TS-LKD, NR. 54, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys (52 m.):

- Negaliu sakyti, kad Lietuva yra visiškai nustekenta ir niekada nesirūpino psichikos sveikata. Problema ta, kad šalyje daug metų buvo kuriama psichikos sveikatos priežiūra, kuri nepasiteisino, nes vis dar stacionarai „suvalgo“ didesnę dalį pinigų nei ambulatorinė pagalba. Pastaroji psichikos sveikatos sistemoje prioriteto vis dar neturi. Judame tinkama linkme, bet nepakankamai. Taigi svarbu sureguliuoti tinkamus ambulatorinės psichikos sveikatos pagalbos įkainius. Taip pat reikia spręsti specialistų trūkumą, o jų valstybinėje sistemoje trūksta, nes per mažos algos. Privačioje praktikoje visi gali uždirbti daugiau ir teikti kokybiškesnę paslaugą. Bet to, kaip psichiatras, manau, kad žmogus pagalbą priimtų lengviau, jei bent kelis procentus sumos jam reikėtų sumokėti pačiam, o ne gautų tik valstybės finansuojamą paslaugą.
 
Kita dalis – švietimas. Tam tikrų psichinės sveikatos kompetencijų reikia mokyti nuo vaikystės ir džiugu, kad mokyklos po truputį tai įgyvendina. Yra mokoma savimonės, savitvardos, gebėjimo reaguoti ir panašiai. Šiandien švietimo sistema kuriant psichinę sveikatą yra labiau pažengusi nei pati sveikatos sistema. Trečioji dalis – socialinės sistema, kuri yra neatsiejama nuo psichikos pacientų poreikių, nes didžioji dalis jų tuojau pat susiduria su socialinėmis problemomis. Sveikatos, socialinė ir švietimo sistemos, siekdamos pagerinti lietuvių psichinę sveikatą ir supratimą apie ją, turi dirbti kartu, o ne atskirai.
 
LSDP, Nr. 40, psichologas - psichoterapeutas Andrius Kaluginas (51 m.):

- Bazinė priemonė yra švietimas psichologinėmis temomis ir suvokimo, kad kreiptis į psichologą nieko gėdingo, didinimas. Svarbu tą stigmą mažinti ir ugdyti sąmoningumą jau nuo mokyklos suolo, šeimose, žiniasklaidoje. Nors didžiuosiuose miestuose situacija nėra prasta, naudojimosi psichinės sveikatos paslaugomis stigma dar itin stipri rajonuose. Sakyčiau, kad būtent rajonų situacijai spręsti reikia daugiau valstybės paramos, psichinių kompetencijų projekto nepakanka. Švietėjiškų projektų, susietų su mažesnių miestų bendruomenėmis, turi būti daugiau. Psichologai, psichoterapeutai galėtų vykti į bendruomenes su paskaitomis, diskusijomis, atsakymais į klausimus ir tokiu būdu šviesti, kas yra psichikos sveikata, ką žmogus gauna kreipdamasis į šių sričių specialistus. Svarbu galiausiai rajonus supažindinti, kas yra depresija, panikos atakos, nerimo sutrikimai, smurtas yra toks ir toks, kaip tą atskirti ir kokia galima pagalba.
 
Manau, kad tokie projektai turėtų būti ne vienkartiniai, o tęstiniai, trunkantys bent kelerius metus. O tuomet ant šio pamato reikėtų plėsti psichologinių paslaugų tinklą. Trimituojama, kad jų prieinamumas didelis ir suteikiamas poliklinikose. Tačiau čia pas specialistą dėl didelių pacientų srautų vizito laikas yra itin trumpas. Pusę jo dar užima popierizmas, tad konsultacija neefektyvi. Manau, kad būtų prasminga finansuoti ir pusę privačios psichologo ar psichoterapeuto konsultacijos kainos. Tuomet mažėtų eilės poliklinikose, žmonės turėtų galimybę rinktis specialistą ir gauti pagalbą greičiau, o ne po mėnesio ar poros savaičių. Juk esant nerimo sutrikimams, sąmonės aptemimams ar suicidiniams ketinimams konsultacijos reikia čia ir dabar.
 
Laisvės partija, Nr.48, gydytojas psichiatras Marijus Lopaitis (55 m.):

- Jeigu kalbame apie žmonių psichinę sveikatą Lietuvoje, ji didele dalimi priklauso nuo aplinkos, nuo gyvenimo sąlygų, ekonominių veiksnių. Tad pirmiausia, matyt, dera sutvarkyti aplinką: išspręsti kiek įmanoma daugiau socialinių, ekonominių problemų, kad žmonės gyvenime jaustųsi saugūs tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Kai nėra darbo, pinigų, atsiranda ir priklausomybės, nerimo, depresiniai sutrikimai. Kai šias sritis susitvarkysime, automatiškai sumažės psichinės sveikatos susirgimų. Saugumo jausmas mūsų psichinei sveikatai yra itin svarbus. Antras dalykas – Lietuvos periferija ir specialistų trūkumas. Psichikos sveikatos centruose turi būti teikiamos įvairiapusės ir prieinamos paslaugos, turi būti pakankamai psichologų, psichoterapeutų, vaikų psichiatrų, kurių itin trūksta. Bet šis aspektas susitvarkys tik tuomet, kai netruks minėtų specialistų, kai bus sutvarkyti darbo krūviai, darbo užmokestis. Na, o šie klausimai bus išspręsti, jei gydymo įstaigos gaus adekvatų atlygį už suteiktas paslaugas. Tai yra ne tik psichikos sveikatos specialistų, bet ir visų medikų problema.
 
Specialistų pritraukimas į rajonus vis dar yra iššūkis, net ir jiems siūlant įsikūrimo paketus, pritraukimo programas. To dažnai nepakanka, nes medikai, studijuodami dešimt metų ir ilgiau didžiuosiuose miestuose, ten pat sukuria šeimas, susilaukia vaikų, jų sutuoktiniai turi darbus. Pakeisti įprastą gyvenimą ir persikelti su šeima į rajoną nėra taip lengva ir ne kiekvieno tai svajonė. O rajone, kaip ir minėjau, specialistų trūksta. Tad čia reikalingi gilūs, ilgalaikiai sprendimai, tai neįgyvendinama čia ir dabar.