- Kaip COVID-19 pandemija pakeitė jūsų gydymo įstaigos gyvenimą? Su kokiais iššūkiais susidūrėte ir kokios išryškėjo problemos?
 
Kęstutis Štaras (K. Š.): - Pirmosios bangos metu neturėjome patirties, nebuvo pakankamai apsaugos priemonių, trūko žmogiškųjų išteklių. Kadangi tuo metu gydytojams buvo draudžiama dirbti skirtingose įstaigose, nukentėjo kai kurių paslaugų teikimas. Naujas dalykas buvo darbuotojų testavimas – tam irgi reikėjo žmogiškųjų išteklių. Dirbti į mobiliuosius punktus siuntėme savo darbuotojus. Iššūkis buvo ir triažas (pacientų rūšiavimas – red. past.), tikrinant į įstaigą įeinančius pacientus.    
 
Antrojo karantino metu jau turėjome patirties, bet buvo dideli susirgimo mastai. Tačiau, manau, susitvarkyti pavyko dėl to, kad iniciatyvos ėmėsi įstaigų vadovai. Tuo metu vyko Seimo rinkimai ir sprendimų priėmimas buvo chaotiškas. Egzistavo tik rekomendacijos arba sprendimai, kurie tiek prieštaravo tarpusavyje, tiek neatitiko gyventojų bei medicinos personalo lūkesčių.  
 
Dar pirmosios bangos metu darbuotojams įkūrėme mobilųjį testavimo punktą, todėl mūsų įstaigos medicininio personalo susirgimo mastas buvo minimalus – vos penki procentai. Taip pat teko perorganizuoti darbą. Stengėmės dirbti pamainomis, kad tarpusavyje kontaktuotų kuo mažiau tos pačios specialybės darbuotojų.
 
Paulius Kibiša (P. K.): - Prasidėjus pirmam karantinui, iš esmės per naktį reikėjo perorganizuoti darbą, įvesti patekimo į gydymo įstaigą kontrolę. Džiaugiuosi, kad į vieną įstaigą pačiu laiku buvo sujungtos Kauno poliklinikos ir atsirinkome pačius geriausius žmones. Kadangi turime didelį ir profesionalų kolektyvą, mums atsirado galimybė plačiau ir laisviau disponuoti resursais. Pradžioje buvo prastovos ir dalis žmonių ėjo dirbti į mobilųjį testavimo punktą. Vėliau situacija vis sunkėjo (ir sunkėja iki šiol), nes atsirado vis naujų užduočių. Pradžioje tai buvo testavimas, paskui pradėjo veikti karščiavimo klinika, vėliau – vakcinavimas, ir viską darėme savo resursais. Be abejo, kviečiamės rezidentus, talkina savanoriai, bet kai atsiranda vis daugiau funkcijų, kurias reikia atlikti, tampa vis sunkiau.  
 
Jelena Kutkauskienė (J. K.): - Nors mūsų ligoninės prioritetas pandemijos metu buvo užtikrinti skubios pagalbos teikimą, neišvengiamai teko pasirengti ir COVID-19 pacientų gydymui. Jau pirmosiomis pandemijos dienomis ligoninėje buvo suburtas specialus COVID-19 valdymo komitetas. Pirmosios bangos metu teko smarkiai „susitraukti“, pusę infrastruktūros užleidžiant planuojamiems COVID-19 pacientams gydyti, o visą kasdienę ligoninės veiklą sutalpinant likusiose patalpose, taip pat dalinantis materialiais ir žmogiškaisiais ištekliais.
 
Būtent žmogiškieji ištekliai iki šiol yra didžiausias iššūkis. COVID-19 pacientų srautas reikalauja ne tik fizinės infrastruktūros, bet ir ją aptarnaujančių darbuotojų. Dėl sunkesnių darbo sąlygų ir ilgesnių privalomų poilsio pertraukų COVID-19 pacientų priežiūrai reikalingo personalo poreikis yra pusantro karto didesnis nei įprastai. Todėl augant tokių pacientų skaičiui reikėjo atidžiai stebėti kovidinių lovų užimtumo rodiklius, kad nepritrūktume nei lovų naujiems pacientams, nei darbuotojų jiems prižiūrėti. Ypač sunkus buvo prieškalėdinis laikotarpis, kuomet apie dešimčiai procentų personalo buvo nustatyta besimptomė COVID-19 liga. Vienu metu nedarbingumą turėjo daugiau nei keturi šimtai darbuotojų, todėl teko kone kasdien perorganizuoti darbą, deleguojant žmones į tuos padalinius, kuriuose labiausiai trūko personalo.

Violeta Grigienė (V. G.): - Pandemija mūsų ligoninę pavertė uždara įstaiga. Dėmesį teko skirti epidemiologinio saugumo reikalavimų laikymuisi, siekiant nuo užsikrėtimo apsaugoti tiek pacientus, tiek personalą. Ligoninė buvo viena pirmųjų stacionarinių gydymo įstaigų, kuri praėjusių metų vasario pabaigoje uždraudė pacientų lankymą. Pagrindine užduotimi tapo tinkamas ir operatyvus įstaigos parengimas ekstremaliųjų situacijų valdymui.
 
Be to, ligoninės administracija ir personalas iki šiol privalo nuolat reaguoti į pandemijos pokyčius, efektyviai koordinuoti galimos infekcijos kontrolės valdymą, nes visą pandemijos laikotarpį reikėjo teikti slaugos paslaugas. Iki šiol sprendžiami tokie veiklos aspektai, kaip naujų darbo formų paieška, nuolatinis personalo mokymas, naujų procedūrų taikymas, atsakingas apsaugos priemonių dėvėjimas ir epidemiologinio saugumo užtikrinimas. Įstaigoje teko atlikti struktūrinius pokyčius, įsteigiant karantininį skyrių bei perskirstant pacientų ir personalo srautus.  
 
Vienintelė problema, tikriausiai, buvo būtinybė išmokti dirbti kitokiomis sąlygomis: įsisąmoninti tiek asmeninės, tiek aplinkinių apsaugos svarbą, rutininiu veiksmu paversti apsaugos priemonių naudojimą, išmokti bendrauti, laikantis atstumo ar nuotoliniu būdu, taip pat kolektyve išlaikyti tinkamą psichologinę ir emocinę pusiausvyrą. 
 
Rimvydas Civilka (R. C.): - Ukmergės ligoninė viena pirmųjų Lietuvoje susidūrė su pandemija. Todėl daug ką darėme pirmieji. Trūko patirties, apsaugos priemonių, testų, o ligoninės infrastruktūra nebuvo pritaikyta pavojingų infekcinėms ligoms gydyti. Turėjome ir pirmą atvejį, kai koronaviruso židinys buvo nustatytas pačioje ligoninėje. Kasdien nustatant vis naujus kontaktus su užsikrėtusiais darbuotojams reikėjo izoliuotis. Vienu metu saviizoliacijoje buvo apie septyniasdešimt procentų ligoninės personalo. Teko uždaryti visus skyrius išskyrus vieną – Slaugos ir palaikomojo gydymo. Jame buvo gydomi beveik šimtas pacientų, kurie turėjo didelę riziką užsikrėsti COVID-19. Juos teko skubiai išskirstyti po visą ligoninę, suguldant po vieną į palatą. Infekcijos valdymą apsunkino tai, kad pradžioje neturėjome galimybės testuoti nei darbuotojų, nei pacientų. Pirmuosius testus ligoninė gavo tik po šešių dienų nuo pirmojo COVID-19 atvejo nustatymo mūsų gydytojai. Tačiau ir tuomet jų nepakako. Patys savo kukliomis pajėgomis įrengėme testų paėmimo punktą. Testuodami izoliacijoje buvusius darbuotojus, po truputį atnaujinome ligoninės veiklą. Vėliau įkūrėme atskirą skyrių kovidiniams pacientams gydyti. Dėl to teko perorganizuoti įstaigos darbą bei apriboti kai kurių paslaugų teikimą.
 
