligoninės direktorė Roma Ramanauskienė pasakojo su donorystės klausimu beveik nesusidurianti: „Sunkios būklės ligoniai pervežami į Panevėžio ligoninę. Neturime ir specialistų, kurie nustatytų smegenų mirtį, net kompiuterio neturime. Kartais mums atveža žmogų komos būklės, bet dažnai donorystei apskritai jis netinka. Tada šie žmonės lieka pas mus, slauga tęsiama iki mirties.“ Tiesa, ji pripažino, kad potencialių donorų visgi pasitaiko: „Turime ligonių po insulto, kurie kaip ir galėtų tikti, bet reikia visokių patvirtinimų, žmogaus būklė turi būti nesuderinama su gyvybe.“
Susidūrimui su donoryste pasiruošusios toli gražu ne visos regionų gydymo įstaigos. Varėnos ligoninės vadovas Algirdas Miklyčius sako, kad donorystės klausimas jam kelia tik neaiškumus. „Vienintelė mintis man gimsta, kad šią sistemą reikėtų
normaliai užkurti. Dabar mums neaišku, kas kam turi pranešti, ką reikia padaryti. Toks vaizdas, kad tos sistemos praktikoje nėra. Kiek dirbu, niekada neturėjome diskusijos apie donorystės tvarką. Neturiu nuomonės. Nežinau, ko tokiu atveju reikia“, - prisipažino A.Miklyčius.
L. S. skaičius
1675
- tiek organų donorų užfiksuota Lietuvoje.
Ne pinigų klausimas
Akivaizdu: donorystės procesas atsieina išties daug. Tačiau su kritika, esą reanimatologams pritrūksta noro, o vadovams gaila pinigų donorams išlaikyti, ligoninės nesutinka. Alytaus ligoninės direktoriaus pavaduotojas medicinai Dmitrij Kačiurin teigia, kad visais atvejais reaguoja tinkamai: „Visada laikomės ministro nurodytų procedūrų: informuojame Transplantacijų biurą, atliekame tyrimus, bendraujame su artimaisiais.“ Pasak D.Kačiūrin, Alytaus ligoninės medikai šiam procesui neabejingi. „Šiemet buvo tik vienas donorystės atvejis, kartais būna du-trys, ne daugiau. Tokiu atveju kaštų ir išlaidų ligoninė neskaičiuoja, nors vyksta labai intensyvus darbas, naudojama nemažai tyrimų, reagentų, žmogiškųjų resursų ir medikamentų“, - sako pavaduotojas medicinai. Anot specialisto, tuo metu vyksta konsiliumai, pokalbiai su artimaisiais ir Transplantacijų biuro specialistais. Šis intensyvus procesas trunka pusantros paros.
Mažeikių ligoninės reanimacijos skyriaus vedėja Daiva Januškienė aiškina, kad prireikus lėšų donorams išlaikyti ligoninės nešykštėtų: „Donorų apmokėjimas remiasi į kitą sistemą, yra atskiras fondas. Informavus Transplantacijų biurą, iš karto suteikiamos reikiamos lėšos.“
Medikai pasakoja, kad sunkiausia proceso dalis – pokalbiai su artimaisiais. „Juk nesi numatęs, kad artimas žmogus pateks į avariją. Įsivaizduoju, kad pirmosiomis valandomis artimiesiems susitaikyti su situacija ir priimti donorystės sprendimą labai sunku. Bet po to pasitaiko visaip“, - pripažino D.Januškienė.
Medikai visada paiso šeimos narių nuomonės. „Kartais artimieji nustebina kategoriškumu. Tačiau tada nutraukiame smegenų mirties nustatymo protokolą ir nieko nebedarome – spaudimo artimiesiems daryti negalima. Bandome tik etiškai užsiminti, kad vilčių išgyventi pacientui jau nėra“, - pasakoja E.Jucius.
Informacijos vis dar trūksta
Medikai pastebi: pastaruoju metu vis daugiau gyventojų pasirūpina donorų kortelėmis. Tiesa, tai toli gražu ne panacėja. „Ši kortelė simbolinė: žmogus pats įsitikina, ir šeima supranta, kad jis nelaimės atveju pasiryžęs tapti donoru. Tačiau pasinaudoti kortele donorystės procesui palengvinti mums dar neteko. Kai į ligoninę atvežamas potencialus donoras, niekas dėl šios kortelės per daug nesidomi. Vis tiek nedarai tokių žingsnių prieš artimųjų valią, taigi deriname su jais. O kai pavyksta suderinti, ir tos kortelės nebereikia“, - pasakoja D.Kačiūrin.
Medikai vienbalsiu sutinka: Lietuvoje donorystės situacija ne pati palankiausia. Štai Prancūzijoje artimieji lemiamo balso neturi: donoro organai transplantuojami. Ši procedūra neatliekama tik tokiu atveju, jei atsisakymą prieš mirtį pareiškia pats donoras. „Reikalingas nuolatinis informacijos atnaujinimas. Šiek tiek pasisakoma šia tema ir vėl ilgam pamirštama. Ta informacija nusistumia, kol tiesiogiai nesusiduriame. Taigi šią gerąją propagandą reikėtų skatinti dažniau“, - teigia E.Jucius.
Mini interviu
Lietuvos asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Aušra Degutytė:
- Kaip donorystei sekasi Lietuvoje?
- Žiūrint į transplantacijų ir donorystės rodiklius, jie prieš porą metų buvo geri, o dabar sumažėjo. Pirmiausia reikia aktyvaus Transplantacijų biuro darbo su reanimatologais, ligoninių reanimacinių skyrių vadovais. Būtent šiame skyriuje prasideda ir baigiasi visas procesas. Net jei visa Lietuva pritars donorystei, jei medikas nuoširdžiai nejaus šios idėjos prasmingumo, niekas nejudės. Žmogui nustačius smegenų mirtį, jis bus paleidžiamas... Daug kas atsiremia į resursus. Teko kalbėti su Mažeikių ligoninės reanimacijos skyriaus vedėja. Mažeikiuose buvo atsiradęs potencialus donoras. Ligoninei jį išlaikyti, net nežinant, ar iš tiesų bus tinkamas, kainavo viso reanimacijos skyriaus biudžetą. Mažosioms ligoninėms donorystė atrodo kaip prabanga.
-
Koks visuomenės požiūris į šį procesą?
- Labai svarbi vyresnio amžiaus žmonių nuomonė. Būtent jie duoda galutinį sprendimą dėl donorystės. Klausiama sutuoktinio, vaikų ir tėvų. Jaunesniajai kartai sutikus, neretai pasitaiko, kad tėvai paprieštarauja – tada donorystės procesas nutrūksta. Vyresniems žmonėms sunku tai priimti. Svarbu išgirsti, kad ir Bažnyčia tam pritaria. Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs – aukščiausia meilės išraiška yra savęs dovanojimas kitiems.
Donorystės klausimu susikerta teisė ir moralė: pasitaiko, kad reanimacijoje medikai pasako, kad jūsų artimasis turėjo donoro kortelę, o artimieji visiškai tam prieštarauja... tada būna teisūs ir vieni, ir kiti. Bet koks iškilęs skandalas į viešumą būtų didžiulis smūgis donorystės procesui.
lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!
.jpg)
Komentuoti: