Buvo tvirtas valdovas
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dekanė dr. Loreta Skurvydaitė pažymi, kad iš Vengrijos (Transilvanija) kilęs Steponas Batoras buvo „pareigingas žmogus, tvirtas valdovas“, gebėjęs atsižvelgti ir į Lenkijos, ir į Lietuvos interesus. Valdovas reikšmingai prisidėjo steigiant Vilniaus universitetą, o jo paties asmuo atskleidžia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) daugiatautiškumą.
 
Monografijos „Niccollo Buccella. Inkvizicijos kalinys, karaliaus medikas. Heterodoksija, medicina ir italų egzilis XVI a. antrojoje pusėje“ autorė prof. dr. Dainora Pociūtė atskleidžia, kad S.Batoras ilgą laiką buvo fiziškai stiprus, judrus valdovas. Jo asmuo buvo aprašinėjamas panegirinėje literatūroje, kurioje pasakota, kad S.Batoras esąs ištvermingesniu net už Aleksandrą Didįjį ir Cezarį.
 
Trečiojoje gyvenimo dešimtyje S.Batoras turėjo sveikatos problemų: jam buvo paskiriamas individualus mitybos planas, atleidimas nuo pasninko, būta problemų su žaizda kojoje, kurią reikėjo prižiūrėti, kartais valdovą ištikdavo priepuoliai. Visgi S.Batoras jaunystėje išliko aktyvus ir mobilus valdovas.
 
S.Batoro sveikata rimtai sušlubavo 1584-1585 metais. Tiesa, jis liepė sveikatos problemas laikyti paslaptyje, tačiau vis tiek ėmė sklisti niūrūs gandai, o po metų, 1586 m. gruodžio 12 d., Gardino pilies miegamajame S.Batoras mirė. Lenkija ir Lietuva neteko didingos asmenybės, karaliaus ir didžiojo kunigaikščio. S.Batoro atvejis šimtmečius traukia medicinos pasaulio, medicinos istorikų dėmesį – narpliojama valdovo ligos tema, svarstomos mirties priežastys.
 
Pirmas dokumentuotas skrodimas
Prof. dr. D.Pociūtė atkreipia dėmesį, kad S.Batoro kūno disekcija (skrodimas) buvo ir pirmoji valdovo disekcija, ir pirmoji dokumentuota disekcija Lenkijos bei Lietuvos medicinos istorijoje. Valdovo ligos protokolo aprašymas irgi turi istorinę svarbą – pirmą kartą medicinos istorijoje pateiktas inkstų policistozės aprašymas.
 
S.Batoras turėjo net kelis asmeninius italus medikus: Simonijų Simoni (1532-1602) ir Niccollò Buccella (m. 1599). Pastarieji, S.Batoro sveikatai sušlubavus, nesutarė dėl gydymo strategijos ir metodų, o valdovui mirus, nesutarė dėl mirties priežasčių bei diagnozės. N.Buccella S.Batoro mirtį siejo su smegenų veikla (epilepsija), o S.Simoni kalbėjo apie astmą.
 
Pirmoji medicininė polemika LDK
Istorikė dr. Monika Ramonaitė, LRT radijo laidos „Džiazuojanti istorija“ pašnekovė, atkreipė dėmesį, kad raštiški S.Simoni ir N.Buccella ginčai – tai pirmoji medicininė polemika LDK. Pasak mokslininkės, medikai (polemizuodami tarpusavyje) siekė įrodyti savąjį teisumą, rūpindamiesi karjeros perspektyvomis.
 
S.Simoni bandė įrodyti, kad N.Buccellos diagnozės ir gydymas buvo neteisingi. Valdovas buvo katalikas, todėl S.Simoni bandė paminti N.Buccella reputaciją, primindamas, kad pastarasis laikosi antitrinitoriškų pozicijų (neigia Švč. Trejybę). XVI a. žmogaus išpažįstama konfesija buvo (kur kas) svaresnis karjeros trajektorijos veiksnys nei šiandien. Išpažįstama konfesija galėjo turėti itin didelės reikšmės mediko reputacijai. Katalikai nepasitikėjo protestantais, o protestantai – katalikais.
 
S.Simoni buvo konfliktiško ir prieštaringo charakterio asmenybė. Aštraliežuvis iš Lukos miesto (Italija) N.Buccellą (kaip ir kitus kolegas, oponentus) kritikavo aršiai, veldamasis į asmeniškumus, kartais pasitelkė šmeižtą...Nors pats oportunistiškai keisdavo konfesiją, kitus atvirai kritikuodavo dėl jų tikėjimo.
 
„Visa minėto Simoni darbo pirmoji dalis buvo paremta agresyvia ir sarkastiška retorika, vadinant Buccellą ne filosofu, o Ezopu, asilų asilu, rabinų, idiotų sektos nariu ir net jokios religijos neturinčiu ateistu“, – rašo prof. dr. D.Pociūtė.
 
N.Buccella nežadėjo nusileisti. 1587-1588 m. abu medikai parašė po tris knygas. Į S.Simoni valdovo gydytojas ir anksčiau žiūrėjo nepalankiai. Pavyzdžiui, N.Buccellai nepatiko, kad kitas S.Batoro gydytojas dvare įgavo lygiavertį statusą – 1586 m. rugsėjį S.Simoni buvo padidinta alga (tada medikų algos sutapo). Kitas svarbu polemikos tarp S.Simnoni ir N.Buccela aspektas buvo jų išsilavinimas.
 
„Kadangi medicinos praktiko veikla Italijoje buvo prestižinė ir liudijanti mediko profesinę kvalifikaciją, svarbus abiejų polemistų tikslas buvo įrodyti, jog medikai jie buvo jau Italijoje. Atremdamas Simoni kaltinimus, Buccela nurodė, jog Italijoje praktikavo kaip aukšto lygio chirurgas, taip pat veikė kaip vaistininkas ir anatomas. Buccella gynė chirurgijos, kaip medicinos srities, prestižo lygiavertiškumą, pabrėždamas, kad ir Hipokratas, ir Galenas buvo chirurgai. Toliau rašoma, kad Simoni visose svarbiose vietose buvo laikomas ne gydytoju, o filosofu“, – polemiką monografijoje analizavo mokslininkė prof. dr. Dainora Pociūtė.
 
N.Buccella atkreipė dėmesį ir į daugybę filosofinių S.Simoni veikalų, teigdamas, kad oponentas yra veikiau filosofas, nei medikas. Taip pat pabrėžė konfliktišką S. Simoni charakterį ir abejotiną rūpestį dėl pacientų likimo.
„Buccella priminė, kad Simoni nė akimirkos negedėjo mirusio valdovo ir netrukus jau linksminosi Kaune, vokiečio Petro Pottenhoferio dukters vestuvėse, kuriose dalyvavo ir kunigaikštis Radvilas Našlaitėlis“, – pastebėjo mokslininkė prof. dr. D.Pociūtė.
 
Nesutarė dėl vyno vartojimo
Medikai turėjo skirtingą požiūrį į mediciną. Pavyzdžiui, jie nesutarė dėl vyno vartojimo: S.Simoni palaikė mintį, kad valdovas gertų vyną, o N.Buccella prašė, kad gėrimas bent būtų praskiestas...
Galop S.Simoni pralaimėjo polemiką N.Buccellai. Pastarojo karjera po valdovo mirties nenutrūko, o S.Simoni (po valdovo mirties 1586 m. gruodžio 12 d., ir medicininės polemikos) turėjo pasitraukti iš šalies. Jo biografijos puslapiai lieka arba fragmentiški, arba migloje – jis mirė 1602 m., Krokuvoje.
 
Kiek tragiško XVI a. veikėjo teorijos dėl astmos nepasitvirtino. Prof. dr. D.Pociūtė, įvardindama dabartines pozicijas dėl S.Batoro mirties, teigia, kad: „Pagrindinėmis galimomis mirties priežastimis laikoma uremija dėl inkstų policistozės, pažengusi koronarinė širdies liga (angina pectoris) arba staigi mirtis dėl neurologinio smegenų sutrikimo (epilepsija).“

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!