Taip pat didžiulis iššūkis buvo ligoninės darbą organizuoti nuotoliniu būdu: neturėjome tinkamų priemonių, nebuvo paruošta infrastruktūra bei informacinių srautų valdymo planas, kad būtų galima operatyviai dalintis nuolat besikeičiančia informacija su darbuotojais.
 
- Ar pandemija suteikė kokių nors pamokų, kurias pritaikius ateityje panašiu atveju būtų galima turėti švelnesnį scenarijų?
K. Š. - Pandemija privertė perorganizuoti darbą, naujai valdyti pacientų srautus. Pasiteisino šeimos gydytojų konsultacijos nuotoliniu būdu, taip pat receptų išrašymas arba pratęsimas elektroniniu būdu lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams. Esant poreikiui, nuotoliniu būdu organizuotos ir specialistų konsultacijos – tai irgi gera praktika. Teko pertvarkyti ir infrastruktūrą: tikrinti į įstaigą ateinančius darbuotojus bei pacientus, atskirai teikti paslaugas karščiuojantiems pacientams. Gydytojams teko lankyti koronavirusu sergančius pacientus, vykstant pas juos į namus. Šiuo laikotarpiu turėjome įveikti daug iššūkių ir taip įgijome naujos patirties.
 
J. K. - Pandemijos suvaldymas pareikalavo daug pastangų prisitaikant prie kitokio darbo režimo, naujų reikalavimų, griežtų suvaržymų. Tačiau išmokę pamokas bei įgiję patirties, kartu įgavome daugiau drąsos ir šiandien jaučiamės daug tvirčiau nei pandemijos pradžioje.
Daug dėmesio skyrėme vidinei komunikacijai, siekdami, kad ji taptų patikimos informacijos šaltiniu įstaigos personalui. Tam buvo sukurtas specialus intraneto puslapis – taip visa svarbi informacija darbuotojams tapo lengvai pasiekiama iš bet kurios vietos. Juk iš esmės pasikeitus darbo organizavimui, esant daugybei suvaržymų, situacijos neapibrėžtumui, teko susidurti su įvairiomis darbuotojų baimėmis, nepasitenkinimu, kuriuos sunku įveikti be atviros ir sąžiningos komunikacijos iš darbdavio pusės.
 
Daug dėmesio skyrėme ir personalo paruošimui dirbti pandemijos sąlygomis. Darbuotojams reguliariai rengti apsaugos priemonių naudojimo mokymai, srautų judėjimo pertvarkytoje infrastruktūroje praktiniai instruktažai, patalpų ir paviršių valymo bei dezinfekavimo, PGR tepinėlių ėmimo mokymai. Palyginti su pandemijos pradžia, supratimas apie koronaviruso infekciją, jos gydymą bei kontrolę yra toli pažengęs.
 
Darius Steponkus (D. S.): - Supratome, kad nieko nėra neįmanomo. Jei iki šiol mūsų ligoninėje infekcinių ligų buvo nedaug arba išvis jų nebūdavo, dabar supratome, kad sėkmingai galime suvaldyti infekcijos protrūkį. Manau, kad išmoktos pamokos nenueis veltui. Tokių infekcijų protrūkių bei pandemijų nebuvo dešimtmečiais. Medikai turbūt galvojo, kad bet kurią ligą galima įveikti vaistais, operacijomis ar kitomis priemonėmis. O čia staiga atsirado virusas, nubraukęs visus iki tol buvusius scenarijus.
 
Higieniniai reikalavimai, apsaugos priemonių dėvėjimas, infekcijų kontrolė – tai buvo kažkada išmoktos, bet vėliau primirštos, o dabar pakartotos pamokos. Jeigu vėl nutiktų kas nors panašus, medicina būtų pasiruošusi ir mokėtų reaguoti žymiai geriau nei praėjusį pavasarį. Išmokome valdyti infekciją, gebame testuoti bei atrasti sergančiuosius ir, svarbiausia, turime vakcinas, kuriomis pasiskiepiję galime jaustis saugesni. Jei įvyktų dar viena pandemija, ko aš tikrai nenorėčiau, sveikatos sektorius ir visuomenė elgtųsi visiškai kitaip.    
 
V. G. - Manau, kad pandemija buvo pamoka visiems ir visais lygiais – pasauliniu, valstybiniu, visuomeniniu ir asmeniniu. Supratome, kad globaliame pasaulyje pasirengimas ekstremalių situacijų valdymui turi būti ne formalus, bet praktiškai įvaldytas visuose etapuose – nuo planavimo iki pasirengimo. Tai pakankamas apsirūpinimas materialiniais resursais, nuolatinis jų rezervo pildymas, organizacinių struktūrų kūrimas, žmonių apmokymas, periodiniai mokymai suvaldyti ekstremaliąsias situacijas, informacijos sklaida, pakankama finansinė parama nacionalinei sveikatos sistemai – jos stiprinimas, plėtra, modernia įranga aprūpintų stacionarių gydymo įstaigų tinklo kūrimas ir tolygus jo išdėstymas.        
 
R. C. - Ligoninės personalas iki pandemijos nebuvo praktiškai susidūręs su pavojingų infekcinių ligų gydymu. Žinios ir pasirengimas buvo teoriniai, o infrastruktūra nepritaikyta. Todėl reikėjo perprasti infekcinių ligų kontrolės specifiką, pritaikyti patalpas. Regiono ligoninėms neturint infekcinių ligų gydytojų, kitų sričių specialistai turėjo ne tik išmokti taisyklingai naudoti apsaugos priemones, bet ir gydyti COVID-19 užsikrėtusius pacientus.
 
Šiuo atžvilgiu personalas įgavo neįkainuojamos patirties. Manau, kad pasiteisino ir regioninis pandemijos valdymo modelis, kai situaciją koordinuoti padėjo vadovaujančios įstaigos. Koordinuoti ligonių srautai, apsaugos priemonių resursai, išnaudotas visas regiono ligoninių tinklas. Manau, kad ši patirtis tikrai pravers ateityje pertvarkant ligoninių tinklą ir priskiriant kiekvienai įstaigai aiškias funkcijas.
Ateityje gydymo įstaigos, norėdamos būti pasiruošusios panašiems iššūkiams, turėtų pasirūpinti ir vidinės komunikacijos tinklu – visiems darbuotojams užtikrinti darbinio elektroninio pašto prieigą bei turėti pasiekiamą vidinį intraneto puslapį su aktualiausia informacija.
 
- Gavus pirmąsias vakcinas koordinuoti ir organizuoti skiepijimą turėjo ligoninės, vėliau – asmens sveikatos priežiūros centrai. Kas buvo sunkiausia prasidėjus vakcinacijai? Ar šiandien išspręstos visos anksčiau kilusios problemos?
K. Š. - Vakcinacijos pradžioje egzistavo infrastruktūros paruošimo problema. Adaptavome vidinę informacinę sistemą, kad galėtume suvesti duomenis į e. sveikatą, kurioje, deja, iki šiol tebevyksta strigimai. Dar pernai buvo žadėta sukurti informacinę pacientų registracijos sistemą. Ji lyg ir yra, bet veikia su trikdžiais, todėl jos negalime naudoti registracijai skiepijant. Vilniaus mieste sukurta alternatyvi informacinė sistema padeda, bet irgi veikia su trūkumais. Tobulos informacinės sistemos nebuvimas apsunkina vakcinacijos procesą. Tai bus pagrindinė problema, kai prasidės masinis skiepijimas.
 
Dar viena problema – žmogiškieji resursai. Yra sveikatos apsaugos ministro įsakymas leisti skiepyti vyresniųjų kursų medicinos studentams. Tačiau jiems leidžiama tik atlikti injekciją, o du studentus turi prižiūrėti viena slaugytoja. Įsivaizduokite – slaugytoja turės lakstyti tarp dviejų kabinų, pritraukinėti vakciną, o studentams leis tik atlikti injekciją. Tokiu atveju greičiausiai nė vienas darbdavys nenorės įdarbinti studentų ir minėtas reglamentavimas nepadės palengvinti ar optimizuoti vakcinacijos.       
 
P. K. - Tai buvo naujas dalykas, tačiau glaudžiai dirbome su savivaldybe ir vieni kitus puikiai girdėjome. Apie vakcinaciją iškart galvojome kaip apie masinį reiškinį. Todėl savivaldybė mums padėjo su infrastruktūra bei patalpomis. Taip pat mus palaikė, kai reikėjo priimti sprendimą savo lėšomis vystyti masinio vakcinavimo posistemę, nelaukiant iš Registrų centro ilgai žadėtos informacinės pacientų registracijos sistemos. Džiaugiamės, kad mūsų sprendimai pasiteisino, o praėjusią savaitę Vyriausybė apsisprendė mūsų posistemę naudoti kaip pagrindą masinės vakcinacijos metu.
 
Labiausiai mus apsunkina pakeitimai. Kova su pandemija – kaip įprastas karas. Kaip sakė vokiečių strategas Helmutas von Moltke, „nė vienas planas neatlaiko pirmo kontakto su priešu“. Taip ir čia – keičiasi realijos, prioritetai, keičiasi ir pats virusas. Todėl pakeitimai reikalingi neišvengiamai. Vyriausybė ir Sveikatos apsaugos ministerija dažnai kaltinamos dėl prastos komunikacijos, tačiau tai veikiau atvejis, kuomet nepatinka išgirsta žinia. O kai nepatinka žinia, sakoma, kad tai – prasta komunikacija. Tačiau tai tiesiog žmonių nepasiruošimas priimti tokią realybę, kokia ji yra.
 
D. S. - Neturėjome didelės masinės vakcinacijos patirties. Patį skiepijimo procesą medikai įvaldę pakankamai gerai – tik srautai tapo žymiai didesni. Žinoma, sunkumus ir problemas nubraukė didžiulis džiaugsmas, kad pagaliau galėsime dirbti ir gyventi saugiau. Skiepijimo procesas tikrai vyko sklandžiai. Medicinos darbuotojai kaip kariai – esant sudėtingoms situacijoms jie įpratę elgtis atsakingai, todėl problemų šiuo atveju nekilo. Skiepyti tenka ne tik medikus, bet ir stacionare gydomus pacientus, kurie priklauso prioritetinėms grupėms. Kol kas su didelėmis problemomis nesusiduriame. Tik norėtųsi, kad žmonės mažiau bijotų vakcinos, nes nepasiskiepijus rizika sunkiai susirgti yra žymiai didesnė.
Esame pasirengę ir masinei vakcinacijai. Turime sukomplektavę slaugytojų brigadą, kuri galėtų bet kurią dieną prisidėti prie to, kad būtų paskiepyta kuo didesnė visuomenės dalis.     
 
- Vakcinavimo procesas plačiai aptariamas viešojoje erdvėje. Vieni siūlo peržiūrėti prioritetines grupes ir jų eiliškumą, kiti – pereiti prie masinės vakcinacijos. Kaip turėtų vykti skiepijimas?
K. Š. - Kai kuriuose miestuose prioritetinės grupės jau yra paskiepytos. Galbūt jau kitą savaitę bus beveik pereita prie masinio vakcinavimo – penkiasdešimt penkerių metų ir jaunesnių amžiaus grupių. Todėl, manau, kad diskutuoti apie tai jau neverta. Daug diskusijų buvo prieš nustatant prioritetines grupes, bet matome, kad labiausiai pažeidžiamos grupės pirmiausia buvo vakcinuojamos visose Europos valstybėse – tai sumažino galimų mirčių tikimybę.  
 
P. K. - Man atrodo, kad jis turėtų vykti taip, kaip vyksta Kaune (juokiasi). Kaune vakcinacija tikrai vyksta gerai. Vienintelė problema – trūksta vakcinų. Tiek mes, tiek kiti miestai galėtume suvakcinuoti daugiau, tačiau tai tam tikras force majeure – nesame kalti nei mes, nei ministerija, nei Vyriausybė. Kiek vakcinų gauname, tiek sunaudojame.
 
D. S. - Kitokio scenarijaus turbūt nelabai buvo galima įsivaizduoti. Manau, kad vakcinavimas vykdomas tinkamai. Aišku, visada bus diskusijų ar abejonių dėl prioritetinių grupių. Tačiau, matyt, esame ne tik krepšinio, bet ir vakcinavimo ekspertų tauta – turint keletą milijonų epidemiologų ir infekcinių ligų specialistų tikrai nesudėtinga rasti geriausią išeitį. Kalbu juokaudamas, kadangi šiandien niekas negalėtų pasakyti, kaip reikėtų elgtis. Mano akimis, viskas atrodo gerai. Gal vieną ar kitą grupę buvo galima paskiepyti pirmiau, gal kiti galėjo palaukti. Sunku pasakyti... Bet yra gerai, kad pirmiau buvo skiepijami medikai ir vyresnio amžiaus rizikos grupės pacientai. Svarbu, kad visiems užtektų vakcinų, ir kad visi suvoktų, jog reikia skiepytis. Manau, kad tuomet problemų nekiltų.
 
V. G. - Izraelio, Didžiosios Britanijos ir JAV patirtys įrodė – vakcinavimo apimtys tiesiogiai lemia COVID-19 infekcija sergančiųjų ir nuo jos mirštančiųjų mažėjimą. Todėl būtų tikslinga kuo skubiau didinti paskiepytųjų skaičių šalies mastu, taip tikintis kuo skubiau suformuoti kolektyvinį imunitetą ir taip apsaugoti gyventojus nuo pavojaus susirgti sunkia infekcijos forma. Paskiepijus didžiąją dalį pagyvenusių žmonių, būtų tikslinga kuo operatyviau peržiūrėti prioritetines grupes, koncentruojantis į tas visuomenės grupes, kurios dėl savo veiklos turi daugiau kontaktų. Iš rajonų, kur skiepijimo procesas vangus, vakcinas reikėtų operatyviai nukreipti į didžiuosius miestus, o padidėjus jų kiekiams, kuo skubiau pradėti masinę vakcinaciją. Trečiosios bangos grėsmė tarsi patvirtina nuostatą, kad abejojančių skiepijimo nauda įtikinėjimui laiko nebėra, todėl visą energiją geriau nukreipti į norinčius vakcinuotis – taip laimėtų visi Lietuvos gyventojai.
 
R. C. - Mano nuomone, per dažnai kaitaliojamos prioritetinės grupės, kartais sunku logiškai paaiškinti, pagal kokius kriterijus jos nustatomos. Pavyzdžiui, skiepijami nuotoliniu būdu dirbantys studentai ar dėstytojai, tačiau neskiepijami prekybininkai. Taip pat manau, kad reikėtų suteikti daugiau laisvės savivaldybėms pačioms spręsti, kaip judėti tarp prioritetinių grupių. Procesą apsunkina ir tai, kad iki šiol nėra bendros registracijos sistemos, o kiekviena savivaldybė turi suktis kaip išmano.

lsveikata.lt „Facebook“. Būkime draugai!